Gintaras Skamaročius: man svarbu, ką paliksiu po savęs
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Šįkart skaitytojams siūlome platesnę pažintį su Gintaru Skamaročiumi. Daugelis jo vardą sieja su dabar jau neegzistuojančia viešąja įstaiga „Nemuno euroregiono Marijampolės biuru“, kuris veikė 25 metus ir per tą laiką buvo įgyvendinta nemažai pasienio regionui svarbių projektų. 56-erių G. Skamaročius vadovauja respublikinei Kristijono Donelaičio draugijai, taip pat Marijampoliečių bendrijai, šiuo metu jis yra Etninės kultūros globos tarybos vyriausiasis specialistas Suvalkijos (Sūduvos) regionui.
Gimtasis kraštas formavo asmenybę
„Aš gimiau Gulbio (Gulbiniškių) kaime, netoli Sūduonios upelio. Mano gimtinė yra tautiškai labai stiprus kraštas, tai turbūt lėmė ir mano ateities pasirinkimus. Liudvinavo valsčius Lietuvos atsikuriančiai valstybei davė itin daug karių savanorių. Istoriškai Gulbio senoji gyvenvietė irgi yra svarbi, čia šalia buvo senoji akmens amžiaus gyvenvietė, kur rastas vienintelis toks Lietuvoje Nacionaliniame muziejuje saugomas kaulinis žeberklas su titnago skeltėmis.
Mano pasaulėžiūrą dar vaikystėje formavo senelio pasakojimai apie senovę, senienas, apie tyrimus, apie archeologus. Vėliau senų gaminių iš šių vietovių aptikau ir Lietuvos karo muziejuje Kaune – tarpukariu žmonės, kasdami durpes, maždaug dviejų metrų gylyje rado ir akmeninių kirvukų bei kitų daiktų. Tai įrodo, kad ši vietovė iš tikrųjų yra labai sena“, – sakė G. Skamaročius.
Pasak G. Skamaročiaus, iš jo gimtųjų vietų yra kilę ir nemažai Lietuvai nusipelniusių asmenybių. Aplinka buvo tokia stipri, kad daugumai žmonių net nekildavo minčių vienas kitą skųsti ar kitaip kenkti. Iš čia kilęs ir vos 25-erių žuvęs jauniausias buvęs Steigiamojo Seimo narys Andrius Matulaitis, Žemės ūkio akademijos rektorius, agronomas, cukrinių runkelių auginimo pradininkas šalyje Jonas Kriščiūnas, taip pat rašytojai bei dramaturgai broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai. Gulbiniškių kaime Antrajam pasauliniam karui baigiantis dar buvo apie 200 sodybų, o kai prasidėjo masiniai žmonių trėmimai į Sibirą, jų beliko kelios dešimtys.
G. Skamaročius prisiminė, kad ir jo senelis su jo dėde, mamos vyriausiu broliu, 1948–1949 metais buvo išvežti į Sibirą vien tik todėl, kad buvo irgi iš tų šviesesnių žmonių, nors žemės jie turėjo labai nedaug. Senelis ten ir liko, o dėdė grįžo į Lietuvą. „Atsimenu, kaip močiutei iš maldaknygės iškrito paveikslėlis su Lietuvos herbu ir ji manęs paprašė: „tik niekam nesakyk“. Man tada buvo gal 12 metų, ir jau supratau, kokioje baisioje prievartoje gyvenome“, – sakė marijampolietis.
Anksti įsitraukė į visuomeninę veiklą
„Buvau trečias vaikas šeimoje, po manęs gimė dar du. Tas buvimas viduriniuoju skatino pasitempti vyresniųjų atžvilgiu, o mažiesiems reikėjo skirti tam tikros globos, rūpesčio. Mano tėtis buvo stacionarių darbų inžinierius, o mama – bibliotekininkė. Abudu tėvai dirbo, tai aš praktiškai augau su seneliais.
Baigęs Skardupių aštuonmetę mokyklą, vėliau mokiausi tuomečiame Marijampolės žemės ūkio technikume, kurį baigęs įstojau į Žemės ūkio akademiją, mechanizacijos specialybę“, – pasakojo G. Skamaročius.
Anot pašnekovo, jis svajojo studijuoti istoriją, archeologiją, bet vis labiau gilinosi į visuomeninę veiklą, politiką. Rūpėjo klausimai, kodėl kolūkiai sujungiami, kodėl jo kolūkio centras iškeliamas į Valavičius. „Įvairius klausimus kėliau jau būdamas dešimties – vienuolikos metų. Bibliotekoje, kur dirbo mama, buvo prieinama labai daug įvairių leidinių, taip pat ir žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“, kurio turėjau visus komplektus. Ir mano tetos vyras buvo bibliotekininkas, tai visa ta senoji literatūra ir knygos man buvo pasiekiamos. Namuose taip pat turėjau savo nemažą biblioteką“, – teigė marijampolietis.
Paklaustas, kas įsiminė iš studijų metų, G. Skamaročius teigė, kad tuo metu šalyje vyko dideli pokyčiai. „Pirmajame akademijos kurse dar dėstė marksizmą-leninizmą, o nuo naujų mokslo metų pradėta dėstyti apie „Aušrą“, „Varpą“ ir panašius dalykus. Kai tu matai tą patį dėstytoją tuo pačiu balsu kalbantį apie vieną, ir staiga viskas verčiasi, jis kalba visai kitaip, dar daugiau klausimų kyla“, – prisiminė jis.
Studijų metais gautas žinias vyras įgyvendino ir dirbdamas tėvų ūkyje, iš dalies ir praktikoje Vokietijoje, kur teko padirbėti Bavarijos vokiečių ūkyje ir patalkinti kaimynams. Dar ir Lenkijoje, Punske, du mėnesius pas ūkininkus buvo praktika. G. Skamaročiaus tėvai nuo 1989 metų pagal Valstiečių ūkio įstatymą ėmėsi ūkininkauti savarankiškai, stengėsi tvarkytis, kaip Vakarų šalyse. „Pamenu, kad dvi mūsų karvės buvo tarp dešimt geriausių karvių Lietuvoje pagal primilžį“, – šypsojosi jis.
Dirbdamas savo šeimos ūkyje jis jau važinėjo ir po Karaliaučiaus, ir po Punsko kraštus. Dar būdamas studentu su kambariokais keliavo traukiniu į Karaliaučių, ieškojo kontaktų su vietos lietuviais. Studijų metais G. Skamaročius 1992 metais kovo 16 dieną dalyvavo Kristijono Donelaičio draugijos atkūrime. Nuo 2015 metų jis yra šios draugijos pirmininkas.
Teko ir ginti žemdirbių interesus, ir prekiauti
„Po studijų labai tikėjausi, kad gausiu paskyrimą dirbti kultūros atašė Lietuvos generaliniame konsulate Karaliaučiuje. Tokių pažadų buvo, bet tuometis Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas savo pažado neištesėjo, tad likau visuomeninėje veikloje. Pirmoji oficiali mano darbovietė buvo Marijampolės apskrities švietimo centras, ten buvau koordinatorius kultūriniams mainams, darbui su užsienio lietuviais. Išdirbau beveik dvejus metus, mažinant etatus manasis buvo panaikintas, bet ir toliau dariau visa tai, tik jau kaip visuomenininkas. Važiuodavau į šventes, pats organizavau. Tapau Marijampolės rajono tarybos ir valdybos nariu, juo buvau nuo 1997 iki 2000 metų“, – teigė jis.
1999–2001 m. G. Skamaročius organizavo tuomet bankrutavusių Marijampolės pieno ir cukraus bei kitų įmonių darbuotojų ir žemdirbių interesų gynimo bei įmonių išsaugojimo piketus, susitikimus. 2000-aisiais jis buvo tarp žemės ūkio kooperatyvo „Suvalkijos pienas“ kūrėjų, buvo pirmasis jo vadovas. Vėliau įkūrė prekybos įmonę, joje turėjo galimybę tuomečio Marijampolės konservų fabriko, taip pat pieno konservų kombinato bei kitą mūsų krašto gamintojų produkciją vežti į Klaipėdos kraštą, o atgal atvežti to krašto gaminius.
Skatino pasienio regionų bendradarbiavimą
1997 metais buvo įkurtas „Nemuno euroregionas“, dar po metų – viešoji įstaiga „Nemuno euroregiono Marijampolės biuras“, kurio vadovu G. Skamaročius ir tapo. „Įkūrus euroregioną, dalis valdininkų galvojo, kad įkūrė, pasirašė ir jau viskas puiku – tik imk viską, ką duos Europos Sąjunga. Buvo daug tinginčių ir mažai norinčių tikrai atsakingai dirbti žmonių, tad pačiam teko dvigubą krūvį nešti.
Mano darbas prasidėjo nuo sandėlio patalpų susitvarkymo Pramonės, prekybos ir amatų rūmų Marijampolės filiale. Neturėjau absoliučiai nieko, net stalą pasiskolinau, darbo įrankius. Pavyko nusipirkti „Panasonic“ fakso aparatą ir taip su skolintais daiktais pradėjau darbus. Norėdamas nuvykti į Vilnių ar kažkur kitur, laukdavau, kol kas nors iš Marijampolės važiuos ir pakeliui paims. Daug šito krašto žmonių, būsimų specialistų pats mokiau, ir seminarus organizavom, ir konsultacijas, kaip surasti partnerius, su kuo kalbėti, kaip ir ką daryti“, – prisiminė pašnekovas.
Euroregionai tuomet buvo kuriami visoje Europoje, tokia valstybių sienų įtaką mažinanti
endradarbiavimo forma į Lietuvą atėjo iš Vakarų Europos per Lenkiją, Slovakiją, Čekiją. Sovietų Sąjungoje buvo uždaros sienos, neretai net kaimai buvo perkirsti pusiau. Pasak pašnekovo, reikėjo užtikrinti tą bendradarbiavimą, palaikyti verslo santykius, padėti žmonėms gauti vizas vykti per sienas, bendradarbiauti kultūros, sporto srityse, vykdyti projektus. „Nemuno euroregionas“ apėmė Marijampolės, Alytaus ir Vilniaus apskričių savivaldybes, kelis Karaliaučiaus krašto rytinius pasienio rajonus, Lenkijos Suvalkų ir Palenkės vaivadijas, taip pat Baltarusijos Gardino sritį. Patirties semtasi iš Zondershauzeno regiono Vokietijoje, kuris buvo susigiminiavęs su tuomečiu Marijampolės rajonu. Vokiečiai mokė, kaip tą „Euroregioną“ kurti, nes Vokietija jau turėjo didžiulę bendradarbiavimo per sienas su Prancūzija, Olandija patirtį.
Atkakliai siekė užsibrėžtų tikslų
„Pas mus atvažiuodavo delegacijos, mes vykdavom į Vokietiją, į Lenkiją, bendravom su Karaliaučiaus sritimi ir pamažu ta bendradarbiavimo mašina įsisuko. Išmokau dirbti tarpvalstybinėse struktūrose, organizuoti renginius, suprasti kitų šalių mentalitetą, kultūrą, teisę, rašyti ir įgyvendinti bendrus projektus su partneriais, kurie turi visiškai kitokią teisinę bazę, kurių visiškai kitokia kultūra, visiškai kitoks požiūris į gyvenimą, verslą ir bendradarbiavimą.
Didžiausias pasiekimas buvo tai, kad mes sugebėjome sujungti žmones, bendruomenes, savivaldybes bendriems reikalams, projektams, bendroms idėjoms ne tik kultūros, sporto, bet ir turizmo, verslo, švietimo, jaunimo mainų, pasienio kelių ir kitose srityse.
Per tą laiką regionas padarė didžiulį žingsnį į priekį ir šiandien jis yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje. „Nemuno euroregionas“ vertinamas kaip vienas iš stipriausių pasienio regionų visoje Europos Sąjungoje. Tai tikrai didžiulis pasiekimas ir džiaugiuosi, kad man teko būti šio proceso dalimi“, – sakė G. Skamaročius.
Paklaustas, kas buvo sunkiausia dirbant tokį darbą, buvęs viešosios įstaigos direktorius teigė, kad daugiausia problemų, žinoma, kėlė biurokratija, negebėjimas suprasti, kokių galimybių sudarė Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų bei kitos programos, kiek buvo galima gauti investicijų, paramos savo krašto plėtojimui. Kartais didžiulėmis pastangomis būdavo parengiamas ir aptariamas projektas, jis padedamas ant stalo, o kuris nors valdininkas pareikšdavo: „o man to asmeniškai nereikia“. Kliūtimi buvo ir skirtingi teisės aktai, skirtingi finansavimo mechanizmai, partneriai, kurie neturėjo patirties bei žinių, o kartais ir kalbos barjeras. Nors jaunimas kalbėjo angliškai, bet vyresnio amžiaus žmonėms, ypač Karaliaučiaus srityje, anglų kalba buvo didžiulė problema (projektai rengti daugiausia anglų kalba). Reikėjo vertėjų, reikėjo ieškoti būdų, kaip susikalbėti.
„Taip pat sunkumų kildavo dėl finansavimo, projektų rašymo, lėšų paieškos, nes pradžioje mes neturėjome jokių savo lėšų, viską turėjome daryti kartu su ne visada skubančiais partneriais. Bet, nepaisant tų sunkumų, mes pasiekėme daug. Aš manau, kad „Euroregionas Nemunas“ atliko didžiulius darbus, o po apskričių panaikinimo liko vienintelė pietinę Lietuvą jungianti ir su kaimynais bendradarbiaujanti regioninė įstaiga.
„Euroregionas“ man yra dalis gyvenimo, tai yra organizacija, kuriai aš atidaviau daug jėgų, sveikatos, idėjų, laiko ir matau, kad tai buvo prasmingas darbas, kad tai duoda realią naudą žmonėms, regionui ir visai valstybei. Tai yra tiltas tarp tautų, tiltas tarp valstybių, kuris padeda gyventi geriau, suprasti vieni kitus, bendradarbiauti ir kurti bendrą ateitį. Apmaudu, kad šį procesą pristabdė karai ir pačios įstaigos naikinimo procesas „iš vidaus“, padiktuotas užsienio įtakų ir konkurencijų“, – įsitikinęs ilgametis įstaigos vadovas.
2000 m. G. Skamaročius pirmasis iš Baltijos šalių buvo išrinktas Europos pasienio regionų asociacijos vykdomojo komiteto nariu ir šias pareigas ėjo iki 2012 metų. Trys „Nemuno euroregiono Marijampolės biuro“ rengti projektai buvo tarp Europos pasienių regionų geriausių projektų.
Svarbiausias projektas – pasienio keliai su Lenkija
Vienas svarbiausių ir pareikalavusių itin daug pastangų buvo Lietuvos ir Lenkijos pasienio kelių projektavimas ir planavimas tuo metu, kai Aplinkos ministerijos keli atstovai tam kategoriškai priešinosi. 2004–2010 m. buvo suplanuoti ir atstatyti devyni pasienio tarp Lietuvos bei Lenkijos keliai. „Mes gavome finansavimą, modelį jau buvau matęs Graikijos ir Bulgarijos pasienyje. Netrukus buvo toks simbolinis naujosios pasienio perėjos atidarymas, o aš puikiai supratau, kas yra ir ką reiškia Šengeno erdvė. Ruošiausi tam, kad nebeliks sienų tarp Lietuvos ir Lenkijos, turėjau naują didžiulį konfliktą su pasieniečiais, kurie pradėjo mane kaltinti, kad aš atimsiu iš jų visus verslus ir darbus“, – prisiminė jis.
Pasak G. Skamaročiaus, vien tik Marijampolės ligoninei per projektus gauta beveik 10 milijonų eurų. Mieste buvo įrengtos vaizdo stebėjimo sistemos su kameromis ir šviesolaidžio tinklais, atnaujintas Kvietiškio senasis parkas ir įranga tuometei Marijampolės kolegijai, parengti pirmieji žemėlapiai ir leidiniai turizmo reklamai, dokumentacija ženklinimui, Šešupės krantinės tvarkymui, kempingo Marių parke ir kitose vietovėse įrengimui, kultūros paveldo objektų tvarkymui, kultūriniams ir švietimo mainams.
Iš viso buvo parengta bei kartu su partneriais įgyvendinta apie 300 tarptautinių projektų Marijampolės, Alytaus, Kauno ir Vilniaus apskrityse, Gardino ir Karaliaučiaus sričių bei Suvalkų ir Balstogės regionuose, taip pat ir tolimesniuose Europos šalių regionuose bei įstaigose. Tai buvo sveikatos bei socialinės apsaugos, kultūros, švietimo ir mokslo, sporto, verslo, pramonės zonų, Nemuno laivybos, susisiekimo, kaimo ir regioninės plėtros, turizmo bei kitų temų projektai. Finansiškai per projektus vien tik su įstaigos tiesiogine pagalba buvo uždirbta per 30 milijonų eurų.
„Šios įstaigos neliko, nes buvo didelė konkurencija. Mūsų įstaiga buvo pageidautina visose euroregiono šalyse, Gardinas pasienyje uždegdavo žalias šviesas, kad tik duotume bendrų projektų jų ir Karaliaučiaus kraštui. Aš dažnai naudodavau tą principą, nors tai galbūt nelabai etiška ir diplomatiška, kad jei kurios nors tų valstybių savivaldybės vadovas nenorėdavo pagarbiai žvelgti į lietuvišką paveldą ir lietuvių bendruomenes, tai aš ne visada turėdavau laiko su tos savivaldybės meru kalbėti. Tai buvo tam tikras įrankis, priemonė, ką turėtų valstybė daryti, kaip skatinti tuos, kurie yra mums draugiški, ir nerasti laiko tiems, kurie yra priešiški. Skaudu buvo, kai iniciatyvos pradėtos stabdyti Lietuvos savivaldybių rankomis“, – sakė jis.
Daug kartų dalyvavo rinkimuose
Paklaustas, kas šiuo metu jam kelia nerimą, G. Skamaročius atsakė, kad tai yra proporcijų pokyčiai. „Visais laikais buvo išdavikų, žandarų, parsidavėlių, bet šiais laikais abejingų žmonių skaičius yra proporcingai gerokai didesnis nei tada. Manau, kad sovietai padarė savo, ir mes į Nepriklausomybės paskelbimą išėjom jau pažeisti. Dar radome jėgų išeiti ir paskelbti Nepriklausomybę, bet jau išėjome pažeisti. Per paskutinius dešimtmečius vaikams neįskiepijamos tokios atsakomybės, kurias sugebėjo pokario kartos tėvai ir seneliai įdiegti savo vaikams.
Skambūs pavadinimai apie vadinamąją „Z“ kartą ir internetizaciją bei iškreiptas laisves pridengė realybę, kuri dabar aiškiai išsiviešina. Mano nuomone, buvo didžiulė klaida vaikus pripratinti prie negyvų ekranų, nuo kurių dabar jų neįmanoma atplėšti. Manau, kad mes tiesiog netenkame vienos kartos, kuri atsisakė prisiimti mūsų civilizacijos žmogui įprastas pareigas dirbti daugiau nei tik sau, savo bendruomenei, valstybei, “ – teigė jis.
Pasak G. Skamaročiaus, nerimą kelia ir demografinė situacija, nuolat pastebimai mažėjantis gimstamumas. „Aš jau seniai kalbu apie tai, kad su tokia logikos diktuojama skaičių situacija tik laiko klausimas, kada, pavyzdžiui, Kalvarijoje bus uždaryta gimnazija, kiek gimnazijų Marijampolėje liks po 10 ar 20 metų?“, – sakė jis.
Šiuos ir panašius ateičiai svarbius klausimus G. Skamaročius nuolat kėlė daug kartų dalyvaudamas savivaldos ir Seimo rinkimuose nuo pat 1992 metų. Paklaustas, kodėl po nesėkmių rinkimuose į Marijampolės savivaldybės mero postą vėl bandydavo, jis atsakė, kad tik debatai ir viešas kalbėjimas padeda iškelti tam tikrus klausimus. „Svarbu, kai tu matai tame prasmę, kai tu tuos klausimus neišvengiamai keli ir jie būna užgirsti įvairiose auditorijose įvairių žmonių.
Dar 1992 metais, būdamas studentas, jau dalyvavau Seimo rinkimuose su dr. Kaziu Bobeliu kaip nepartinis kandidatas, mums pritrūko 150 balsų, kad patektume į Seimą ir galbūt būtų buvę daug kas kitaip: sustabdyta „Mažeikių naftos“ afera, privatizavimai, kiti dalykai. Taigi prasmė yra kalbėti, prasmė yra rodyti mums ir jaunajai kartai, kad ne visi yra susitaikę, ne visi tyli, ne visi bijo prarasti duonos kąsnį. Prasmė yra tikėtis, kad būsime išgirsti ir bendromis pastangomis spėsime pagerinti situaciją“, – pabrėžė pašnekovas.
Randa panašumų su K. Donelaičio gyvenimu
Paklaustas, kodėl tapo Kristijono Donelaičio draugijos nariu ir kodėl ši veikla jam svarbi, G. Skamaročius atsakė: „Jeigu žiūrėtume į K. Donelaičio gyvenimo kelią, aš jame matau praktiškai savo gyvenimo kelią. Skirtumas tas, kad mano tėvai buvo gyvi, o jo tėvai anksti mirė. K. Donelaitis darė lygiai tą patį dėl savo bendruomenės, ką ir aš bandau daryti. Yra toks pasakymas, kad vieni žmonės aplink save apsibrėžia mažą ratą ir jame yra šeimos nariai, artimieji, o kiti brėžia didesnį ratą, daugiau į jį įtraukia ir dirba, kiek pakelia, gali, sugeba. K. Donelaičiui buvo svarbu, kas ateis po jo, kokie bus palikuonys, ir man svarbu, ką aš paliksiu po savęs“, – pabrėžė jis.
G. Skamaročius šiuo metu dirba Etninės kultūros globos taryboje, jam svarbu priminti ir pažinti tam tikrus Sūduvos paveldo, istorijos klausimus. „Pastaraisiais mėnesiais daug kalbame apie Sūduvos pavadinimo susigrąžinimą. Aš manau, kad jei kažkas žemina tavo krašto istoriją, tai tuo pačiu žemina tavo tėvus, senelius ir protėvius. Sūduvos pavadinimo susigrąžinimas yra ir tam tikros istorinės savigarbos susigrąžinimas. Tai yra platesnis klausimas, ne vien tik pavadinimas, tai yra istorinės savigarbos ir istorijos bei susijusios ateities kūrimo ant teisingų vėžių principas“, – įsitikinęs jis.
Marijampolietį palaiko ir jo šeima. Gintaro žmona Vaida dirba medicinos slaugytoja senelių slaugos namuose. Šeima turi keturis vaikus – vyriausioji dukra Rugilė yra baigusi ikimokyklinį ugdymą, jau augina dukrytę. Antroji dukra Austėja pernai baigė Vilniaus universitete medicinos slaugą, dirba pagal specialybę Kaune. Sūnus Mantas mokosi Kauno kolegijoje, o mažiausioji dukra Medeinė mokosi Rimanto Stankevičius progimnazijoje.
„Mano svajonė – kad Lietuva suprastų savo tikrąjį istorinį vardą su visa jo kilme ir kad artimiausiais šimtmečiais lietuvių tauta išliktų dominuojanti savo gimtinėje. Aš manau, kad tam būtina įdiegti lietuvišką tautišką, sveiką nacionalistinį ugdymą, nes be jo nebus nei tautos, nei valstybės“, – įsitikinęs jis.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
