D. Bierancienė: „Metai ne smilksta, bet degte dega...“

D. Bierancienė: „Metai ne smilksta, bet degte dega...“...Šveicarijoje gyvenančią Danutę Bierancienę daugelis vadina „darbščiąja bitute“ – siuva, mezga, siuvinėja, verpia, dainuoja Jonavos kultūros centro (JKC) Šveicarijos filialo folkloro ansamblyje „Jandrelė“... Jai rūpi pajusti kiekvieno kultūrinio renginio, vakaronės, teminės popietės dvasią. „Tas laikas ne smilksta, bet degte dega. Kol dar galiu, kol sveikata leidžia, noriu pamatyti, išgirsti, pabendrauti. Stengiuosi nepasiduoti metams“, – šypsosi devintą dešimtį baigianti moteris. Magiškas verpimo ratelis. Trauką seniesiems amatams ji pajuto vaikystėje, kai mama koja mindavo ratelį ir verpdavo vilnas, paskui iš suverptų siūlų virbalais megzdavo pirštines, kojines, kitus šilumą teikiančius aprėdus. „Spoksodavau, negalėdama akių atitraukti nuo verpiančios mamos. Matydavau, kaip ji tempia vilną, kaip tįsta siūlai, kuriuos tekdavo suvynioti į kamuolį. Ir aš norėdavau sėsti prie ratelio, pabandyti verpti, bet mama neleisdavo. Dabar suprantu ją – žinojo, kad tik vilną sugadinsiu, o rezultato nebus. Bet būdavo laikas, kai likdavau namuose viena. Ar aš ištversiu, nepamėgindama savarankiškai, niekam nematant verpti ir pati išsiaiškinti tas verpimo paslaptis? Naudodamasi proga, viena mokydavausi šio paslaptingo amato. Mama, grįžusi namo, žinoma, pamatydavo šūsnį sugadintos vilnos, pabardavo, bet trauka rateliui nė kiek nesumažėjo...“, – prisimena pašnekovė. D. Bierancienė išmoko verpti, įgijo patirties ir dabar yra senojo verpimo amato puoselėtoja. Ji kviečiama į reprezentacinius renginius, kuriuose parodo, kaip iš lino ar vilnos pluoštų rankomis suverpiami siūlai. Anot JKC Krašto muziejaus edukatorės Rasos Kulytės-Libienės, ši moteris sugeba išgauti labai ploną siūlą. „Buvo sakoma, kad geras siūlas tas, kurį galima į adatą įverti. Tai Danutė ir yra tokia verpėja, stebina jos siūlo plonumas ir lygumas. Ji visada mielai atsiliepia į mūsų kvietimus dalyvauti Jonavoje rengiamoje Joninių šventėje, edukacijose, savo meistriškumą ir senąjį verpimo būdą demonstravo tada, kai mieste lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda“, – teigia edukatorė. R. Kulytė-Libienė pabrėžia ne tik D. Bierancienės gebėjimus, bet ir akcentuoja jos charakterio bruožus – geranoriškumą bei atsakingumą. Pasak edukatorės, pakviesta dalyvauti viename ar kitame renginyje, verpėja niekada neatsisako. „Svarbiausia – atvažiuoja iš anksto, patikrina, ar gerai veikia ratelis. O jeigu pastebi kokį dūzgesio ar sukimosi neatitikimą, bemat pati sutvarko. Tai yra išskirtinis privalumas. Ji – verpimo meistrė, galinti suteikti jaunimui labai daug praktinių žinių apie senuosius amatus“, – sako Rasa. Sugriauta svajonė. Be koja minamo ratelio, mergaitę magiškai traukė ir mamos turėta siuvimo mašina. Ja naudotis suaugusieji nedrausdavo, tad ši priemonė „suvalgydavo“ nemažai laiko, susiuvant kelis nedidelius įvairių medžiagų gabalėlius į vieną. Jau tada mergaitei gimė mintis būti siuvėja. O kodėl gi ne? Juk mama iš visokiausių audeklų ir net austo milo pasiuva gražiausius drabužius! Ir mažoji Danutė troško kuo greičiau įsigyti tuo laikotarpiu itin gerbiamą ir svarbią siuvėjos profesiją. Deja, 1951-ųjų spalio mėnesį tėvai, du broliai ir trylikametė Danutė buvo išbuožinti ir ištremti į Tomsko sritį, kur gyveno iki sugrįžimo į Lietuvą, 1955 metų. Dzūkijoje palikti namai, kuriuose bėgo Danutės vaikystė, buvo nacionalizuoti. „Tvarte maurojo kolūkio galvijai, dideliame kluone gulėjo suvežti kolūkio javai. Buvusią savo nuosavybę – ir tik gyvenamą namą – turėjome atsipirkti... O ką darysi, atsipirkome ir apsigyvenome jame. Bet džiugiausia buvo sugrįžti į tėviškę, pajusti gimtųjų laukų kvapą. Tada buvau jau septyniolikmetė, pats žydėjimas. Kai dabar pagalvoju, tremtis labai daug atėmė, sugriovė jaunystės svajones, ramybę, bet išmokė atsparumo negandoms, suteikė supratimą apie žmogaus bejėgiškumą, nepagailėjo karčios patirties“, – prisiminimais dalijasi moteris. Dar ir dabar vaizduotėje iškyla kelionės gyvuliniu vagonu vaizdai – gultai, ant kurių kaip silkės statinėje sugulę žmonės. Vienam besiverčiant ant kito šono, tą patį daryti turi ir visi kiti, sukritę toje eilėje. Vietoje tualeto – skylė vagono grindyse, tačiau ir ja naudotis galima tik traukiniui važiuojant. Tas košmaras truko tris savaites. Ar slogūs prisiminimai taip ir neužsimirš? Pasak D. Bierancienės, jų neįmanoma pamiršti. „Nuvažiavau į Grūto parką, o ten eksponuojamas vagonas, kuriuo vežė į tolybes nekaltus žmones. Kai pamačiau, apėmė toks graudulys, toks skausmas suspaudė širdį, apsižliumbiau kaip koks vaikas. Atbudo prisiminimai, vaizdai, stingdantis Sibiro šaltis... Skauda iki šiol...“, – prisipažįsta ji. Dievo dovanos. Po tremties mergina, jau paragavusi gyvenimo druskos, atgaivino svajonę ir nusprendė mokytis pas patyrusią siuvėją privačiai. Mokslas sekėsi puikiai. Netrukus ji tapo siuvėja, šio amato neatsisakiusi iki šiol. Jos pasiūtais drabužiais džiaugėsi daug žmonių. „Viską siuvau – sukneles, palaidines, kostiumus, paltus... Dabar apsukas sulėtinau – amžius nebe tas. Bet pasiaurinti, paplatinti ar patrumpinti rūbą galiu. Jei kas paprašo – ar atsakysi? Tai ir padarau. Užtat mezgimas tirpsta rankose. Man patinka megzti ir virbalais, ir nerti. Tad ir mezgu pirštines, kojines, megztinius, riešines su karoliukais... Ką norite, tą galiu numegzti. Nesvarbu, kokie siūlai bebūtų. Pati nežinau, kodėl man šie amatai patinka? Nuo vaikystės jie lydi mane“, – stebisi pašnekovė. Šveicarijos kultūros centro renginių organizatorė Danutė Jurgickienė senųjų amatų meistrę įvardija vienu žodžiu – auksarankė. „Ir siuva, ir taiso drabužius, ir skėtukus neria, mums vaidinti reikėjo prijuosčių – Danutė pasiuvo. Ir viską daro tobulai. Turi tikrą Dievo dovaną – auksines rankas ir visiems padeda. Širdis jos labai gera, kiekvienas tariamas žodis skleidžia šilumą. Ar pastebėjote? Danutės nepamatysi suirzusios, galbūt kitąsyk ir aplanko liūdesys, bet jį paslepia nedingstanti šypsena. Ši moteris spinduliuoja gerumą. Turi nuostabų balsą, daug metų dainavo liaudiškoje kapeloje „Varpena“, o dabar antru balsu traukia folkloro kolektyve „Jandrelė“. Žavi jos aktyvumas, dalyvavimas kiekviename renginyje. Tai nuostabus žmogus“, – taip apie meninės sielos darbštuolę D. Bierancienę atsiliepia D. Jurgickienė. Garbaus amžiaus senjorė moka daug lietuvių liaudies dainų, tebeturi skambų balsą. Bet apgailestauja, kad jaunimo netraukia nei folkloras, nei liaudiška muzika. „Suprantu, kad jauniems žmonėms reikia šiuolaikiškų melodijų, kitokio ritmo, bet ir tautos palikimo nederėtų pamiršti. Juk ir mes buvome jauni – ir juokavome, ir mylėjome, ir šokome. Dabartis neturėtų išstumti praeities. „Varpena“ ar „Jandrelė“ tokias gražias dainas dainuoja, tačiau jaunimo tai nežavi...“, – apgailestauja dainininkė. Siuvinėjimas kryželiu. Pašnekovė savo sugebėjimų nesureikšmina ir nesiekia sau dėmesio. Paprasčiausiai, anot jos, be adatos ar virbalų negali net televizoriaus žiūrėti. „Gal ne tiek žiūriu, kiek klausau. Bet būtinai turiu judinti pirštus, rankose laikyti ar virbalus, ar vąšelį, ar dar kokį rankdarbiams tinkantį įrankį. Tie darbeliai nemažai laiko atima, bet be jų gyventi negaliu ir nemoku“, – nusišypso ji. Dar nepaminėjome pomėgio siuvinėti kryželiu. Šis užsiėmimas reikalauja atidos ir ypatingo kruopštumo. Būdavo, atsisiunčia baltos drobelės, skirtos siuvinėjimui. Jei nėra langelių, reikia juos susižymėti, susiskaičiuoti, parinkti ornamentui derančių spalvų siūlus, o paskui imti adatą ir išgauti norimą vaizdą. „Oi, daug paveikslų esu išsiuvinėjusi... Ir ši veikla man prie „dūšios“, – sako Danutė. Moters atmintyje likę gyvi prisiminimai apie vaikystėje ir jaunystėje bėgusius adventinius vakarus. To meto sodiečiai plėšydavo plunksnas pagalvėms, kedendavo vilnas, vyrai vydavo virves ir t. t. Pašnekovė apie tai gali labai įdomiai papasakoti. Gebėjimas džiaugtis. Anot D. Bierancienės, norisi ir knygą paskaityti, ir kryžiažodžių paspręsti, kad smegenys pajudėtų ir nepamirštų mąstyti, ir renginius aplankyti, ir namus susitvarkyti. „Laikas labai greit bėga. Trumpa toji para. Žiūrėk, pasisuki šen, ten – ir dienos nebėr. Ką tik Joninės nušurmuliavo, o ant nosies – ruduo. Ir vėl Kalėdos. Tad reikia džiaugtis kiekviena valanda. O kai veiklai noro netrūksta, svarbu krutėti. Kažkada siūlė prisijungti prie tautodailininkų, papildyti jų gretas. Bet pagalvojau – ar man reikia tokių titulų? Juk dirbu savo malonumui, nesiveržiu į parodas. Mezgu riešines, veriu karoliukus, ar galiu prilygti, pavyzdžiui, šio amato meistrei Eglei Pečiurienei? Žinoma, ne. Man ir taip gerai. O kai pakviečia, tikrai galiu ir parodyti, ir pasidalyti prisiminimais bei patirtimi, – kukliai šneka auksarankė D. Bierancienė. – Nors jokių mokslų taip ir nebaigiau, bet teko paragauti visokių darbų: karves melžiau, kiaules šėriau, siuvykloje dirbau, pardavėja buvau, žvėrelių fermoje triūsiau, kolūkio fermoje darbavausi, brigadininkės pareigas ėjau... Ko tik neteko paragauti! Toks tas mano kelias – visko mačiau: ir skausmo, ir džiaugsmų pakako. Visas mano gyvenimas įdomus. Ir nenoriu pasiduoti savo metams. Va, nusipirkau elektrinį triratį, sėdu ir vairuoju sau kur tik noriu...“ Irena BŪTĖNAITĖ

Autorius: Dzindra

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama