MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Regioninės žiniasklaidos projektai • 2026.08.07 10:49

Šateikių šviesulys: mokytoja, kurios širdyje dega meilė žodžiui

Antikva
Antikva

Turinį įkėlė

Šateikių šviesulys: mokytoja, kurios širdyje dega meilė žodžiui
Your browser does not support the audio element.
Kai ku­rie pe­da­go­gai ge­ba už­deg­ti mo­ki­nius mei­le dės­to­mam da­ly­kui vien sa­vo bu­vi­mu ša­lia, o jų ener­gi­ja už­pil­do kiek­vie­ną kla­sės kam­pe­lį. Bū­tent to­kia yra Dia­na Mi­nei­kie­nė – Lie­pi­jų mo­kyk­los Ša­tei­kių sky­riaus lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja. Tai pe­da­go­gė iš pa­šau­ki­mo, ku­rios kas­die­ny­bė neat­sie­ja­ma nuo be­ga­li­nio at­si­da­vi­mo sa­vo dar­bui ir nuo­la­ti­nio kny­gų pa­sau­lio ty­ri­nė­ji­mo, no­ro sa­vo pa­vyz­džiu įkvėp­ti jau­ną­ją kar­tą pa­mil­ti li­te­ra­tū­rą ir puo­se­lė­ti gim­tą­ją kal­bą.
D. Mi­nei­kie­nę į pe­da­go­gi­ką at­ve­dė mei­lė kny­goms

Kei­čia tra­di­ci­nį pa­mo­kos su­vo­ki­mą

D. Mi­nei­kie­nė ki­lu­si iš Plun­gės ra­jo­no, Ka­dai­čių kai­mo. Bai­gu­si 10 kla­sių Ša­tei­kiuo­se, moks­lus tę­sė Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, o stu­di­juo­ti iš­vy­ko į Klai­pė­dą. Po stu­di­jų li­ki­mas Dia­ną nu­bloš­kė į Pie­tų Vel­są, čia gy­ve­no bei dir­bo be­veik še­še­rius me­tus. Mo­te­ris at­vi­ra­vo, kad tuo me­tu vis pa­sva­jo­da­vo apie su­grį­ži­mą į Lie­tu­vą, į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. 2020 me­tais ši jos sva­jo­nė iš­si­pil­dė net su kau­pu – pa­šne­ko­vė su­grį­žo į gim­tuo­sius Ka­dai­čius, į sa­vo my­li­mą so­dy­bą ir su šei­ma čia ėmė kur­ti nau­ją gy­ve­ni­mą.

Įdo­mu tai, kad mo­ters ke­lias į pe­da­go­gi­ką ne­bu­vo tie­sus ir ly­gus. Po mo­kyk­los ji pa­si­rin­ko lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ir re­ži­sū­ros stu­di­jas, įgi­jo lie­tu­vių fi­lo­lo­gi­jos ba­ka­lau­rą. Ir tik šių me­tų sau­sį Vil­niaus uni­ver­si­te­to Šiau­lių aka­de­mi­jo­je ap­si­gy­nė pe­da­go­go kva­li­fi­ka­ci­ją. Lie­pi­jų mo­kyk­lo­je dir­ba nuo 2023-ųjų, ta­čiau šį ru­de­nį pra­dės tik ant­ruosius moks­lo me­tus, nes ku­riam lai­kui bu­vo išė­ju­si vai­ko prie­žiū­ros ato­sto­gų.

„Rink­tis mo­ky­to­jo ke­lią pa­ska­ti­no no­ras po­pu­lia­rin­ti kny­gų skai­ty­mą tarp jau­ni­mo. Kar­tu su mo­ki­niais ak­ty­viai da­ly­vau­ja­me kon­fe­ren­ci­jo­se, ak­ci­jo­se, pro­jek­tuo­se, kur kū­ry­biš­kai pri­sta­to­me sa­vo per­skai­ty­tas kny­gas. Per praė­ju­sius moks­lo me­tus da­ly­va­vo­me ak­ci­jo­se „Lie­tu­va skai­to“, „Skai­ty­mo va­lan­dė­lė“, „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“, „(Ne)bal­tos var­nos““, – var­di­no D. Mi­nei­kie­nė.

Kad įsi­min­ti­nos bū­tų ne tik iš­vy­kos, bet ir pa­mo­kos, mo­ky­to­ja mėgs­ta reng­ti jas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se. Tam daž­nai ren­ka­si Ša­tei­kių bib­lio­te­ką. An­tai praė­ju­sį pa­va­sa­rį bib­lio­te­ko­je mo­ki­niai dek­la­ma­vo ei­lė­raš­čius iš Leo­nar­do Gu­taus­ko kny­gos „Paukš­čių ta­kas“, da­ly­va­vo nuo­to­li­nia­me edu­ka­ci­nia­me su­si­ti­ki­me su kny­gos „Odi­lės pa­sa­ka“ au­to­re Ne­rin­ga Vait­ku­te.

Įsi­min­ti­nas bu­vo ir D. Mi­nei­kie­nės bei jos 5-os kla­sės mo­ki­nių da­ly­va­vi­mas res­pub­li­ki­nia­me kū­ry­bi­nia­me kon­kur­se „Mū­sų kal­bi­nis kul­tū­ri­nis kraš­to­vaiz­dis“. Nu­run­gu­sios apie 200 mo­ki­nių kū­ry­bi­nių dar­bų, ša­tei­kiš­kės su sa­vo su­kur­tu vaiz­do įra­šu „Če­rau­nin­kal­nis Vy­dei­kiuo­se“ 5–8 kla­sių gru­pė­je užė­mė ant­rą­ją vie­tą.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, da­bar mo­ki­niai tu­ri daug dau­giau ga­li­my­bių nei anks­čiau, to­dėl svar­bu mo­kė­ti pa­si­nau­do­ti jo­mis. Pe­da­go­gės gal­vo­je su­ka­si ne­ma­žai min­čių ir idė­jų, kaip pa­ska­tin­ti mo­ki­nius pa­mil­ti kny­gas. Vie­nas iš su­ma­ny­mų – mo­kyk­lo­je įkur­ti kny­gų klu­bą, kur su­si­rin­kus bū­tų ga­li­ma ap­tar­ti skai­to­mas kny­gas, da­lytis įspū­džiais, fil­muo­ti siu­že­tus pa­gal kny­gų iš­trau­kas, la­vin­ti raiš­kų­jį skai­ty­mą ir kar­tu tur­tin­ti sa­vo kal­bos žo­dy­ną.

Nė die­nos be kny­gos

Mei­le li­te­ra­tū­rai de­ga ir pa­ti pa­šne­ko­vė. Jei tik tu­ri lais­vą mi­nu­tę, nie­ko ne­lau­ku­si tuoj sė­da prie kny­gos.

„Esu nuo­la­ti­nė Ša­tei­kių bib­lio­te­kos lan­ky­to­ja. Jei kaž­ko ne­ran­du ar ne­pa­vyks­ta už­si­sa­ky­ti per tarp­bib­lio­te­ki­nį abo­ne­men­tą, ke­liau­ju į Plun­gės vie­šą­ją bib­lio­te­ką. La­biau­siai mėgs­tu tik­rais fak­tais pa­rem­tas kny­gas, do­mi­na au­to­biog­ra­fi­jos, is­to­ri­nės kny­gos. Pers­kai­tau ir ne­ma­žai li­te­ra­tū­ros vai­kams. Tik mei­lės ro­ma­nai vi­siš­kai ne­do­mi­na“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Mo­ky­to­jos na­mų bib­lio­te­kė­lė yra la­bai ma­žy­tė. Len­ty­no­je gu­li ke­lios kny­gos su ra­šy­to­jų au­tog­ra­fais: pro­fe­so­riaus Juo­zo Pab­rė­žos že­mai­tiš­kai iš­leis­tas „Ma­ža­sis prin­cas“, Vik­to­ri­jos Dau­jo­tės „Že­maitīnā. Že­mai­ty­nai“, Edi­tos Mil­da­žy­tės „Pe­ly­nų me­dus“. Šios kny­gos ka­dai­tiš­kei – ypa­tin­gos. Ša­lia jų len­ty­no­je ri­kiuo­ja­si Al­gi­man­to Če­kuo­lio „Še­šios pro­gos nu­mir­ti“, Rai­mon­do Jo­nu­čio „Vė­žių ma­ras“, El­vy­ros Jo­nu­tie­nės ir Juo­za­po Šim­kaus kny­ga „Plun­gė“.

Kny­gos D. Mi­nei­kie­nę įkve­pia kur­ti ir ieš­ko­ti. Pa­ti ra­šo ei­les, tad bū­na, kad kaž­kas kny­go­se stip­riai pa­trau­kia – ta­da iš­kart sė­da ra­šy­ti. Kar­tais ky­la pri­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės, se­nų lai­kų, no­ri­si tai įam­žin­ti, ap­ra­šy­ti. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad šiek tiek bu­vo ap­lei­du­si šią veik­lą, bet pa­sku­ti­niu me­tu sten­gia­si vis kaž­ką pa­ra­šy­ti.

Di­džiau­sią įspū­dį pa­šne­ko­vei pa­li­ko Da­lios Grin­ke­vi­čiū­tės kny­ga „Lie­tu­viai prie Lap­te­vų jū­ros“ – skau­dus pa­sa­ko­ji­mas apie trem­tį. Mo­te­ris pri­si­me­na net ver­ku­si skai­ty­da­ma šią kny­gą ir vis gal­vo­ju­si, kiek daug mes tu­ri­me, bet ne­be­ver­ti­na­me. Iki šiol gal­vo­je skam­ba ci­ta­ta iš šios kny­gos: „Ma­ma, ar tik­rai tor­tas ska­niau nei duo­na?“

Dia­nos sū­nūs taip pat la­bai no­riai skai­to kny­gas ir vi­sa­da lau­kia iš­vy­kų į Plun­gės vai­kų ir jau­ni­mo bib­lio­te­ką. Ma­tas la­bai mėgs­ta is­to­ri­nes, fan­tas­ti­nes, moks­li­nes kny­gas, o Do­mas ren­ka­si pa­sa­kas ir įvai­rias juo­kin­gas is­to­ri­jas.

Su vy­ru puo­se­lė­ja se­ną so­dy­bą

D. Mi­nei­kie­nė kaip žu­vis van­de­ny­je su­ka­si ne tik bib­lio­te­ko­je, bet ir na­mų vir­tu­vė­je. Daž­nai ke­pa na­mi­nius py­ra­gus, va­sa­rą ver­da uo­gie­nes žie­mai, kon­ser­vuo­ja dar­žo­ves. O gim­ta­die­nio pro­ga sau pa­si­do­va­no­jo akus­ti­nę gi­ta­rą, nes la­bai no­ri pra­mok­ti ja gro­ti. Spė­lio­ja, kad už šį no­rą tu­rė­tų bū­ti dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris tu­rė­jo la­bai ge­rą klau­są ir gro­jo elekt­ri­ne gi­ta­ra.

Paš­ne­ko­vės vy­ras Ma­rius dir­ba Tel­šių re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cent­re są­var­ty­no kont­ro­lie­riu­mi, lais­vu me­tu me­džio­ja.

„Jam la­bai pa­tin­ka vis­kas, kas su­si­ję su tech­ni­ka, be to, yra la­bai na­gin­gas bei darbš­tus. Vy­ro dė­ka mū­sų so­dy­ba gra­žė­ja ir gra­žė­ja, kiek­vie­nas kam­pe­lis yra my­li­mas ir puo­se­lė­ja­mas. Kar­tu esa­me su­pla­na­vę jau ne vie­ną pro­jek­tą atei­čiai. Sma­gu, kad su­tam­pa mū­sų sva­jo­nės“, – kal­bė­jo Dia­na.

Mi­nei­kių šei­my­na

Šei­mos vy­res­nė­liui Ma­tui – 13 me­tų, rug­sė­jį jis ke­liaus į aš­tun­tą kla­sę. La­bai mėgs­ta fut­bo­lą, do­mi­si is­to­ri­ja, geog­ra­fi­ja. Do­mui – sep­ty­ne­ri, ru­de­nį eis į ant­rą kla­sę, be to, Pla­te­lių me­no mo­kyk­lo­je vai­ki­nas lan­ko dai­na­vi­mo ir šo­kių pa­mo­kas. O šei­mos pa­gran­du­kei Ug­nei – dve­ji, jai la­biau­siai pa­tin­ka šok­ti, bū­ti gam­to­je ar­ba su ma­ma su­ktis vir­tu­vė­je.

Pa­ti D. Mi­nei­kie­nė lais­vu me­tu ra­šo ei­les, pro­zą, sce­na­ri­jus. Sva­jo­ja ka­da nors iš­leis­ti iliust­ruo­tą kny­gą vai­kams ar ei­lė­raš­čių rink­ti­nę. La­bai pa­tin­ka že­mai­čių tar­mė, tad kar­tais ra­šo ir že­mai­tiš­kai. Na, o mes sa­vo ruož­tu da­li­na­mės jos su­kur­tu ei­lė­raš­čiu.

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas

Ap­žė­lęs ma­no miš­kas
Ir til­tas, griū­van­tis ja­me,
Ma­nas min­tis įtvir­tins
Tam tė­viš­kės sap­ne.

Ir vė­lei man sap­nuo­sis,
Kaip Kar­vės upe­liu
Man vė­jas vei­dą šluos­tys
Ir pa­si­juoks bal­su.

Ir aš pa­mir­šiu grei­tai,
Kaip aš toks grį­žau,
Ko­dėl aš ne­ga­lė­jau
Ir pik­tas toks bu­vau?

Gal šian­dien su­ži­no­siu,
Ar vė­jas ran­ką ties?
Gal jis ma­ne pa­pro­tins
Ieš­ko­ti išei­ties.

Ir gal ne­bek­la­jo­siu
Tuo vieš­ke­liu se­nu,
Nes šian­dien su­ži­no­siu,
Ko­dėl aš čia esu.

Ko­dėl aš trokš­tu vė­jo
Ir upės tos ša­lia?
Ko­dėl tas ma­no liep­tas
Taip skau­di­na ma­ne?

Ko­dėl aš čia užau­gau,
Bet vis­ką pa­mir­šau?
Ko­dėl aš ne­be­lau­kiau,
Bet vis­ką pa­li­kau?

Ir til­tas jau su­kri­to
Nuo di­de­lės naš­tos.
Tik jaus­mas pa­si­li­ko
Ne­ži­no­mos klas­tos.

Aš nie­kad ne­mo­kė­jau
My­lėt vi­sa šir­dim.
Ir ši­taip man skau­dė­jo
Tom vie­ni­šom nak­tim.

O til­tas ne­dre­bės jau,
Nes že­mė su­ža­liuos.
O tė­viš­kės ta­ke­liai
Ra­my­bę at­kar­tos.

Ir nuai­dės vėl žings­niai
Tuo liep­tu me­di­niu,
Skam­bės nuo til­to: „ AČIŪ
Tau, vai­ke, aš ta­riu“.

Su mo­ki­niais pe­da­go­gė ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, mo­ky­muo­se ir ini­cia­ty­vo­se
Su Ša­tei­kiuo­se vie­šė­ju­sia žur­na­lis­te ir vi­suo­me­ni­nin­ke Edi­ta Mil­da­žy­te, pri­sta­čiu­sia kny­gą „Pe­ly­nų me­dus“

Autorius: Lina RUIBIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-08-07

„Mano eitasis kelias – tai kelias Žemaitijos kaimo vaiko, siekusio mokslo šviesos...“

„Mano eitasis kelias – tai kelias Žemaitijos kaimo vaiko, siekusio mokslo šviesos...“
2026-08-07

Prieš Kongresą nušvito Svėdasų bažnyčia

Prieš Kongresą nušvito Svėdasų bažnyčia
2026-08-07

Niūronyse šventė bitininkai

Niūronyse šventė bitininkai
2026-08-07

Labūnavos Oninėse dzūkaitė dairėsi jaunikio

Labūnavos Oninėse dzūkaitė dairėsi jaunikio
2026-08-07

Sutartinių festivalis „Sutarysma“ – prisilietimas prie senosios baltų kultūros - Alio Jonava

Sutartinių festivalis „Sutarysma“ – prisilietimas prie senosios baltų kultūros - Alio Jonava
Dalintis straipsniu
Šateikių šviesulys: mokytoja, kurios širdyje dega meilė žodžiui