Ir kavos dėmė gali virsti meno kūriniu

„Nie­ko ne­ku­riu, tik re­ži­suo­ju“

Su­si­rin­kus į „Ex­Lib­rį“ pa­kal­bė­ti apie eks­po­nuo­ja­mą kū­ri­nį, be­si­šyp­san­tis R. Ši­lei­ka pa­ro­dė ma­žy­tę or­gi­na­laus ka­vos at­spau­do fo­to­ko­pi­ją, da­vu­sią pra­džią ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mam dar­bui. Me­ni­nin­kas at­vi­rai pa­pa­sa­ko­jo apie kū­ry­bi­nį pro­ce­są: „Ge­riu ka­vą, šaukš­te­lį pa­de­du ant spe­cia­laus po­pie­riaus, po kiek lai­ko lie­ka at­spau­das. Ori­gi­na­lą nu­ske­nuo­ju, iš­di­di­nu ir su­ku­riu jau neat­pa­žįs­ta­mą vaiz­dą. Ne­ra­šau, kas tai yra. No­riu, kad kiek­vie­nas įjung­tų vaiz­duo­tę – vi­si ma­to vis ki­taip.“

Šis po­žiū­ris pui­kiai at­spin­di vi­są jo kū­ry­bą. R. Ši­lei­ka ne­si­vai­ko di­din­gų te­mų ar efek­tin­gų siu­že­tų. Jam įdo­mes­ni ma­ži kas­die­ny­bės ste­buk­lai – ka­vos dė­mė, nu­girs­tas sa­ki­nys, su­rū­di­ju­si ge­le­žė­lė, ne­ti­kė­tas su­si­ti­ki­mas ar pa­si­vaikš­čio­ji­mo me­tu at­ras­ta dar ne­ma­ty­ta vie­ta. „Nie­ko ne­ku­riu, tik ste­biu, re­ži­suo­ju“, – trum­pai sa­vo kū­ry­bos prin­ci­pą nu­sa­ko me­ni­nin­kas.

Jis pri­si­pa­žįs­ta mėgs­tan­tis vaikš­čio­ti be iš anks­to su­pla­nuo­to marš­ru­to. Taip bu­vo ir Plun­gė­je. Bek­lai­džio­da­mas mies­to gat­ve­lė­mis at­ra­do me­ta­li­nius laip­tus, ve­dan­čius prie Bab­run­go upės, džiau­gė­si ga­li­my­be pa­ma­ty­ti mies­tą ki­tu kam­pu.

Anot R. Ši­lei­kos, di­džiau­sias gy­ve­ni­mo ste­buk­las sly­pi pa­pras­tuo­se da­ly­kuo­se – ke­lio­nė­se vie­šuo­ju trans­por­tu, ne­ti­kė­tuo­se su­si­ti­ki­muo­se, kas­die­niuo­se dar­buo­se ir ge­bė­ji­me ste­bė­tis. Be to, me­ni­nin­kas mėgs­ta kur­ti žo­džius-nau­ja­da­rus, to­kius kaip „ka­va­dė­mė“, „ka­vas­mė­lis“, o kū­ry­bą lai­ko ne dar­bu, bet na­tū­ra­lia gy­ve­ni­mo da­li­mi. Dar mėgs­ta žmo­nėms da­ry­ti ne­ti­kė­tas ma­lo­nias staig­me­nas – jam svar­bu ap­link sa­ve skleis­ti ge­rą nuo­tai­ką.

Žai­di­mas, vir­tęs gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja

Pak­laus­tas, kas jis yra ir kuo už­sii­ma, R. Ši­lei­ka vie­nu at­sa­ky­mu neap­si­ri­bo­ja. Sa­ve jis va­di­na are­no­fi­lu, slam­pi­nė­to­ju, nuo­gir­di­nin­ku, krapš­tu­ki­nin­ku, zbit­ki­nin­ku, šiukš­li­nin­ku ir dau­gy­be ki­to­kių pa­ties su­kur­tų pa­va­di­ni­mų. Kiek­vie­nas šių žo­džių sle­pia vis ki­tą po­mė­gį.

Are­no­fi­lu jis sa­ve va­di­na to­dėl, kad jau dau­ge­lį me­tų ko­lek­cio­nuo­ja smė­lį (lo­ty­niš­kai are­na – smė­lis, grai­kiš­kai phi­lia – mei­lė). Ži­no­da­mi šį po­mė­gį, drau­gai ir pa­žįs­ta­mi, grįž­da­mi iš ke­lio­nių, jam par­ve­ža sau­je­lę smė­lio iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių. Be­je, R. Ši­lei­kos smė­lio ko­lek­ci­ją šiuo me­tu ga­li­ma pa­ma­ty­ti Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je – Bokš­to sa­lė­je eks­po­nuo­ja­ma apie 200 smė­lio mė­gi­nių iš skir­tin­gų ša­lių ir že­my­nų.

Ne ma­žiau me­ni­nin­ką do­mi­na ir su­rū­di­ju­sios ge­le­žė­lės. Jis ste­bi ap­lin­ką, pa­ste­bi smul­kiau­sias de­ta­les, fo­tog­ra­fuo­ja jas, džiau­gia­si kiek­vie­nu ne­ti­kė­tu ra­di­niu. Taip pat dau­ge­lį me­tų už­ra­šo at­si­tik­ti­nai nu­girs­tus žmo­nių po­kal­bių frag­men­tus, ku­rie vė­liau tam­pa trum­pais teks­tais.

Gy­ve­ni­me jam te­ko iš­ban­dy­ti įvai­rias pro­fe­si­jas. Yra bai­gęs fo­tog­ra­fi­jos stu­di­jas, trum­pai stu­di­ja­vo ir bib­lio­te­ki­nin­kys­tę, dir­bo įvai­riuo­se laik­raš­čiuo­se, bu­vo po­li­ci­jos eks­per­tas Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, o da­bar dir­ba Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. R. Ši­lei­ka yra iš­lei­dęs ne vie­ną kny­gą, da­ly­vau­ja „Poe­zi­jos pa­va­sa­rio“ ren­gi­niuo­se, ren­gia fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­das ir me­ni­nes ak­ci­jas.

Da­bar me­ni­nin­kas gy­ve­na Vil­niu­je, o jo gim­ti­nė – At­ko­čių kai­mas Uk­mer­gės ra­jo­ne. Sa­ve jis įvar­di­ja kaip pun­ti­nin­ką (nuo žo­džio „pan­tis“ ta­ri­mo) ir di­džiuo­ja­si mo­kė­da­mas gra­žiai kal­bė­ti ta re­ta pa­tar­me.

Ka­vi­nės „Ex­Lib­ris“ šei­mi­nin­kams Gre­tai ir Lu­kui Da­ni­le­vi­čiams me­ni­nin­kas pa­do­va­no­jo ne tik ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mą „ka­va­dė­mę“, bet ir įmant­ria­me bu­te­ly­je su­pil­tą pa­ties pa­da­ry­tą „ka­vas­mė­lį“.

R. Ši­lei­ka sa­ko ir atei­ty­je ke­ti­nan­tis do­va­no­ti sa­vo „ka­va­dė­mes“ ka­vi­nėms. Tad vi­sai ti­kė­ti­na, jog dar ne vie­no­je Lie­tu­vos vie­to­je ka­vos dė­mė taps ne at­si­tik­ti­niu pėd­sa­ku ant po­pie­riaus, o me­no kū­ri­niu, kvie­čian­čiu su­sto­ti ir pa­žvelg­ti į kas­die­ny­bę ki­taip.

No­rin­tie­ji dar ge­riau pa­žin­ti sa­vi­tą šio me­ni­nin­ko kū­ry­bos pa­sau­lį kvie­čia­mi ap­si­lan­ky­ti ir Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, kur eks­po­nuo­ja­ma įspū­din­ga me­ni­nin­ko smė­lio ko­lek­ci­ja. Ši pa­ro­da – pui­ki pro­ga iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su kū­rė­ju, ge­ban­čiu pa­pras­čiau­sius kas­die­ny­bės daik­tus pa­vers­ti me­no kū­ri­niais ir is­to­ri­jo­mis, ža­di­nan­čio­mis vaiz­duo­tę.

Autorius: Aušra Dirvonskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama