Tauragės senamiestis: istorija ir dabartiniai laikai
Taurages Zinios
Turinį įkėlė
Pamėginkime apibrėžti, ką laikome Tauragės senamiesčiu. Gal tai Tauragės dvaras, davęs pradžią miestui? Bet jis taip toli nuo dabartinio centro. Gal tuomet Senamiesčio skveras, tokį vardą gavęs tik 2013 metais, ir jo aplinka? Gal, tačiau šiandien tai irgi ne centras. Tuomet gal dabartinis centras aplink Dariaus ir Girėno bei Vytauto gatvių sankirtą?
Bandant nuspręsti, kur yra tikrasis senamiestis, svarbu susitarti, kas mums yra seni pastatai, menantys daug miesto raidos etapų. Kiekvienam miestui tai skirtingo laikotarpio namai. Pavyzdžiui, pietų Europoje miestų ir miestelių pastatai dažnai siekia XVII–XVIII a. ir seniau. Tai nulėmė patvaresnės statybinės medžiagos, klimatas, karai, techninė pažanga. Lietuvoje amžiais lengviausiai gaunama ir pigiausia statybinė medžiaga buvo medis. Net ir prižiūrimi mediniai pastatai yra ne tokie ilgaamžiai, kaip akmeniniai ir plytiniai statiniai. Medinius miestus dažniau nusiaubdavo ugnis. Prie to prisidėdavo ir karai, tokie dažni šalyje. Todėl Lietuvoje senesnius senamiesčius turi vos keli miestai: Vilnius, Kaunas, Kėdainiai, sąlyginai Klaipėda, Ukmergė. Kiti turėjo, bet dėl karų senamiesčius prarado. Apie Tauragės miesto raidą vienu, ar kitu laikotarpiu rašė ne vienas tyrėjas, tačiau viską apibendrino nenuilsdavęs Tauragės kraštotyrininkas Edmundas Mažrimas. Rašant naujus straipsnius, darant savas įžvalgas neišvengiamai tenka atsiversti jo darbą apie miesto urbanistinę raidą.
Tauragė solidesniu miestu ėmė virsti tik XIX a. viduryje, nutiesus modernų tarpvalstybinį plentą ir pradėjus statyti mūrinius valstybinius pastatus. Iki tol miestelis šiandieniniu supratimu atrodė kaip bažnytkaimis. Tačiau tai nestebina, nes Lietuvoje dauguma miestų ir miestelių atrodė panašiai. Net jei nusikeltume į tarpukario nepriklausomą Lietuvą, Tauragė mums atrodytų itin maža, lyginant su šiandienine. Seniausi namai mieste siekia XIX a. vidurį. Jie vos trys: pilis, paštas bei liuteronų bažnyčia. Dar keletas to paties laikmečio pastatų yra Tauragės dvare. Viena prekybinės ir gyvenamosios paskirties sujungtų namų eilė statyta apie 1880 m. – Vytauto g. 60 (dabar „Tele 2“ salonas, „FamClub“ batų parduotuvė ir kitos), tačiau ir ši buvo perstatyta XX a. 9 dešimtmetyje keičiant vidaus perdangas, išorės dekorą, stogo konstrukciją. Visi kiti išlikę statiniai jau XX a. pradžios.
Pirmasis miesto centras
Kaip minėta, senasis miestas buvo išsidėstęs aplink dabartinį Senamiesčio skverą. Iki XIX a. vidurio tai buvo pirmoji turgaus aikštė. Namai tęsėsi ir dabartinėje Laisvės gatvėje, kuri užsibaigdavo upėje per brastą į Tauragės dvarą. Tiesa, buvo užstatyta tik maža gatvės atkarpa, maždaug iki „Kelių priežiūros“ administracinio pastato. Toliau buvo dirbami laukai ir ganyklos.
Visų miestų ištakos neatsiejamos nuo bažnyčių. Nėra žinoma, kur tiksliai stovėjo pirmosios dvi medinės katalikų bažnyčios (1507 m. minima bei jos vietoje 1639 m. minima antroji), tačiau turint seną planą ir žinant, kad miestelio centras tuomet telkėsi aplink turgaus aikštę, o katalikų bažnyčiai miestelyje priklausė didelis plotas nuo turgaus aikštės iki pat dabartinių Kultūros rūmų, tikėtina, kad maldos namai stovėjo Pilėnų ir Stoties gatvių aplinkoje. Tame plote bažnyčia ūkininkavo, taip užsidirbdama pajamų. Jau 1567 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia adresu Versmės g. 2 (ant Vymerio kalno). 1571 m. dvaro inventoriuje minima, kad miestelyje yra 12 miestiečių kiemų su 8 valakais žemės. Minimos senos miesto kapinės. 1641 m. užrašyta, kad gyveno vos 35 šeimos.
1653 m. Tauragės valdą su dvaru, miesteliu ir keliolika kaimų nusipirko Lietuvos kariuomenės etmonas Jonušas Radvila. Jis užsakė išmatuoti žemę, surašyti turtą, nubraižyti valdos planą. Tuomet miestas užėmė 13 valakų. Kiekviename valake buvo po keletą kiemų. Tuomet iš viso jame buvo bent 38 kiemai. Vienoje gatvės pusėje – 21, kitoje – 17 sklypų. Turgaus aikštė užėmė ketvirtį valako. Dabartinis Senamiesčio skveras – tai tik dalis buvusios aikštės. Dabartiniai namai Laisvės g. 3 ir 5 stovi ten, kur seniau vis dar tęsėsi aikštė. Tuo metu liuteronų bažnyčia aprašyta kaip apgriuvusi, apkalta skeltinėmis lentomis. Klebonija visai sugriuvusi, nors buvo praėję apie 100 metų nuo šių statinių pastatymo.
XVII a. viduryje miestelis galėjo turėti apie 200 gyventojų. Štai net po šimtmečio įrašuose visoje Tauragės valdoje nurodomos 2793 „sielos“. Pabrėžiu, kad toks gyventojų skaičius buvo įskaitant ir pačią Tauragę. Šiandien Prūsijos valdytą dalį teritorijos dydžiu ir lokacija atitiktų Tauragės miesto ir kaimiškoji seniūnijos. Palyginimui, kaimiškojoje seniūnijoje dabar gyvena 5280 gyventojų, o mieste 23 300 gyventojų. Taigi, grįžtant prie šių 200 gyventojų, tarp jų gyveno 5 žydų ir 1 vokiečių šeima. Mieste gyveno vaitas Laurynas Navalaitis ir dvaro įgaliotas jį tvarkė. Netrūko amatininkų: gyveno 2 kirpėjai, 2 mėsininkai, 3 siuvėjai, katilius, virėjas, račius, kalvis, kepurininkas. Inventoriuje minima, kad veiklūs vokiečiai, pirkliai škotai, geri amatininkai, statybininkai ir mūrininkai buvo atleisti nuo dvaro prievolių. Miestiečiams leista daryti alų, midų bei degtinę, tačiau tik savo reikmėms. Minima, kad miestiečiai augina avižas, grikius, miežius, linus, kanapes. Užsimenama apie statinių mokestį, miestiečių teises, miesto teismus, prekybą, saiką ir turgaus aikštės plėtimą, tačiau Jonušui Radvilai pertvarkas pavesti vykdyti sutrukdė užsitęsę karai su Švedija bei Rusija.
Kol kas seniausio Tauragės miesto atvaizdo originalas surastas tik 2023 m. Lino Tamulyno rūpesčiu. Tiksliau, Prūsijos slaptajame archyve Berlyne surasti du vienalaikiai planai. Senesnis spalvotas, labiau susidėvėjęs ir perpieštas vienspalvis. Ant Tauragės valdų žemėlapio abiejų variantų užrašyta, kad jis vaizduoja Jonušo Radvilos 1653 m. nusipirktą valdą. Labai tikėtina, kad aptariamo žemėlapio (abiejų variantų) sudarymas nebuvo vienalaikis su minimu pirkimo-pardavimo sandorio faktu. Šiame kartografiniame darbe tiesiog nubraižytos 1653 m. sudaryto sandorio metu parduotos/pirktos teritorijos ribos. Gali būti, kad pats žemėlapis sudarytas žemę išnuomojus Gotfriedui von Buderbrockui. Tai leistų paaiškinti, kodėl žemėlapio pavadinimas ir sutartiniai ženklai užrašyti vokiečių, o ne lenkų kalba. Tačiau gali būti, kad šis žemėlapis sudarytas pagal senesnį originalą vėliau, jau po 1660-ųjų, J. Naronskiui gyvenant Prūsijoje. Manfred Hellmann 1940 m. knygoje „Die preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen, 1690-1793“ (Prūsijos valdymas Tauragėje) atspausdintas dar vienas šio plano variantas, kurio originalo buvimo vieta vis dar nežinoma, jei planas apskritai išliko Antrojo pasaulinio karo negandose.
Remiantis šiais planais, atrodo, kad senųjų gatvių tinklas šioje vietoje nepakitęs išliko iki XX a. pradžios. Buvusios Jurbarko ir Gaurės kelių kryptys sutampa. Dabar likusi tik nedidelė Jurbarko gatvės atkarpa, 1916 m. perkirsta naujai nutiesto geležinkelio. Senąjį išvažiavimą į Gaurę vis dar mena Gaurės gatvė. Miesto ir bažnyčių žemėse formavosi dabartinė Vymerio, o kiek vėliau, lygiagrečiai su pagrindine (Laisvės) gatve, dabartinė J. Tumo-Vaižganto gatvė. Tuomet iki XIX a. pradžios buvo užstatyta šiaurvakarinė miesto dalis. XIX a. viduryje, perplanuojant miestą naujoje vietoje, senasis gatvių tinklas buvo sujungtas su planuojamu naujuoju. Prieš keletą metų Senamiesčio skvere bendruomenės rūpesčiu atgabentas didokas akmuo su iškaltu užrašu apie čia buvusią pirmąją turgaus aikštę. Tai gražus įrodymas, kad miesto istorija vietiniams gyventojams rūpi.
Kiek atsigavusi po karų ir epidemijų Tauragė 1780 m. bei 1782 m. sudegė. Iki 1793 m. per visą šimtmetį į miestelį ir aplinkinius kaimus atsikėlė nemažai gyventojų iš gretimos Prūsijos. XVIII a. atsikėlę gyventojai palaipsniui asimiliavosi su lietuviais, tačiau iki šiol krašte daug vokiškos kilmės pavardžių. Po dviejų metų Abiejų Tautų Respublika padalyta išnyko iš žemėlapio. Lietuva atiteko Rusijos imperijai. Tauragei ir kitiems miesteliams tai reiškė, kad chaotiškas užstatymas bus keičiamas suplanuotu. Be to, kiaura siena su Prūsija palaipsniui tapo vis labiau saugoma. Po 1815 m. gaisro miestas atstatytas tik 1827 m. tam, kad vėl sudegtų dar baisiau 1836 m.
Antrasis miesto centras
Gaisras kilo gegužę. Sudegė apie 200 pastatų, įskaitant neseniai pastatytą medinį paštą ir muitinę, 1787 m. statytą liuteronų bažnyčią. Gaisro nepaliesti liko tik 8 kiemai. Rusijos vyriausybė nurodė statyti naują Tauragę ir dar tais pačiais metais architektas Vaclovas Ritšelis parengė projektą, kuris didele dalimi iki šiol lemia miesto gatvių tinklą. Naujo miesto projektavimas sutapo su 1836–1837 m. projektuotu plentu iš Tilžės į Rygą. Šie plentai projektuoti kuo tiesesni, dažniausiai nepaisant gamtos kliūčių. Projektuojamas plentas dar tais pačiais metais pradėtas tiesti ir užbaigtas 1844 m.
Senojoje miesto vietoje, inžinierių nurodymu, dėl Jūros upės vandens lygio nebuvo galima dėti jokių mūrinių pamatų ir juo labiau statyti kelių aukštų mūrinių pastatų. Į šiaurę nuo senojo sudegusio miesto suplanuota 80 sklypų. Suprojektuotas taisyklingas gatvių tinklas abiejose pagrindine gatve (Dariaus ir Girėno) tapusio plento pusėse – stačiakampė aikštė. Jos pietryčių dalis skirta prekybai, o šiaurės vakarų – liuteronų bažnyčiai. Lygiagrečiai su plentu statmenos gatvės turėjo sudaryti keletą stačiakampių kvartalų.
1839 m. matininkas Mališevskis parengė naują išsamesnį Tauragės projektą. Suplanuota teritorija į pietryčius nuo plento, labai išplėstas stačiakampis gatvių tinklas. Padaryta pakeitimų: padidinta ir paversta kvadratine turgaus aikštė (dabar stovi vaikų darželis „Ąžuoliukas“). 1843 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1857 m. netoliese išdygusi sinagoga (dabar M. Mažvydo progimnazijos stadionas) suformavo Bažnyčių gatvę su šiomis dviem ryškiomis dominantėmis. Panašiu metu norėta griauti medinę katalikų bažnyčią ir statyti naują mūrinę, tačiau darbai prasidėjo tik 1899 m. Abipus Tilžė-Rygos plento koncentravosi pasienio miestams būdingi visuomeniniai pastatai. 1910 m. architektai sudarė dar vieną planą. Nors senoji planavimo idėja išlaikyta, tačiau miestas labiau išplėstas į šiaurę ir šiaurės rytus.
Miesto centras atkūrus valstybę
Ar galime tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje centre statytus modernius pastatus laikyti senamiesčio dalimi? Įprastomis aplinkybėmis – ne, tačiau kadangi miestas Pirmojo pasaulinio karo metu virto dykyne, miesto istorija imta kurti iš naujo. Po Antrojo pasaulinio karo senamiestis dar labiau pakito. Kartais neįgudusiai akiai net sunku nustatyti, kur prieš paskutinį karą stovėjo vienas, ar kitas pastatas. Štai taip smarkiai sunaikinta ir perstatyta Tauragė.
1923 m. parengtas naujasis atstatymo planas buvo lyg 1910 m. projekto pataisymas. Naujasis planas nurodė miestui plėstis ir dešiniajame Jūros krante, o miestui priskirtas ir atokesnis Tauragės dvaras. Tik 1932 m. už geležinkelio suplanuotas pramonės rajonas, kur anksčiau nieko neplanuota statyti. Turgaus aikštėje nugriautos medinės būdelės, vietoj jų pastatyta moderni prekybos halė (dabar Sporto centro salė). Atstatyta per karą labai nukentėjusi Kęstučio gatvė (rusų laikais vadinosi Vaistinės; neišliko – dabar Kalvano parkas). Pastatytas apskrities ligoninė (1931), Šaulių rūmai (1933), Lietuvos banko rūmai (1935), Ligonių kasų rūmai (1939) bei daug išvaizdžių privačių namų, ypač reprezentacinėje Vytauto gatvėje. 1925 m. Vokiečių (vėliau Prezidento Smetonos) gatvėje pastatyta metodistų bažnyčia (dabar stovi laidojimo namai).
Autorius: Darius Kiniulis
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
