Žuvusio karo lakūno atminimas – gyvas
Suvalkietis
Turinį įkėlė
Galite klausyti ir straipsnio garso įrašą
Liepos 17-ąją minėsime Atlantą įveikusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno 93-ąsias žūties metines. Garsiausi mūsų lakūnai žuvo jų lėktuvui nukritus Soldino miške, Lenkijoje, kai iki Lietuvos buvo likę visai nedaug. Šie du lakūnai – ne vieninteliai, žuvę tarpukario Lietuvoje. Marijampolėje gyvenanti Danutė Ulčinskaitė saugo atminimą apie savo dėdę, motinos brolį Praną Juozą Kvietinską, mūsų kraštietį, kuris lėktuvo katastrofoje žuvo 1935 metais, sulaukęs vos 27-erių, ir palaidotas Sasnavos senosiose kapinėse.
Rinko medžiagą apie savo dėdę
„Šiandien mano dėdės pavardė jau mažai kam žinoma. Aš pati juo labiau susidomėjau per koronaviruso pandemiją, kai turėjau daugiau laiko. Surinkau medžiagą iš įvairių šaltinių, prieškario Lietuvos spaudoje pasirodžiusius straipsnius, fotografijas. Kadangi dėdė žuvo labai jaunas, tos medžiagos nėra daug. Mano mama augo 12 vaikų šeimoje, ji buvo pati jauniausia. Kai mamos brolis Pranas žuvo, jai buvo vos 11 metų, tad daug atsiminimų ji neturėjo.
„Kariūno“ žurnale aptikau straipsnį apie dėdės žūties aplinkybes. Apie Praną medžiagos yra ir Lietuvos aviacijos muziejuje Kaune. Išspausdindamas straipsnį, 1966 metais jį prisiminė ir Jungtinėse Amerikos Valstijose leistas žurnalas „Karys“. Trumpa informacija yra ir „Lietuvos kariuomenės karininkų“ leidinyje. Jo pavardę taip pat galima rasti 1919–1940 metais žuvusių Lietuvos lakūnų sąraše“, – pasakojo D. Ulčinskaitė, sugrįžusi gyventi į Marijampolę iš Vilniaus.
Danutė gimė tuomečio Kapsuko rajono Barštinės kaime. 1974 metais baigė 5-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Jono Totoraičio progimnazija), 1980 metais – lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dirbo įvairiose leidyklose redaktore. Nuo 2007 metų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro stilistė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyriaus vyriausioji redaktorė. Be to, buvo ilgametė žurnalo apie vaikų knygas „Rubinaitis“ stilistė.
D. Ulčinskaitė suredagavo daugybę knygų, 1997 metais buvo apdovanota Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro padėkos raštu, Lietuvių kalbos draugijos padėkos raštu, keliais diplomais, 2015 metais jai skirta „Auksinės lupos“ literatūros redaktoriaus premija.
Karo lakūnas kilo tarnybos laiptais
Pasak D. Ulčinskaitės, besigilindama į tragiškai žuvusio dėdės biografiją, ji sužinojo įdomių faktų, aiškesnės tapo žūties aplinkybės. P. J. Kvietinskas yra vienas iš nemažai tarpukaryje žuvusių lakūnų, o žūties aplinkybes galėjo lemti ir netobuli to meto lėktuvai, kuriais skraidė lakūnai.
Karo lakūnas, aviacijos leitenantas P. J. Kvietinskas gimė 1907 metais Barštinės kaime. Jis mokėsi Marijampolės gimnazijoje, o 1925 metais įstojo į Karo mokyklą. 1929 metais baigusiam mokyklą P. J. Kvietinskui buvo suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis, jis paskirtas 9-ojo pėstininkų pulko 8-os kuopos jaunesniuoju karininku. 1928 metais buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1930 metais P. J. Kvietinskas baigė kariuomenės ugniagesių komandų viršininkų kursus, buvo paskirtas pulko ugniagesių komandos viršininko padėjėju, o 1932-aisiais baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų Aviacijos skyrių ir buvo perkeltas į karo aviaciją bei paskirtas 4-os eskadrilės II eilės karo lakūnu. Tais pat metais jis baigė aukštojo pilotažo kursus, o dar po metų tapo aviacijos leitenantu bei Zoknių aerodromo ugniagesių komandos viršininku.
1934-ųjų lapkritį jo paties prašymu perkeltas į 1-ąją eskadrilę, kuri buvo dislokuota Aukštojoje Fredoje, Kaune. 1935 metų vasario 11-ąją P. J. Kvietinskas žuvo naikintuvo „Fiat C.R.20“ katastrofoje ir buvo palaidotas Sasnavos kapinėse.
Draugas smulkiai aprašė žūties aplinkybes
P. J. Kvietinsko žūtį gana išsamiai aprašė kitas karo lakūnas Stasys Baipšys (1905–1974) leidinyje „Nuotykiai padangėje ir žemėje“, tarnavęs kartu ir gerai jį pažinojęs.
Jis rašo: „Tą nelemtą rytą majoras Adomaitis, tuo metu eskadrilės vadas, dar štabe, prieš vykstant į aerodromą, sudarė dvi lakūnų grupes, kurios tą dieną turėjo atlikti skraidymo uždavinį – pikiruoti iš 1000 metrų ir šaudyti į žemės taikinį. Kai šaudymus atlikdavome aerodrome, šaudydavome iš fotokulkosvaidžių. Vėliau paleidę filmą fotolaboratorijoje, matydavome šaudymo duomenis.
Buvo žiemos metas. Šaltis sudarydavo daug bėdos užvedant lėktuvų motorus. Reikėdavo išleisti iš motorų alyvą ir ją šildyti tam tikruose katiluose. Kad mažiau būtų vargo su tos alyvos šildymu, žiemos metu tokiems uždaviniams naudodavome mažiausią kiekį lėktuvų. Šį rytą eskadrilės vadas paskyrė du lėktuvus. Todėl ir lakūnus suskirstė į dvi grupes. Kaip tik į tą pačią grupę, kurioje aš buvau pirmuoju numeriu, pakliuvo ir lakūnas P. Kvietinskas.
(…) Paskutinieji lėktuvų parengimai skristi jau ėjo prie pabaigos, kai pasiekėme aerodromą. Liko tik apsirengti skridimo rūbais, užsidėti parašiutą. Kvietinskas apsivyniojo šiltu šaliku kaklą ir stengėsi jį surišti užpakalyje. Bet sunkiai sekėsi. Patarnavau. Užrišau.
Ltn. Kvietinskas pakilo numatytam uždaviniui. Pakilęs paskraidė kiek, lyg mėgindamas pikiruoti, ir vėl nusileido – nutūpė. Manėme, kad kas nors netvarkoje su lėktuvu. Bet, užuot „atruliavęs“ prie angarų, jis ir vėl pakilo. Tai buvo jo paskutinis pakilimas.
Kai ltn. Kvietinskas pradėjo pikiruoti iš maždaug 1000 metrų į numatytą taikinį, mes su mjr. Mačiuika sekėme visą skridimo eigą. Lėktuvas ėjo normaliai žemyn, kaip ir pritiko tokio uždavinio atveju, ir apie 300 metrų aukštyje, tik pradėjus lėktuvą išvesti iš pikiravimo pozicijos, pasipylė ore baltos skaros – skudurai, o lėktuvas, užuot išsilyginęs, pakrypo kairėn pusėn ir nuėjo žemyn, čia pat už taikinio, jau „Maisto“ bendrovės žemėje, kur pataikė į didelį griovį – kanalą. Žemė buvo sušalus, beveik be sniego. Smūgis buvo labai aštrus. Iškart buvo aišku, kad ltn. Kvietinsko jau nebėra. Ir kad tai buvo jo paskutinis skridimas.“
Žūties priežastis – netobulas lėktuvas
Anot kelis dešimtmečius emigracijoje Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenusio S. Baipšio, lėktuvo katastrofą galėjo lemti techninės konstrukcinės priežastys, o ne lakūno klaida. Tą patvirtina ir jau mūsų laikais leidžiamo „Karo archyvo“ 33 tomo įrašas:
„Eksploatuojant naikintuvus „Fiat C.R.20“ buvo pastebėti keli svarbūs technologiniai trūkumai, dėl kurių susidarė avarinės situacijos, pasibaigusios ne vien lėktuvų praradimu, bet ir lakūnų žūtimi. Iki 1940 m. birželio 15 d. dėl įvairių priežasčių buvo sudaužyti ir nurašyti 8 iš 15 1928 m. įsigytų „Fiat C.R.20“ naikintuvų.
Italijoje, Turine, išbandant priimamus Lietuvos karo aviacijai pagamintus naikintuvus „Fiat C.R.20“, jų konstruktoriai teigė, kad lėktuvai yra visiškai atsparūs ir dėl apkrovos sulūžti ore negali. Vis dėlto jų eksploatacijos laikotarpiu įvyko dvi aviakatastrofos, kai atliekant aukštojo pilotažo figūras (manevruojant) nulūžo naikintuvų sparnai. 1935 m. vasario 11 d. ltn. Pranui Kvietinskui pikiruojant naikintuvą „Fiat C.R.20“ (gamyklinis Nr. 42), ore nulūžo jo sparnas ir lakūnas žuvo. Identiška aviakatastrofa įvyko 1936 m. spalio 15 d., kai per bombardavimo treniruotę, išvedant iš pikiravimo padėties naikintuvą „Fiat C.R.20“ (gamyklinis Nr. 37), nulūžo kairysis apatinis jo sparnas ir pilotas ltn. Bronius Šabonas, nespėjęs išsigelbėti parašiutu, žuvo.“
Iš lakūno laidotuvių yra išlikusios kelios fotografijos, taip pat ir nuotrauka, kurioje – sudužęs lėktuvas. Uždengtas karstas su pašarvotais karo lakūno leitenanto P. J. Kvietinsko palaikais nufotografuotas pirmosios eskadrilės angare, uždėtas ant paaukštinimo. Priekyje – vainikas nuo karo aviacijos viršininko ir karininkų. Abiejose pusėse dega žvakės, stovi garbės sargyba – du kariai su ginklais. Toliau už karsto matyti vainiku papuoštas naikintuvas „Fiat C.R.20“ ir kiti naikintuvai. Fotografija priklausė karo lakūnui aviacijos puskarininkiui Albinui Eidukoniui, Lietuvos aviacijos muziejui ją pateikė lakūno dukra Giedrė Dzindziliauskienė.
Per 90 metų turėjusi Sasnavos miestelio senolė Marijona Vosyliūtė yra pasakojusi, kad laidotuvių metu virš kapinių ratus suko lėktuvai. Ant kapo buvo pastatytas metalinis propelerio kryžius ir tik vėliau, į tą patį kapą palaidojus brolio šeimą, viskas buvo pakeista.
„Man svarbu, kad dėdės atminimas būtų gyvas, aš saugau šiuos prisiminimus. Dariaus ir Girėno skrydis per Atlantą įkvėpė daug to meto jaunų vyrų skraidyti, tarp jų buvo ir Pranas Juozas Kvietinskas, žuvęs toks jaunas“, – sakė D. Ulčinskaitė.
Autorius: Algis Vaškevičius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
