Pasienio regionų saugumas grindžiamas kolektyvine gynyba

Galite klausytis ir straipsnio garso įrašo

Ar pasienio regionai būtų palikti likimo valiai? Toks klausimas ne vienam kyla išgirdus kalbas apie galimas grėsmes Lietuvai ar viešojoje erdvėje pasirodžius karinių scenarijų analizėms. Marijampolės ir kitų pasienio regionų gyventojai neretai svarsto, ar kilus kariniam konfliktui pirmiausia būtų ginama tik sostinė ir didieji miestai, o pasienis taptų lengviausiai pažeidžiama teritorija. Tokias abejones dar labiau sustiprina diskusijos apie Suvalkų koridoriaus strateginę reikšmę bei viešojoje erdvėje pasirodančios skirtingos ekspertų įžvalgos apie galimus krizės scenarijus. Visa tai gali sudaryti įspūdį, kad pasienio regionai yra labiausiai pažeidžiami, o jų gyventojams tektų pirmiesiems susidurti su galimomis grėsmėmis. Tačiau ar toks įsivaizdavimas atitinka realybę?

Pasienis – ne palikta teritorija

Ar iš tiesų Lietuvos gynyba grėsmės akivaizdoje būtų sutelkta tik į sostinę, o pasienio miestai liktų laukti pagalbos? Kaip suplanuota valstybės gynyba ir kokį vaidmenį joje atlieka NATO sąjungininkai? Tokie klausimai neretai kyla pasienio teritorijų gyventojams. Specialistai pabrėžia, kad toks įsivaizdavimas neatitinka nei Lietuvos gynybos planų, nei NATO kolektyvinės gynybos principų. Šiuolaikinė valstybės gynyba nėra grindžiama tuo, kad būtų saugomas tik vienas miestas ar vienas regionas. Priešingai – gynyba planuojama visos šalies mastu, o pasienio teritorijoms neretai skiriamas netgi didesnis dėmesys.

Kolektyvinė gynyba – ne tik formalumas

Svarbu pažymėti, kad Lietuvos saugumą užtikrina ne tik nacionaliniai pajėgumai, bet ir kolektyvinė NATO gynyba. Tai reiškia, kad Lietuva kartu su NATO galimoms grėsmėms rengiasi iš anksto, kad prireikus galėtų reaguoti nuo pat pirmųjų krizės akimirkų. Nors nė viena valstybė negali pažadėti, kad karinė grėsmė jos teritorijoje niekada nekils, Lietuva kartu su NATO nuosekliai stiprina atgrasymo ir gynybos pajėgumus tam, kad niekam nekiltų net mintis tikrinti Lietuvos ir NATO pasirengimo ginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą.

Nors viešojoje erdvėje kartais pasigirsta Aljansą kritikuojančių nuomonių, NATO įsipareigojimas ginti kiekvieną Aljanso narę nesikeičia. Vis dėlto daliai visuomenės kyla abejonių, ar sąjungininkai krizės atveju reaguotų pakankamai greitai. Keliami klausimai dėl kolektyvinės gynybos veiksmingumo, o kartais net tvirtinama, kad NATO įsipareigojimai tėra formalumas ir realios pagalbos Lietuva, kartu ir jos regionai, nesulauktų. Tačiau toks požiūris neatspindi to, kaip šiandien planuojama ir organizuojama NATO kolektyvinė gynyba.

Atgrasymas prasideda dar iki konflikto

Pastaraisiais metais NATO gynybos planai buvo iš esmės peržiūrėti, didžiausią dėmesį skiriant ne reagavimui po įvykio, o išankstiniam pasirengimui ir atgrasymui. Kitaip tariant, siekiama parodyti, kad potencialus priešininkas jau iš anksto suprastų, jog bet kokia agresija regione nebūtų toleruojama ir sulauktų greito bei koordinuoto atsako. Tai atsispindi ne tik politiniuose sprendimuose, bet ir praktikoje. Lietuvoje nuolat dislokuoti sąjungininkų kariai, reguliariai vyksta tarptautinės karinės pratybos, stiprinama karinė infrastruktūra, tobulinami regioniniai gynybos planai. Visa tai nėra vien simboliniai veiksmai – jie skirti užtikrinti, kad krizės atveju Lietuvos ir NATO pajėgos galėtų veikti koordinuotai nuo pat pirmųjų konflikto valandų.

Pasienio regionai neliktų vieni

Anot karybos eksperto Egidijaus Papečkio, viešojoje erdvėje sklandančios abejonės, esą pasienio regionai krizės atveju būtų palikti likimo valiai, dažnai kyla ne iš realių gynybos planų, o iš informacinėje erdvėje plintančių interpretacijų ir dezinformacijos. Pasak jo, NATO ir Lietuvos gynyba planuojama visos valstybės mastu – nėra teritorijų, kurias būtų numatyta aukoti ar palikti be gynybos. Daugiau apie tai jis pasakoja vaizdo siužete.

Autorius: Daiva Klimavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama