Jono Basanavičiaus pėdsakai Marijampolėje ir Sūduvos krašte

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Šiais metais sukanka 175 metai, kai gimė patriarchas dr. Jonas Basanavičius, o kitais metais vasario 16 d. minėsime jo 100-ąsias mirties metines. Tad verta prisiminti bent keletą šios neeilinės istorinės asmenybės gyvenimo momentų, susijusių su Marijampole.

Jonas Basanavičius atsiminimus apie mokslus Marijampolės gimnazijoje užrašė po gimnazijos baigimo praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, t. y. 1922 m. birželio 16 d. Nuotrauka iš „Vikipedijos“

Kur ir kaip gyveno Marijampolės gimnazistai?

1866 metais J. Basanavičius įstojo į Marijampolės gimnaziją ir 1873 metais ją baigė sidabro medaliu. Žinoma, tuo metu jis gyveno Marijampolėje. Apie gimnazijos moksleivių mokslą ir gyvenimą gražiai aprašyta mokyklos šimtmečio proga Amerikoje išleistoje išeivių knygoje, kurios redaktorė Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė.

Miesto lenkiškoji keturių klasių mokykla buvo pertvarkyta į septynių klasių rusišką. Gimnazija pradėjo darbą 1867 m. Babarskio mediniuose namuose prie turgaus. 1870 m. prie Degučių kaimo ribos buvo pastatyti dviejų aukštų mūriniai rūmai.

Dauguma mokinių gyveno privačiuose bendrabučiuose arba mokyklos internate. Buvo priimta iš ten gyvenančių aukštesniųjų klasių mokinių skirti vieną vyresniuoju, atsakingu už tvarką bendrabutyje, ir už tai jam mokėti. Be to, tokie gabesnieji moksleiviai užsidirbdavo pragyvenimui padėdami mokytis turtingų tėvų vaikams.

Visi butai ir bendrabučiai turėjo būti gimnazijos raštinėje įrašyti – užregistruoti. Inspektorius (dažniausiai) juos apžiūrėdavo. Kuriuos pripažindavo tinkamais, nustatydavo mokinių skaičių ir duodavo leidimą gyventi. Buvo leidžiama dar gyventi pas mokytojus, pas gimines (tai įrodžius). Norint daugiau kontroliuoti moksleivius buvo įsteigtas mokyklos internatas.

Buvo ir privatūs didesni, vadinami bendrabučiai, butai. Juose gyvendavo daugiau mokinių, bet retai kada daugiau nei dešimt.

*Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos koridoriai dar prisimena patriarcho žingsnius. Ričardo PASILIAUSKO nuotrauka*

Patriarchas rašė, kad mokslo metus gimnazijoje atsimena menkai

Autobiografijoje apie savo mokslą ir gyvenimą Marijampolėje J. Basanavičius rašo: „…1866 m. išlaikęs kvotimus, buvau į Marijampolės „szkola powiatowa“ priimtas.[ …] Kaip praėjo gimnazijos mokslo metai? Menkai teatsimenu.“

Tai suprantama, nes atsiminimus apie mokslus Marijampolės gimnazijoje patriarchas užrašė po gimnazijos baigimo praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, t. y. 1922 m. birželio 16 d., Vilniuje. Atsiminimuose daktaras pamini vietas, kuriose jam mokantis Marijampolėje teko gyventi. „I-je ir II-je klasėje kvatierą (t. y. butą) turėjau pas tūlą Jakobsienę prie Bažnytinės gatvės.“ „III-je ir IV-je klasėje kvatierą turėjau pas Hofmaną gale miesto nuo Prienų šono.“ „Penktoje klasėje būdamas, …jau gavau kvatieros perdėtinio (vyresniojo) vietą už sodo prie evangelikų kirkės.“ „Šeštoje klasėje apie 2 ar 3 mėnesius buvau Orlevičienės kvatieros perdėtiniu beveik priešais paštą, o paskui, mokytojui Vytautui Ščiukai geidžiant, persikėliau pas jojo uošvį, Marijampolės burmistrą Žilinskį (Jakovas Žilinskis Marijampolės burmistru dirbo 1873–1883 m.), pas kurį pusbadžiais iki pabaigiant gimnazijos mokslą, kaipo jo sūnaus Vytauto korepetitorius, gyvenau pirmiau prie Ponų gatvės, paskiau prie rinkos mūro namuose, kur prieš karą notaras Kociela turėjo savo kanceliariją.“

Studijavo istoriją ir filosofiją, mediciną

Baigęs gimnaziją J. Basanavičius išvyko į Maskvą, kur universitete 1873–1874 metais studijavo Istorijos ir filosofijos fakultete, o 1874–1879 metais – Medicinos. Vėliau iki 1905 metų J. Basanavičius dirbo Bulgarijoje. Iš ten be leidimo grįžo į Lietuvą. J. Basanavičius, greičiausiai apie 1906–1907 metus lankydamasis Marijampolėje pats nufotografavo namą, kuriame jam teko gyventi. Ši nuotrauka dabar saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje, signatūra LLTI BFA 24-134. Kitoje nuotraukos pusėje J. Basanavičius pieštuku užrašė: „Namai, kur gymnazijoj budamas 2 metus gyvenau Marijampolėje – Jakobsienės kvateroje.“

Analizuojant nuotraukas matyti vienas neatitikimas su patriarcho atsiminimų tekstu. J. Basanavičius rašo gyvenęs pas Jakobsienę Bažnytinėje gatvėje, gi nuotraukoje marijampoliečiai pažins Žemaitės ir Gedimino gatvių susikirtime stovėjusį medinį pastatą Gedimino g. 23. Čia ilgai buvo Marijampolės miesto „galas nuo Prienų šono“.

Marijampolė nukentėjo nuo karų, gaisrų

Marijampolė, o ir visa Užnemunė, labai nukentėjo nuo karų, gaisrų, sukilimų: degė ne tik pastatai, bet ir dokumentai. XVII ar XVIII amžių notarų dokumentų rastumėme labai mažai, tad ir apie čia gyvenusius Hofmanus jų bus labai menkai. Šiuo atveju J. Basanavičiaus patvirtinimo prie nuotraukos „aš čia gyvenau“ ir „miesto pakraštys“ pakanka.

Žinoma, kad tas pastatas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Panemunskiams. Įvairiuose dokumentuose randame jų pavardę. Tuomet tai buvo vieno aukšto namas su salkomis, ilgis 21,3 m, plotis 8,6 m, išorinis aukštis 2,7 metro. Gyvenamas plotas – truputį daugiau nei 135 kvadratinių metrų. Be to, namo savininkai dar naudojosi 500 kvadratinių metrų žemės sklypu.

1940–1941 metais tame name buvo keturi butai, kuriuose gyveno 18 gyventojų. Vieną butą greičiausiai užėmė sovietinė kariuomenė ar valdininkai. Tuomet namas priklausė Tancheliui Panemunskiui, Maušo. Prasidėjus karui ir atėjus vokiečiams, jis, būdamas 63 metų, sušaudytas Marijampolės kareivinių rajone 1941 m. rugsėjo 1 d. Toks pat likimas ir jo žmonos Chajos-Meros, Judelio, 56 metų, jų sūnaus Maušo 22 metų, duk-ros Saros 30 metų. Holokaustą išgyveno tik Enta Panemunskytė-Zacharienė.

*Jonas Basanavičius rašo, kad jis nuomojosi butą šiame name. Nuotrauka iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos*

*Kitoje nuotraukos pusėje užrašas darytas paties Jono Basanavičiaus.*

Apleistas namas sudegė ir sugriuvo

Žemaitės ir Gedimino gatvių susikirtime, Gedimino g. 23, stovėjęs istorinis J. Basanavičiaus laikus menantis namas ilgai buvo apleistas, o po kilusio gaisro galutinai sunyko ir buvo išardytas. To meto valdininkai, tvarkę saugotinų objektų reikalus, rėmėsi pastato inventorinėje byloje įrašytais pastatymo metais ir teigė, kad namas pastatytas vėliau nei Marijampolėje mokėsi J. Basanavičius. Nesiimta jokių žingsnių namui, kaip istorinės reikšmės paminklui, išsaugoti. Pastatas buvo privatizuotas, turėjo du savininkus. 2017 metų vasario pradžioje medinis vietinės reikšmės architektūros paveldo pastatas sugriuvo ir sudegė.
Kaip istorikas-archyvaras galiu pasakyti, kad datos ano meto inventorinėse bylose dažnai būna neparemta jokiais dokumentais ir „užrašytos nuo lubų“. Deja, ta klaidinga data dėl istorinio namo Gedimino g. 23 buvo paimta kaip tikras faktas, argumentas.

Tokių pavyzdžių, be abejonės, rastume ir daugiau… Belieka tikėtis, kad iš tokių pamokų darysime išvadas ir spręsdami apie mūsų miesto istorijos faktus jų ieškosime archyvuose. Tik turėdami tokius įrodymus galėtume spęsti, ką daryti su vienu ar kitu objektu.

Rimvydas URBONAVIČIUS, istorijos tyrinėtojas

Autorius: "Suvalkiečio" informacija

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama