Sutartinių festivalis „Sutarysma“ – prisilietimas prie senosios baltų kultūros - Alio Jonava

Vasarai skubant į rudenio glėbį, Jonavos kultūros centras (JKC) surengė dešimtą respublikinę sutartinių šventę „Sutarysma“. Liepos 25-ąją ant Paberžės (Šilų sen.) piliakalnio susirinko sutartinių giedotojai iš įvairių Lietuvos rajonų – Kauno, Švenčionėlių, Molėtų, Pasvalio, Elektrėnų ir Jonavos. Festivalis „Sutarysma“ – tai praeities priartinimas prie šiandienos, susitikimas su protėviais ir žvilgsnis į prieš šimtmečius gyvavusius papročius bei tradicijas.

Duoklė protėviams

Pasak JKC laikinai direktorės pareigas einančios Jurgitos Serapinės, projekto „Sutarysma“ tikslas yra išsaugoti, populiarinti ir skleisti aukštaičių kultūros paveldą – sutartines, kaip UNESCO pripažintą nematerialiojo kultūros paveldo dalį, bei skatinti bendruomenių ir jaunimo įsitraukimą į tradicinės muzikos giedojimą.

„Projektu siekiama per praktinius mokymus, koncertus ir festivalį perteikti sutartinių unikalumą, sudaryti galimybę patirti autentišką bendrystę bei puoselėti pagarbą tradicijoms. Ir ši, dešimtoji, šventė vyksta su visomis baltų tradicijomis ir papročiais, sutartinių mokymais, giedojimu nuo piliakalnio šlaitų, edukacijomis ir taip toliau. Mes kasmet teikiame projektą Kultūros tarybai ir gauname 80 procentų finansavimą, – patirtimi dalijosi J. Serapinė. – Kiekvienai šventei ieškome to, ko dar nebuvo ankstesnėse, stengiamės papildyti naujais akcentais, kurie sudomintų žiūrovus.“

Pašnekovės nuomone, šiandienis jaunimas labiau linkęs prie popso kultūros, o sutartinių daugelis nesuprantama. Bet, patyrusios organizatorės manymu, jauni žmonės, įsijungdami į edukacijas, dalyvaudami apeigose, išgirsta mūsų protėvių balsą ir pajunta praeities dvasią.

„Mūsų organizuojamas festivalis „Sutarysma“ unikalus tuo, kad yra keliaujantis per piliakalnius. Kelerius metus šventę organizavome ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio, tikrai nepaprastoje ir slėpiningoje gamtos apsuptyje, o pastaruosius dvejus metus kviečiame susiburti nuostabiame Paberžės piliakalnio kampelyje. Lietuvoje niekas daugiau neorganizuoja keliaujančių festivalių. Tokiu sumanymu siekiame aktualizuoti istorinį, nematerialųjį paveldą – piliakalnius, kur kadaise mūsų protėviai vaikščiojo, mylėjo, rūpinosi buitimi… Dėl to giedame sutartines, atliekame pagoniškas apeigas. Mes tarsi atiduodame duoklę protėviams, garbinusiems Žemyną, vertiname ir gerbiame jų dievus“, – sakė J. Serapinė.

Praeitis tampa dabartimi

Pasak prieš dešimtmetį festivalį sumaniusios Juditos Margevičienės, sutartinių skambesiui reikalinga sakralinė vieta, kurioje būtų kalnas, žymintis ribą tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulio. Senuosiuose tikėjimuose manyta, kad upė skiria gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų, o šventas medis ąžuolas anuomet vadintas ,,Dievų namais“. Todėl kelerius metus sutartinių giedotojai ir kiti šventės dalyviai buvo kviečiami susiburti ant Mažųjų Žinėnų piliakalnio, nuo kurio atsiveria nuostabi Neries tėkmė.

Dešimtasis festivalis surengtas nuostabioje aplinkoje, kurioje ošia šimtamečiai medžiai, o plačią įdubą supa išlikę pylimai. „Tikiuosi, kad visi, kurie šiandien atvyko į mūsų dešimtąją šventę, pajus, kaip praeitis tampa dabartimi, kaip per neišmatuojamą laiko erdvę iki mūsų ataidi užburiantis sutartinių ritmas, neįprasti sąskambiai, magiški garsažodžiai ir atgyja mūsų, šiandienos žmonių, lūpose, balsuose, širdyse. Senoji baltiška kultūra mus lydės visą šį vakarą, sukurdama ypatingą, paslaptingą ir darnią atmosferą  Šiandien čia giedodami archajines giesmes, įsijungdami į apeigas, pakilkime aukščiau, išsilaisvinkime, nusiraminkime ir pajuskime darną“, – sakė „Sutarysmos“ vedėja ir sutartinių giedotoja J. Margevičienė.

Apie archeologinius kostiumus

Įdomią paskaitą apie baltų genčių archeologinius kostiumus ir papuošalus skaitė humanitarinių mokslų daktarė, archeologė, archeologinių kostiumų rekonstruktorė Daiva Steponavičienė, apžvelgusi nuo pirmojo iki penkiolikto amžiaus periodą. Viešnia atkreipė dėmesį, kad kiekvienas laikotarpis turėjo savo stilistiką ir patrauklumą. „Iš kokių šaltinių galima sužinoti apie kostiumą? Pirmiausia tai yra archeologija. Archeologinis kostiumas yra kuriamas iš to, kas išlikę žemėje. Dar yra randama drabužių ar papuošalų likučių, leidžiančių identifikuoti atskiras detales, susidaryti visumą,  ir, žinoma, pritaikyti žinias. Šalia archeologinių šaltinių, atsiranda rašytinių, ikonografijos duomenų ir taip toliau“, –  rekonstrukcijos pamatus aiškino D. Steponavičienė.

Viešnios teigimu, viskas prasideda nuo medžiagos rinkimo. Tenka peržiūrėti daugybę archeologinių tyrimų ataskaitų, analizuoti radinius, ieškoti dėsningumų ir dominuojančių bruožų. Labai svarbūs išlikę tekstilės fragmentai, nes jie leidžia susidaryti išsamesnį vaizdą apie audinio spalvą, pynimą, raštą ir kitas savybes. Surinkus visą šią informaciją, galima pradėti kurti kostiumo rekonstrukciją. Pasak lektorės, archeologinio kostiumo rekonstrukcija yra nuolatinis, niekada iki galo neužsibaigiantis procesas.

„Kad ir kaip norėtume, idealaus tikslumo pasiekti neįmanoma. Jei remiesi vieno kapinyno radiniais, gali rasti papuošalų, darbo įrankių ar ginklų, tačiau tekstilės pėdsakų gali ir nebūti. Tuomet ieškai analogijų kituose archeologiniuose objektuose, – dėstė archeologė. – Kartais tenka spręsti savotišką lygtį, kurios atsakymas niekada nėra šimtaprocentinis. Pavyzdžiui, nežinome, kaip tiksliai buvo dėvima antkaklė – ant apsiausto ar tiesiai ant kaklo. Taip pat ne visada galime pasakyti, kaip buvo nešiojamos apyrankės – ant rankovių ar ant plikos rankos, o apgalviai – ant nuometo ar ant plaukų. Tokiais atvejais man tenka remtis turimais duomenimis, analogijomis ir profesine intuicija.“

Lektorė paneigė mitus, kad baltai vilkėjo paprastus lininius drabužius, sujuostus virve ar juosta, kurie buvo pilki ir neišvaizdūs. Ji atkreipė dėmesį, kad maždaug iki X a. baltų genčių aprangoje dominavo vilna, o drabužiai buvę spalvingi, nes naudotos įvairios natūraliai išgaunamos spalvos, o tarp jų ypač dažnai pasitaikydavo mėlyna.

Archeologės paskaita sulaukė didelio klausytojų dėmesio ir klausimų.

Dermės galia

Margevičienė, kviesdama į sutartinių giedojimo „pamoką“ prie aukuro, pabrėžė, kad jas giedoti nėra labai paprasta – „privalu įsiklausyti, pajausti, suderėti, sutarti, būti darnoje su savimi, esančiais šalia ir supančia aplinka“.

Mokymus „Sutartinių magija“ vedė dainininkė, folklorininkė, muzikantė, unikalios sutartinių mokymo sistemos autorė Laurita Peleniūtė, pritariant Tado Dešuko virkdomam smuikui.

„Džiaugiuosi, galėdama nebe pirmą kartą dalyvauti Jonavos rajone rengiamame sutartinių festivalyje. Sutartinėse labai svarbus kiekvienas balsas, labai svarbu sustoti taip, kad girdėtume save ir šalia stovintį giedotoją. Garsas – tai energija, nuolat sklindanti aplink mus ir, dažnai nesusimąstant, mūsų pačių skleidžiamo kūno ir balso pagalba. Skirtingiems garsams ir balsams jungiantis į neperskiriamą vienovę, gimsta dermė – galingiausia šios energijos forma. Dermės galią puikiai pažino mūsų protėviai, vienybę ir dvasią stiprinę sutartinių, unikalių lietuviškų dermių, ratuose“, – į susirinkusiuosius kreipėsi jonaviečių bičiulė L. Peleniūtė.

Apeigos už darną irbendrystę

O kai pasibaigė mokymams skirta valanda, suskambo rago garsai, kviečiantys giedotojus susiburti į didžiulį sutartinių ratą, skirtą ugnies apeigoms už darną ir bendrystę.  Šią šventės dalį vedė vaidilutė Liuda Liaudanskaitė kartu su giedotojų grupe „Gaudė“.

„Šios apeigos turi dvi šakas: bendrystę, kurios mūsų Lietuvai pastaruoju metu labai reikia, už darną, už buvimą kartu, ir Žemyną, vienijančią mūsų žemę, iš kurios viską gauname, iš kurios viskas kyla, iš kurios semiamės galių. Apeigų metu atiduosime duoklę ugniai ir baltų dievams, pagerbsime mus supančią gamtą, prašysime stiprybės ir apsaugos, pasidalinsime linkėjimais“, – paaiškino L. Liaudanskaitė.

Ji atkreipė dėmesį, kad apeigos Žemynai, kuri teikia mums visiems galimybę dainuoti, klestėti, džiaugtis, bus paremtos rugiapjūtės pabaigtuvių papročiais.  Subėrus rugio, miežio, kviečio grūdą į žemę, joje jis subręsta. Ateina metas nusilenkti motinai Žemei, nupjauti javus, bet paskutinis pėdas lieka ten, kur gyvena laukų dvasia.

Pagarba Žemei, išsakoma rugių pavidalu ir ugnimi, kurią matome išorėje ir kuri yra kūrybinė, mus veikianti galia. Apeigų metu nepaliovė skambėti sutartinės, kuriose garbinamos Žemynos ir Gabijos deivės, kiekvienas rato dalyvis galėjo įkvėpti magiško dūmų kvapo – stiprybės ir darnos simbolio, iš rankų į rankas perleisti raštais išmargintą austą juostą, simbolizuojančią vienybę ir bendrystę, stebėti ant aukuro plevenančią liepsną.

Ši festivalio dalis priminė senąją baltų kultūrą, papročius, gilų tikėjimą ir pagarbą dievams.

„Amatų pievoje“

Veiklos nestigo „Amatų pievoje“, kur edukacijas vedė įvairūs amatininkai ar menininkai. Kaip ir kituose renginiuose prie savo buveinės kvietė Krašto muziejaus darbuotojos – Giedrė Narbutaitė-Kontrimė ir Vilija Rimkevičienė, mokydamos  ornamentu papuošti drobinį maišelį – tai būtų maloni dovana sau iš „Sutarysmos“ šventės.  Muziejininkių nuomone, tai esąs įdomiausias festivalis, vykstantis ant itin patrauklaus, tvarkingo Paberžės piliakalnio.

Čia pat savo meniniais sugebėjimais stebino Dovilė Petkė, dekoruojanti kraičio skrynias. „Piešti neįprastoje vietoje, ant piliakalnio, kur skamba sutartinės, – nuostabus jausmas“, – šypsojosi menininkė.

Bitininkystės paslapčių mokė Kazys Morkūnas, smalsuolius vaišinęs šviežiais agurkais su paties išsuktu medumi. O jo žmona Ligita rodė, kaip iš vytelių nusipinti krepšelį. Ne vienas edukacijos dalyvis į namus sugrįžo nešinas festivalio metu nusipinta kraitele. Abu sutuoktiniai, gyvenantys Anykščių krašte, neslėpė sentimentų Jonavai ir čia vykstantiems renginiams.

Lankytojų netrūko prie rokiškietės tautodailininkės, meno kūrėjos  Alės Deksnienės kampelio, kuriame aukštaitė supažindino su vilnos vėlimo amatu. Čia buvo galima ne tik pasigrožėti gražiais veltiniais, skirtais tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, bet ir patiems nusivelti kamuoliukus, pasigaminti pakabuką, primenantį ąžuolo gilę, nusivelti maišelį, kvepiantį levandomis. „Kadangi edukacijoms skirta vieta pavadinta „Amatų pieva“, tai atsivežiau ir nemažai levandų, ir kelių rūšių vilnos. Tegul žmonės pasigamina sau dovanėlę“, – šypsojosi tautodailininkė.

Smilkstančių žolelių kvapais praeivius traukė lietuviškų smilkalų gamintoja Monika Čiučelytė, o molinius indus nusilipdyti kvietė Oksana Eitminavičienė. Lauko žaidimų, kuriuos aikštėje išdėliojo kėdainietis Linas Adomavičius, įvairovė traukė ir mažus, ir didelius. Moksleiviai Julius ir Matas prisipažino išmėginę visus sumanaus autoriaus pagamintus medinius įrenginius. Anot berniukų, visi žaidimai verčia galvoti, tad norėtųsi, kad tokių malonumų būtų dažniau. Iki prietemos „Amatų pieva“ dūzgė tarsi bičių avilys.

Giedotojų grupių pasirodymas

„Sutartinės yra ypatingos ir veikia tiek pačius giedotojus, tiek klausytojus tarsi meditacija. Ne veltui sakoma, kad sutartinės ne dainuojamos, bet giedamos – ir tai rodo jų šventumą“, – teigė J. Margevičienė, skelbdama giedotojų grupių pasirodymą.

Netrukus Paberžės piliakalnį užliejo galinga sutartinių energija, kurią dovanojo įvairių Lietuvos vietų giedotojai. Nuo pylimų atskriejo Molėtų kultūros centro sutartinių giedotojų grupės „Alūnė“ (vad. Rita Pelakauskienė) balsai. Jiems pritarė Pasvalio KC Valakėlių skyriaus „Lygės“ pulkas, kurį šio sudėtingo meno moko Lina ir Albertas Bartašiai.

Prie jų prisijungė Kauno KC sutartinių giedotojų grupė „Sasutalas“ (vad. Andrius Morkūnas) ir kolektyvas „Lakiūtė“ (vad. Milda Petkevičienė), atvykęs iš Švenčionėlių. Energijos dozę įpylė Elektrėnų KC sutartinių giedotojų pulkelis „Ginėja“, vadovaujamas Romos Važgelienės, Kauno rajono Ežerėlio KC Ringaudų skyriaus „Gaudės“ ir jonaviečių „Sutarysma“ grupės, kurias giedoti moko L. Liaudanskaitė.

Dešimtą sutartinių festivalį „Sutarysma“ vainikavo instrumentinio folkloro kvartetas „Ratilai“ iš Vilniaus.

Irena BŪTĖNAITĖ

JKC ir autorės nuotraukos.

Autorius: Alio Jonava

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama