Vandentiekio reikalai – slapti

„Atvira Klaipėda“, remdamasi Vykdomojo komiteto dokumentais, dabar saugomais Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, dar viename ciklo „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ rašinyje šįkart pasakoja apie tai, kokių reikalų 1952-aisiais turėjo miesto vandentiekininkai.

Baigiantis 1952-ųjų sausiui Klaipėdos miesto vykdomasis komitetas kreipėsi į apskrities vykdomąjį komitetą, kad šis skirtų 318 349 rublius, kurių reikėjo vandentiekio ir kanalizacijos tinklų tiesimui Melnragėje, Priestočio, Nemuno, Laukų ir Baltikalnio gatvėse, nes jų gyventojai negalėjo naudotis tokiais civilizacijos patogumais.

Matyt, šis kreipimasis jau buvo tik formalumas, nes Vykdomasis komitetas tuo pačiu įpareigojo tresto „Vodokanal“ („Klaipėdos vandens“ pirmtako) direktorių draugą Mykolą Malakauską parengti tokiems darbams reikalingą techninę dokumentaciją, o tinklų tiesimo darbus pratęsti tų metų kovą.

Balandžio 1-ąją vyriausiąjį Klaipėdos miesto architektą Kostą Černiauską pasiekė LTSR Architektūros reikalų valdybos pranešimas su vandentiekio įrenginių Klaipėdos mieste išdėstymo schema ir paaiškinamuoju raštu apie miesto planavimą ir užstatymą, susijusį su „pirmojo etapo“ vandentiekio statyba. Šie dokumentai buvo priskirti slaptoms byloms.

Minėtajame rašte buvo nurodyta, kad vieninteliu vandens šaltiniu miestui gali būti tik gręžiniai, siekiantys pirmąjį vandeningą horizontą, esantį 245-276 m gylyje, iš kurio vanduo buvo išgaunamas ir iki tol.

Taip pat buvo dėstoma, kad pirmiausiai reikia patikrinti suremontuoti užkonservuotus gręžinius Nr. 1 ir Nr. 2. Jei atlikus šiuos darbus gręžiniai neduotų laukiamų rezultatų – po 50-60 kub. m vandens per valandą, nurodyta tame pačiame rajone gręžti naują gręžinį, kad nereikėtų statyti naujos vandenvietės.

Architektūros reikalų valdyba priminė, kad prieš karą vanduo reikalui esant buvo pirmiausia buvo paduodamas ne į valymo įrenginius, o į gelžbetoninį 280 kub. m talpos rezervuarą, o iš jo vėliau specialaus siurblio buvo perpumpuojamas į aeratorius. Šis rezervuaras palengvindavo reguliavimo darbus, tad, anot valdybos, jis vėl turi būti įtrauktas į vandens tiekimo schemą – tam reikėjo tik pastatyti naują siurblį.

Buvo nurodyta, jog siekianti sukurti „normalų ūkinį rezervą“ (20 proc. per parą sunaudojamo vandens kiekio), reikėtų pastatyti du papildomus 950-1000 kub. m talpos gelžbetoninius, dviejų sekcijų rezervuarus. Juos įrengus rezervas sudarytų 2300-2350 kub. m.

Valdyba konstatavo, jog vandens bokšto bako talpa – 600 kub. m, sudariusi 5,2 proc. paros vandens poreikio, – buvo pakankama.

Taip pat ji nurodė, kad turi būti atstatytas per karą sunaikintas po Dange nutiestas diukeris, o miesto rajonuose, kurių namus numatoma prijungti prie vandentiekio tinklų, turi būti įrengtos ir vandens paėmimo kolonėlės.

Valdybos Miestų planavimo ir projektavimo skyriaus vyriausiasis architektas Tauras buvo sudaręs ir 2,99 mln. rublių reikiamų darbų sąmatą pagal 1950 metų kainas. Daugiausia – 1,8 mln. rublių – turėjo atsieiti 18 km ilgio 15 cm skersmens vandentiekio trasos tiesimas. 320 tūkstančių rublių buvo numatyta dviejų gelžbetoninių rezervuarų įrengimui. Naujo gręžinio gręžimui buvo numatyta 115 tūkstančių rublių, dviejų senųjų remontui – 35 tūkstančiai.

Balandžio viduryje Vykdomasis komitetas nusprendė papildyti savo paskutinę 1951-ųjų dieną priimtą sprendimą, kuriuo trestui „Vodokanal“ buvo perdavęs pusiau sugriautą buvusio dujų fabriko pastatą, kad vandentiekininkai jį atstatytų ir ten įsirengtų savo laboratoriją. Miesto valdžia papildomai paskyrė ir neįvardinto ploto „aikštę su želdiniais“, buvusią šalia vandenvietės. „Vodokanal“ direktoriui M. Malakauskui miesto valdžia nurodė suremontuoti priskirtą sklypą juosusią tvorą ir užtikrinti, kad ten nepatektų pašaliniai asmenys.

Nors anksčiau minėtame Architektūros reikalų valdybos rašte nieko nebuvo dėstoma apie poreikį įrengti naują vandenvietę, kitos institucijos turėjo priešingą nuomonę. 1952 m. gegužės 20 d. Vykdomojo komiteto sprendime rašoma, kad jis buvo sulaukęs Komunalinio ūkio ministerijos reikalavimo paskirti sklypą tokiam naujam objektui pietinėje miesto dalyje. Atsižvelgęs į tam reikalui spręsti sudarytos komisijos aktą Vykdomasis komitetas nusprendė naujai vandenvietei skirti 10 hektarų ploto sklypą Pempininkų rajone, tarp „pirmosios sankryžos ir geležinkelio į Celiuliozės ir popieriaus kombinatą“. Trestui „Vodokanal“ statybas buvo nurodyta pradėti ne vėliau kaip trečią tų metų ketvirtį.

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, jog šis naujai vandenvietei priskirtas sklypas buvo nurodytas ir 1952 m. miesto generaliniame plane. Tačiau jau kitais metais paaiškėjo, kad jis yra netinkamas tokiai paskirčiai.

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama