Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Birželio 7–12 dienomis Vilniuje vyko Gailestingumo kongresas, kuris laikomas vienu svarbiausių katalikiškų renginių pasaulyje. Tai jau šeštasis kongresas, jo pabaigoje buvo iškilmingai paskelbtas ir septintojo adresas – Brazilija.
Šiame pasaulinio masto renginyje dalyvavo ir grupė vilkaviškiečių.
Dalyviai iš visų pasaulio kraštų
Į Pasaulinį Apaštalinį Gailestingumo kongresą sugužėjo piligrimai daugiau nei iš penkiasdešimties šalių. Tarp jų buvo ir pasauliečių, ir pašvęstojo gyvenimo brolių bei seserų. Atvyko daugybė įvairaus rango dvasininkų iš užsienio bei Lietuvos – tų, kurių tarnystė yra vienaip ar kitaip susijusi su gailestingumo pamaldumo sklaida, kurie propaguoja Dievo gailestingumą vykdydami evangelizacijos ir bendradarbiavimo išganyme misiją.
Vilniui buvo suteikta unikali proga papasakoti apie save, savo istoriją, parodyti tai, ką turime, išsakyti tai, ką patyrėme, pasidalinti tuo, kuo esame stiprūs, bet neslėpti ir žaizdų, padarytų siautėjant okupacinio režimo smurtui ir blogiui. Tą atskleidė net ir pati kongreso vieta – Išganytojo kalva, bent jau iš pirmo žvilgsnio nustebinusi ar net šokiravusi ne vieną – griuvėsiais paversta Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, buvusio vienuolyno pastatai, vis dar veikiančios įkalinimo įstaigos kaimynystė.
Suabejojusi, ar tikrai reikėjo į tokią erdvę sukviesti kongreso svečius, ypač užsieniečius, pasiteiravau jų nuomonės. Kunigo Diego iš Brazilijos, dabar gyvenančio JAV, atsakymas buvo labai trumpas ir aiškus: „Kur vargas ir skurdas – ten greta ir gailestingumas.“ Amerikiečių piligrimų pora sakė iš pradžių buvusi nustebinta pasirinktos lokacijos, bet po pristatymo kongreso įžangoje tvirtino supratę organizatorių idėją ir jai pritarianti. Kitų atsakymas buvo dar praktiškesnis: girdi, kur kitur sutalpinsi tokią gausybę žmonių. Arkivyskupo Gintaro Grušo žodžiai, pasakyti per kongreso uždarymą, dar giliau įprasmino pasirinktą erdvę: ganytojas visų piligrimų paprašė į savo maldas įtraukti intenciją, kad Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia ir visas buvusių Vizičių vienuolyno kompleksas, šalia kurio ir vyko kongresas, būtų atstatytas ir jame įsikurtų Dievo gailestingumo šventovė. Taip Išganytojo kalva, aukščiausia Vilniuje, taptų simboline Dievo gailestingumo versmės vieta.
Pranešimai – gailestingumo temos aspektais
Kongresas prasidėjo mišiomis Vilniaus katedros aikštėje ir eucharistine procesija iki Išganytojo kalvos. Čia buvo įrengtos palapinės auditorijai, poilsiui ir maitinimui, televizijos ir radijo atstovams. Kiekviena kongreso diena buvo skirta tam tikram gailestingumo temos aspektui: bažnyčiai, atminčiai, žodžiui, maldai, veiksmui ir širdžiai. Kiekvienos dienos ryto programos kalbėtojai, lektoriai ir liudytojai pasisakė tos dienos motyvais.
Kalbėjo ir pasauliečiai, ir dvasininkai. Iš labiau Lietuvoje žinomų pranešėjų galima paminėti „Alfa“ kursų pradininką Nicky Gumbel, Marijonų kongregacijos (įkurtos Palaimintojo Jurgio Matulaičio) provincijolą JAV ir bestseleriais tapusių knygų autorių kun. Chris Alar MIC, vieną iš ryškiausių katalikų balsų skaitmeninėje erdvėje rašytoją Matt Fradd, liudytoją John Pridmore, kažkada jaunystėje buvusį nusikaltėlį, o dabar liudijantį apie išganingą Dievo pagalbą milijonams žmonių. Jo knygos vertimas į lietuvių kalbą „Iš nusikaltėlių į pažadėtąją žemę“ kongrese buvo akimirksniu išgraibstytas.
Turininga kongreso programa
Popietinę kongreso programą sudarė įvairios veiklos, pasisakymai, užsiėmimai, liudijimai ir koncertai skirtingose Vilniaus miesto erdvėse. Taip kongreso svečiams – tiek lietuviams, atvykusiems iš kitų miestų, tiek ir užsieniečiams buvo suteikta proga susipažinti su miestu, jo istorija ir kasdienybe. Katalikiškos organizacijos įsikūrė miesto aikštėse.
Renginiai buvo atviri visiems, į juos bilietų nereikėjo. O rinktis tikrai buvo iš ko. Maldos vakarą – nuo ekumeninių Taize pamaldų iki charizmatiško šlovinimo ir tylios maldos su misionieriais, iki dokumentinio filmo „Šventoji širdis“. Pramogų vakarą – nuo Algirdo Martinaičio oratorijos Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, sakralinę muziką atliekančio „Adoramus“ choro koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje ir fortepijono rečitalio Valdovų rūmuose iki Sauliaus Petreikio, folklorinio ansamblio „Ratilio“ dainų ir šokių vakaro bei spektaklio.
Buvusioje Misionierių bažnyčioje visas dienas veikė lietuvių menininkų mugė gailestingumo motyvais, kuri sulaukė ypač didelio dėmesio ir populiarumo.
Vieną iš vakarų piligrimai buvo pakviesti švęsti mišias įvairiose Vilniaus bažnyčiose jiems geriausiai suprantamomis kalbomis (anglų, ispanų, prancūzų, italų). Lietuviai tąkart rinkosi Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero bažnyčioje, o mišioms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Antrąsias kongreso mišias, skirtas lietuviams piligrimams, aukojo iš Vilkaviškio kilęs vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis.
Neįkainojama savanorių pagalba
Viskas buvo labai reikšminga ir įdomu, tačiau kongresas neapsiribojo vien paskaitomis ir užsiėmimais. Ne mažiau svarbi jo dalis buvo tikinčiųjų bendrystė, naujos pažintys, dalinimasis liudijimais, pokalbiai pertraukėlių, pietų metu vaišinantis prie bendro stalo, pakeliui į kongresą ar iš jo, lankant renginių vietas. Lietuviai stebėjosi ištverme ir atkaklumu tų dalyvių, kuriems vien skrydis į Vilnių užtruko per 29 valandas. Vieni iš egzotiškiausių svečių buvo piligrimai iš Samoa salos, Tailando, Burmos. Gausumu nustebino filipiniečių delegacija.
Kongreso dienomis Vilniuje tvyrojo nepaprasta dvasia – draugystės, supratimo, paslaugumo, svetingumo – beveik kaip Sąjūdžio laikais.
Prie šios geranoriškos atmosferos daug prisidėjo savanoriai, be kurių pagalbos organizatoriai tikrai nebūtų išsivertę. Jie buvo ir padavėjai, ir gidai, ir prižiūrėtojai, ir patarėjai. Visada ir kiekvieną pasitikę su šypsena, neįtikėtinai paslaugiai ir mandagiai, jie dirbo su pasiaukojamu kantrumu, neišsenkančia energija ir akivaizdžia meile. Vieni savanoriavo, nes tai buvo susiję su jų profesine turizmo veikla, kiti dėl to, kad tiki ir praktikuoja gailestingumo pamaldumą, treti – tiesiog mėgsta savanoriauti ir tai daro nuolatos, dar kiti – kad patektų į renginį ir t. t. Priežasčių – begalė. Kiek žmonių – tiek savanorystės motyvų. Vis dėlto visi vieningai sutarė dėl vieno – kad savanoriavimas jiems davė nepalyginamai daugiau, negu jie galėjo pasiūlyti ar duoti mainais.
Kongresas vilkaviškiečiams paliko puikius įspūdžius
Atstovų iš lietuvių parapijų galėjo būti ir daugiau. Kokia didelė tai buvo malonė, galėjo paliudyti tie, kas suskubo atvykti į kongresą bent vienai ar porai dienų.
Džiugu, kad tokių buvo ir iš Vilkaviškio vyskupijos.
Kunigas Liudas Skroblas atsivežė net 39 piligrimų grupę iš Kazlų Rūdos parapijos. Sutikau per 20 tikinčiųjų iš Garliavos – juos atlydėjo kunigas Gintaras Urbštas su parapijos svečiu net iš Indijos. Dalyvavo piligrimai iš Marijampolės.
Šventosios Šeimos kongregacijos vienuolės Daivos Staskevičiūtės iniciatyva ir jos pagalbininkų dėka į kongresą birželio 11-ąją atvyko ir grupė jaunimo iš Vilkaviškio rajono. Jie kaipmat pateko į žiniasklaidos dėmesio centrą, nes susipažindami su populiariu Gailestingumo kongreso vedėju kunigu Luku Laniausku iš Klivlendo (JAV) užtraukė vieną iš giesmių, kurias paprastai gieda per mišias Vilkaviškio katedroje.
Mūsų jaunuoliai dalyvavo ryto programoje, išklausė rytines paskaitas, po pietų leidosi į ekskursiją po Vilnių, o vakare susiliejo su piligrimų minia, šlovinusia Viešpatį, pritardami „Gospel Jonai“ gospelo chorui ir šokdami.
Kongrese apsilankiusios merginos džiaugėsi nepaprasta patirtimi ir nuostabiais įspūdžiais, sakė esančios laimingos ir dėkingos už unikalią galimybę dalyvauti pasauliniame renginyje.
Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas sostinėje baigėsi mišiomis ir padėka organizatoriams, rėmėjams, savanoriams bei svečiams.
Baigiamojoje kalboje arkivyskupas G. Grušas akcentavo, kad misija skleisti ir nešti gailestingumą kenčiančiam, nusivylusiam, prislėgtam pasauliui su kongreso pabaiga tik prasideda.
Autorius: Rita MITKUTĖ-MADDOCK
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
