Savanorystė: nemokamas darbas ar sielos terapija?
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo
Įsivaizduokime vakarą, kai namuose šilta, šaldytuvas pilnas, o telefono ekrane mirksi pranešimai. Socialiniame tinkle turite tūkstantį „draugų“ – daugelio jų net nesate matę gyvai. Bet jei jūsų širdį suspaustų nerimas ar skausmas, kuriam iš to tūkstančio nuoširdžiai paskambintumėte? Ar atsirastų tas, kuris tiesiog ateitų ir tyliai pabūtų šalia?
Mūsų visuomenės veidrodis
Už patogios kasdienybės fasado dažnai slepiasi bendrystės krizė ir emociškai išgyvenama vienatvė, kurią skaitmeniniai tinklai dažnai tik padidina. Mes esame sotūs, bet ištroškę tikrumo, nuoširdaus žmogiško ryšio. Tikroji gerovė yra žinoti, kad esi kažkam reikalingas.
Būtent tikrumo ilgesyje gimsta savanorystė. Tai nėra tiesiog „nemokamas darbas“ ar madingas laisvalaikio praleidimo būdas. Tai drąsus šių dienų pasirinkimas: nusimesti socialines kaukes, išjungti virtualų pasaulį ir išmainyti jį į gyvą santykį su kitu žmogumi.
Naujausias Lietuvos gyventojų tyrimas, publikuotas platformoje savanoryste.com (atliktas 2025 m. rugsėjį, apklausus 1009 respondentus visoje šalyje CATI/CAWI metodu), atveria viltingą vaizdą: net 35 proc. respondentų nurodė turintys savanoriškos veiklos patirties. Iš jų 12 proc. aktyviai savanoriavo per pastaruosius metus, o 23 proc. savanoriavo anksčiau.
Dar labiau įkvepia „snaudžiantis“ mūsų visuomenės potencialas – kas ketvirtas šalies gyventojas (26 proc.) prisipažįsta, kad patirties dar neturi, bet labai norėtų ją įgyti. Ir nors 33 proc. teigia savanoriauti neketinantys, statistika nemeluoja: vidutiniškai kas šeštas praeivis gatvėje dalį savo brangaus laiko jau dabar dovanoja tam, kad pasaulyje atsirastų daugiau šviesos.
Bet atsitraukime nuo sausos statistikos. Pažvelkime į savo pačių gyvenimus, į savo aplinką. Argi nematome savanorystės kasdienybėje? Galbūt jūsų sūnus tarnauti į Lietuvos kariuomenę išėjo savanoriškais pagrindais, vedamas tėvynės meilės? Gal dukra, vos radusi laisvą valandą tarp pamokų, skuba į gyvūnų prieglaudą? O gal jūsų mama verda sriubą tiems, kuriems tai vienintelis karštas maistas per dieną?
Krašto apsaugos savanorių pajėgos, „Raudonasis Kryžius“, „Maltiečiai“, socialinės globos namai ar ligoninės – visoms šioms įstaigoms ir organizacijoms savanoriai yra stiprus ramstis. Jaunimas savo energiją atiduoda kultūros, sporto, muzikos festivaliuose, o vyresnioji karta – guosdama tuos, kuriuos visi pamiršo. Šie tūkstančiai žmonių kasdien liudija: laiko neturėjimas šiais laikais nėra argumentas. Tai tiesiog vertybių, širdies brandos ir pasirinkimo klausimas.
Nuo asmeninio skausmo – iki pagalbos kitiems
Marijampolę prieš kiek daugiau nei mėnesį sujaudino mokytojos Ingridos Andriuškienės mirtis. Jos vyras, Marijonų gimnazijos direktorius Saulius Andriuška, po skaudžios asmeninės netekties nusprendė neužsidaryti vienatvėje ir gėloje. Jis pasirinko sugrįžti į tą patį Marijampolės ligoninės skyrių, kuriame buvo gydoma jo Ingrida. Tik šįkart jis ateis ne kaip lankytojas, o kaip savanoris – pasiruošęs padėti vienišiems, liūdintiems, dvasinį skausmą išgyvenantiems ligoniams. Jo planuose – ir savanorystė globos namuose, kurių gyventojai labiau už viską ilgisi paprasto pasikalbėjimo ir nuoširdžios atjautos.
Kai žmogus po asmeninės tragedijos apsivelka savanorio liemenę, jis pasiunčia žinutę mums visiems: savanorystė nėra auka. Tiesa ta, kad savanoris gauna dvigubai daugiau: šiais neramiais, geopolitinės įtampos ir kasdienio streso kupinais laikais, savanoriška veikla veikia kaip galingiausia dvasinė psichoterapija. Ji sugrąžina kontrolės jausmą. Tu supranti: „Aš negaliu pakeisti viso pasaulio chaoso, bet galiu pakeisti šią konkrečią valandą šiam konkrečiam žmogui“. Čia nelieka vietos statusams, ambicijoms, pareigoms ar materialiam konkuravimui. Lieka tik grynas žmogiškumas.
Nepaprastai paprasta
Tapti šios besikeičiančios, geresnės Lietuvos dalimi yra nepaprastai paprasta. Tam nereikia paaukoti viso savo gyvenimo – kartais pakanka vos dviejų valandų per savaitę.
Tereikia paklausti savęs: kas jautrina mano širdį? Senelių vienatvė, parama Ukrainai, apleisti gyvūnai, o gal pagalba ligoninėse? Jei nežinote, nuo ko pradėti, apsidairykite aplinkui. Tokios organizacijos kaip „Caritas“, „Maltiečiai“, „Maisto bankas“, vietos ligoninės ar jaunimo organizacijos Marijampolėje ir visoje Lietuvoje visada plačiai atvėrę duris laukia naujų rankų. Jums nereikia ypatingų talentų ar diplomų. Jūsų laikas, jūsų gebėjimas išklausyti, jūsų šiluma ir paprastas pabuvimas šalia jau yra pati didžiausia dovana.
Plačiau apie savanorystės prasmę, jėgą ir naudą mums patiems – vaizdo įraše. Savo įžvalgomis dalinasi Marijampolės marijonų gimnazijos direktorius Saulius Andriuška.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
