Šateikių šviesulys: mokytoja, kurios širdyje dega meilė žodžiui

Kei­čia tra­di­ci­nį pa­mo­kos su­vo­ki­mą

D. Mi­nei­kie­nė ki­lu­si iš Plun­gės ra­jo­no, Ka­dai­čių kai­mo. Bai­gu­si 10 kla­sių Ša­tei­kiuo­se, moks­lus tę­sė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, o stu­di­juo­ti iš­vy­ko į Klai­pė­dą. Po stu­di­jų li­ki­mas Dia­ną nu­bloš­kė į Pie­tų Vel­są, čia gy­ve­no bei dir­bo be­veik še­še­rius me­tus. Mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad tuo me­tu vis pa­sva­jo­da­vo apie su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. 2020 me­tais ši jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė net su kau­pu – pa­šne­ko­vė su­grį­žo į gim­tuo­sius Ka­dai­čius, į sa­vo my­li­mą so­dy­bą ir su šei­ma čia ėmė kur­ti nau­ją gy­ve­ni­mą.

Įdo­mu tai, kad mo­ters ke­lias į pe­da­go­gi­ką ne­bu­vo tie­sus ir ly­gus. Po mo­kyk­los ji pa­si­rin­ko lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir re­ži­sū­ros stu­di­jas, įgi­jo lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą. Ir tik šių me­tų sau­sį Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jo­je ap­si­gy­nė pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją. Lie­pi­jų mo­kyk­lo­je dir­ba nuo 2023-ųjų, ta­čiau šį ru­de­nį pra­dės tik ant­ruosius moks­lo me­tus, nes ku­riam lai­kui bu­vo išė­ju­si vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų.

„Rink­tis mo­ky­to­jo ke­lią pa­ska­ti­no no­ras po­pu­lia­rin­ti kny­gų skai­ty­mą tarp jau­ni­mo. Kar­tu su mo­ki­niais ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me kon­fe­ren­ci­jo­se, ak­ci­jo­se, pro­jek­tuo­se, kur kū­ry­biš­kai pri­sta­to­me sa­vo per­skai­ty­tas kny­gas. Per praė­ju­sius moks­lo me­tus da­ly­va­vo­me ak­ci­jo­se „Lie­tu­va skai­to“, „Skai­ty­mo va­lan­dė­lė“, „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“, „(Ne)bal­tos var­nos““, – var­di­no D. Mi­nei­kie­nė.

Kad įsi­min­ti­nos bū­tų ne tik iš­vy­kos, bet ir pa­mo­kos, mo­ky­to­ja mėgs­ta reng­ti jas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se. Tam daž­nai ren­ka­si Ša­tei­kių bib­lio­te­ką. An­tai praė­ju­sį pa­va­sa­rį bib­lio­te­ko­je mo­ki­niai dek­la­ma­vo ei­lė­raš­čius iš Leo­nar­do Gu­taus­ko kny­gos „Paukš­čių ta­kas“, da­ly­va­vo nuo­to­li­nia­me edu­ka­ci­nia­me su­si­ti­ki­me su kny­gos „Odi­lės pa­sa­ka“ au­to­re Ne­rin­ga Vait­ku­te.

Įsi­min­ti­nas bu­vo ir D. Mi­nei­kie­nės bei jos 5-os kla­sės mo­ki­nių da­ly­va­vi­mas res­pub­li­ki­nia­me kū­ry­bi­nia­me kon­kur­se „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“. Nu­run­gu­sios apie 200 mo­ki­nių kū­ry­bi­nių dar­bų, ša­tei­kiš­kės su sa­vo su­kur­tu vaiz­do įra­šu „Če­rau­nin­kal­nis Vy­dei­kiuo­se“ 5–8 kla­sių gru­pė­je užė­mė ant­rą­ją vie­tą.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, da­bar mo­ki­niai tu­ri daug dau­giau ga­li­my­bių nei anks­čiau, to­dėl svar­bu mo­kė­ti pa­si­nau­do­ti jo­mis. Pe­da­go­gės gal­vo­je su­ka­si ne­ma­žai min­čių ir idė­jų, kaip pa­ska­tin­ti mo­ki­nius pa­mil­ti kny­gas. Vie­nas iš su­ma­ny­mų – mo­kyk­lo­je įkur­ti kny­gų klu­bą, kur su­si­rin­kus bū­tų ga­li­ma ap­tar­ti skai­to­mas kny­gas, da­lytis įspū­džiais, fil­muo­ti siu­že­tus pa­gal kny­gų iš­trau­kas, la­vin­ti raiš­kų­jį skai­ty­mą ir kar­tu tur­tin­ti sa­vo kal­bos žo­dy­ną.

Nė die­nos be kny­gos

Mei­le li­te­ra­tū­rai de­ga ir pa­ti pa­šne­ko­vė. Jei tik tu­ri lais­vą mi­nu­tę, nie­ko ne­lau­ku­si tuoj sė­da prie kny­gos.

„Esu nuo­la­ti­nė Ša­tei­kių bib­lio­te­kos lan­ky­to­ja. Jei kaž­ko ne­ran­du ar ne­pa­vyks­ta už­si­sa­ky­ti per tarp­bib­lio­te­ki­nį abo­ne­men­tą, ke­liau­ju į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką. La­biau­siai mėgs­tu tik­rais fak­tais pa­rem­tas kny­gas, do­mi­na au­to­biog­ra­fi­jos, is­to­ri­nės kny­gos. Pers­kai­tau ir ne­ma­žai li­te­ra­tū­ros vai­kams. Tik mei­lės ro­ma­nai vi­siš­kai ne­do­mi­na“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Mo­ky­to­jos na­mų bib­lio­te­kė­lė yra la­bai ma­žy­tė. Len­ty­no­je gu­li ke­lios kny­gos su ra­šy­to­jų au­tog­ra­fais: pro­fe­so­riaus Juo­zo Pab­rė­žos že­mai­tiš­kai iš­leis­tas „Ma­ža­sis prin­cas“, Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės „Že­maitīnā. Že­mai­ty­nai“, Edi­tos Mil­da­žy­tės „Pe­ly­nų me­dus“. Šios kny­gos ka­dai­tiš­kei – ypa­tin­gos. Ša­lia jų len­ty­no­je ri­kiuo­ja­si Al­gi­man­to Če­kuo­lio „Še­šios pro­gos nu­mir­ti“, Rai­mon­do Jo­nu­čio „Vė­žių ma­ras“, El­vy­ros Jo­nu­tie­nės ir Juo­za­po Šim­kaus kny­ga „Plun­gė“.

Kny­gos D. Mi­nei­kie­nę įkve­pia kur­ti ir ieš­ko­ti. Pa­ti ra­šo ei­les, tad bū­na, kad kaž­kas kny­go­se stip­riai pa­trau­kia – ta­da iš­kart sė­da ra­šy­ti. Kar­tais ky­la pri­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės, se­nų lai­kų, no­ri­si tai įam­žin­ti, ap­ra­šy­ti. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad šiek tiek bu­vo ap­lei­du­si šią veik­lą, bet pa­sku­ti­niu me­tu sten­gia­si vis kaž­ką pa­ra­šy­ti.

Di­džiau­sią įspū­dį pa­šne­ko­vei pa­li­ko Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ – skau­dus pa­sa­ko­ji­mas apie trem­tį. Mo­te­ris pri­si­me­na net ver­ku­si skai­ty­da­ma šią kny­gą ir vis gal­vo­ju­si, kiek daug mes tu­ri­me, bet ne­be­ver­ti­na­me. Iki šiol gal­vo­je skam­ba ci­ta­ta iš šios kny­gos: „Ma­ma, ar tik­rai tor­tas ska­niau nei duo­na?“

Dia­nos sū­nūs taip pat la­bai no­riai skai­to kny­gas ir vi­sa­da lau­kia iš­vy­kų į Plun­gės vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­ką. Ma­tas la­bai mėgs­ta is­to­ri­nes, fan­tas­ti­nes, moks­li­nes kny­gas, o Do­mas ren­ka­si pa­sa­kas ir įvai­rias juo­kin­gas is­to­ri­jas.

Su vy­ru puo­se­lė­ja se­ną so­dy­bą

D. Mi­nei­kie­nė kaip žu­vis van­de­ny­je su­ka­si ne tik bib­lio­te­ko­je, bet ir na­mų vir­tu­vė­je. Daž­nai ke­pa na­mi­nius py­ra­gus, va­sa­rą ver­da uo­gie­nes žie­mai, kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves. O gim­ta­die­nio pro­ga sau pa­si­do­va­no­jo akus­ti­nę gi­ta­rą, nes la­bai no­ri pra­mok­ti ja gro­ti. Spė­lio­ja, kad už šį no­rą tu­rė­tų bū­ti dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris tu­rė­jo la­bai ge­rą klau­są ir gro­jo elekt­ri­ne gi­ta­ra.

Paš­ne­ko­vės vy­ras Ma­rius dir­ba Tel­šių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­re są­var­ty­no kont­ro­lie­riu­mi, lais­vu me­tu me­džio­ja.

„Jam la­bai pa­tin­ka vis­kas, kas su­si­ję su tech­ni­ka, be to, yra la­bai na­gin­gas bei darbš­tus. Vy­ro dė­ka mū­sų so­dy­ba gra­žė­ja ir gra­žė­ja, kiek­vie­nas kam­pe­lis yra my­li­mas ir puo­se­lė­ja­mas. Kar­tu esa­me su­pla­na­vę jau ne vie­ną pro­jek­tą atei­čiai. Sma­gu, kad su­tam­pa mū­sų sva­jo­nės“, – kal­bė­jo Dia­na.

Šei­mos vy­res­nė­liui Ma­tui – 13 me­tų, rug­sė­jį jis ke­liaus į aš­tun­tą kla­sę. La­bai mėgs­ta fut­bo­lą, do­mi­si is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Do­mui – sep­ty­ne­ri, ru­de­nį eis į ant­rą kla­sę, be to, Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je vai­ki­nas lan­ko dai­na­vi­mo ir šo­kių pa­mo­kas. O šei­mos pa­gran­du­kei Ug­nei – dve­ji, jai la­biau­siai pa­tin­ka šok­ti, bū­ti gam­to­je ar­ba su ma­ma su­ktis vir­tu­vė­je.

Pa­ti D. Mi­nei­kie­nė lais­vu me­tu ra­šo ei­les, pro­zą, sce­na­ri­jus. Sva­jo­ja ka­da nors iš­leis­ti iliust­ruo­tą kny­gą vai­kams ar ei­lė­raš­čių rink­ti­nę. La­bai pa­tin­ka že­mai­čių tar­mė, tad kar­tais ra­šo ir že­mai­tiš­kai. Na, o mes sa­vo ruož­tu da­li­na­mės jos su­kur­tu ei­lė­raš­čiu.

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas
Ir til­tas, griū­van­tis ja­me,
Ma­nas min­tis įtvir­tins
Tam tė­viš­kės sap­ne.

Ir vė­lei man sap­nuo­sis,
Kaip Kar­vės upe­liu
Man vė­jas vei­dą šluos­tys
Ir pa­si­juoks bal­su.

Ir aš pa­mir­šiu grei­tai,
Kaip aš toks grį­žau,
Ko­dėl aš ne­ga­lė­jau
Ir pik­tas toks bu­vau?

Gal šian­dien su­ži­no­siu,
Ar vė­jas ran­ką ties?
Gal jis ma­ne pa­pro­tins
Ieš­ko­ti išei­ties.

Ir gal ne­bek­la­jo­siu
Tuo vieš­ke­liu se­nu,
Nes šian­dien su­ži­no­siu,
Ko­dėl aš čia esu.

Ko­dėl aš trokš­tu vė­jo
Ir upės tos ša­lia?
Ko­dėl tas ma­no liep­tas
Taip skau­di­na ma­ne?

Ko­dėl aš čia užau­gau,
Bet vis­ką pa­mir­šau?
Ko­dėl aš ne­be­lau­kiau,
Bet vis­ką pa­li­kau?

Ir til­tas jau su­kri­to
Nuo di­de­lės naš­tos.
Tik jaus­mas pa­si­li­ko
Ne­ži­no­mos klas­tos.

Aš nie­kad ne­mo­kė­jau
My­lėt vi­sa šir­dim.
Ir ši­taip man skau­dė­jo
Tom vie­ni­šom nak­tim.

O til­tas ne­dre­bės jau,
Nes že­mė su­ža­liuos.
O tė­viš­kės ta­ke­liai
Ra­my­bę at­kar­tos.

Ir nuai­dės vėl žings­niai
Tuo liep­tu me­di­niu,
Skam­bės nuo til­to: „ AČIŪ
Tau, vai­ke, aš ta­riu“.

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama