KŪRYBOS KRAITĖ

PASAKOS

Kažkur už kalnų mėnulis ir saulė gyvena, Tenai vakarais pasakos laužą kūrena. Kas kartą vis kitą pasaulin išlydi, Suaugę vaikučiams seka jas tyliai. Pasakos būna paslapčių pilnos – Keistos ir linksmos, trumpos ir ilgos. Jos pamokina, kaip reikia gyventi, Moko drąsumo... kad neverkšlentum... Moko, kaip reikia kitą mylėti, Blogio nekęsti, širdį turėti. Pasakos mūsų – lauktos svajonės, Mūsų troškimai ir abejonės. Pasakom tikim, nors ir užaugę, – Jos nuo rutinos visus apsaugo. Kai jos pabeldžia – jų neišvykit, Vidun įsileiskit ir išklausykit.

Irena STARŠELSKYTĖ-GRABIENĖ

---

Dovana

Pabudęs apkabink mane, Pasigėrėkime, koks saulėtas išaušo rytas, Kokia bus nuostabi diena – Šis grožis mums lyg užsakytas! Vėliau paimk mane už rankos, Paklaidžiokime lyg vaikai Po žydinčią, gėlėtą pievą Ir pasijauski toks laimingas, Lyg būtum kaip Adomas Suradęs rojuj savo Ievą. O naktį, kai gaubia dangiška šviesa, – Mėnuo virš debesų pakyla, Kai žvaigždės šviečia sidabru, Tu pailsėjęs nuo visų darbų Sudėk rankas lyg maldai... Pažvelk į dangų ir padėkoki Dievui Už dovanotą gražią dieną Ir pasidžiauki, kad senatvėje likai ne vienas.

Zita MACEVIČIENĖ

---

Alyvų žieduose

Lai nebūna liūdna obelų pavėsy, Kai alyvos žieduose paskęs, Aš sugrįšiu ir Tave paguosiu, Mėnesienoje žiūrėsim į žvaigždes. Švelniai Tu mane priglausi, Suksimės mes šokio svaiguly, Taip arti mes vienas kitą jausim, Net geismai mums suliepsnos širdy! Gal Tu tik trumpam susižavėjai Mano šokiais, nuotaika linksma, Bet tikiu, kad vakarui atėjus, Ilgesingai dar meni mane... Aš žinau, kokios Tau Mūzos reikia, Ir savęs jos vieton nestatau, Bet Tava vienatvė širdį mano žeidžia Ir aistringą tango noriu dovanoti Tau! Gaila, kad keliai kažkur vis prasilenkia, Ir jaunystės grožis lieka tik sapnuos, Bet viltis visad paguodą teikia – Gal laimingą žiedą alyvos dovanos?

Eugenija NORVILIENĖ

--- mes tampame truputį geresni kai prašome maldoj visiems gerumo mes tampame truputį tyresni kai galime įskaudinti bet to nedarome mes tampame truputį stipresni kai mokame suprasti ir atleisti mes tampame truputį ugnimi kai meilė širdyse apsigyvena mes tampame truputį lietumi kai ašaros per skruostus tyliai rieda mes tampame truputį savimi kai žmogų kitame žmoguj pamatome

Vaiva ŠIMKUTĖ-ŽEKONIENĖ

--- Žaizdą užadžiau tyliu posmo šnabždesiu... o... ausis užsikimšęs sapnas... palovy muistosi kad negirdėtų duslios raudos kada ką tik krikštytus ėmė į dangų... grojant varveklių vargonams... ir giedant paukščiams VIENATVĖS... užrištom akim...

Vytautas KUSAS

---

Debesų mergaitė Ji supasi ant debesies dangaus sūpynėmis rausva suknelė, šypsena veide ir vėjas plaukus vėl išpynė... Lietus nulyja, šėlsta upė, vėl snaigės krinta jai ant skruosto, kaži, ar ji kam nors dar rūpi, ar lopšine ją kas nors glosto?.. Ji supasi danguj laisva lyg aidas, nutyla jūra ir lakštingalos pragysta, pavasaris... vėl strazdanotas tavo veidas, maža mergaite,debesų vaikyste...

Jurga VALERY

---

KOKS LENGVUMAS NAKTIES!..

Koks lengvumas nakties!.. Pušys kvepia sakais. Prisiglausk prie širdies – Bėgsim meilės takais. Net ant šalto akmens Švies mėnulio akis. Liepsnele suplevens Švento laužo ugnis. Tik neklausk tu manęs, Kur radau tiek gėlių. Takas girion nuves Prie paparčių žalių. Tu – svaigiam ilgesy... Iš akių supratau. Aš – žvaigždžių spindesy – Prieš tave suklupau. Tu – gaivi kaip rasa, Kaip šaltinio vanduo. Man – brangi kaip giedra, Kai už lango ruduo. Koks lengvumas nakties!.. Kiek joje daug žvaigždžių! Širdžiai reikia širdies – Kraujo tvinksnį jaučiu. Švento Jono naktis Su širdies pažadais Atminty pasiliks Pasipuošus žiedais.

Juozas MAKSVYTIS

---

Širdis susisuka vėjo sparnuose. Atsiplėšia dulkėmis langus ir langines. Nelyja, Viešpatie, tiktai baimė trumpa. Nelyja ir kvepia kaip žemės pluta. Rodos, pilka ir pilka. Ir dangūs melsvi melsvi. Ir moly sumigę šešėliai gelsvi. Ir šilumą glosto melsviausia spalva. Ir myli tą vaizdą, kurs gimė kada. Pakluskim likimui – kiekvieno dalia. Priimkim, kas skirta. Šilo gėrio galva. Priimkim kaip margiausią gėlę, Kuri nemoka gyventi be savęs.

Marija BUČKIENĖ

--- Meilės srautas Eina per tuos, Kurie atvirai Kursto gėrį. Paprastai, Mes ir linkę Pažinti, Kas pakylėja. Šviesai srūvant, Pražysta gėlės... Tavo akys – ženklai Iš nakties į dieną.

Aušra ČEPĖ

--- Ramybė Neverpta Nesudėvėta Nepagaminta Neįpirkta Slidi, sprunkanti Tirpstanti Tokia brangi Kuo sumokėti Kaip nutverti Ramybę...

Odilė NORVILAITĖ

---

SŪKURIUOJANTYS VERPETAI

Ant pakalnutės papiruso lapo, žiedpumpurių, medėjančių krūmų užrašuose – paskutinės pavasario žymės mėlynais atspalviais... Debesų piemens akys gena savo avis į santūrią vasaros ganyklą per rasakilų mirgantį taką, kur upėj teškenasi virpanti lūgnė, prisisėmus burną drumzlinų šaknų po vakarykščio lietaus. Baltutėlė sodo obelis, su bitėmis triūsdama, ūmai mus apglėbia ir apipusto – tik toliau ir toliau lyg žirgais į laukus, į dirvas šuoliuoja karščiuojantis laikas – už sodybos medinės tvoros rūpesčių kąsniais plyšinėja ir lupasi birželio dangus.