Prislopintos mintys

Domėjausi jaunu poetu Vidu Marcinkevičiumi, Broniaus (Radzevičiaus-red.) kurso draugu, ir kartais paklausdavau, apie ką jie pasišneka. O jeigu jau mano atsiminimuose suėjo Bronius ir Vidas, tiksliau sakant, jeigu mes priėjome prie jų portretų, čia laikas pasakyti, kad man ir gyvenime teko juos jaunus išvysti abu iškart. Kai bendrabutyje pasakodavau Broniui apie kylančias savo kurso įžymybes, tada jo kursą aš jau pažinojau – visą!.. Pirmąjį studijų rudenį netikėtai vienas atsidūriau tarp ketvirtakursių (trys pirmakursiai suspėjo iššokti iš pajudėjusio sunkvežimio) ir pasijutau laimingai patekęs į išprususių vyresnių žmonių būrį – Vilkaviškio rajono Keturvalakio kolūkio sandėliuose, vadovaujami daug kalbančio dėstytojo A. Girdenio, samstėme supelijusius pernykščius grūdus. Nejučiomis artėdavau prie Vido. Nors liesoko sudėjimo ir lėtos kalbos, jis čia, tarp lituanistų, vis dėlto buvo didžiausias autoritetas, galintis taiklia replika atmušti ar pritildyti bet kurią įsismarkavusią merginą. Po poros dienų čia dar atvyko ramus, delikatus, šiaip niekuo neišsiskiriantis studentas – jų kurso draugas B. Radzevičius. Netrukus jis natūraliai manęs paklausė, kaip aš jų būryje atsidūriau, ir man teko papasakoti tai, ką patys matė kiti talkininkai, tąkart sėdėję sunkvežimyje. Vėliau, gal po paros, kai Bronius (ketvirtakursis, tačiau dar nebuvęs joks literatas) prisiminė ir lyg tarp kitko būrelyje Vidui pasakė, kad „Literatūra ir menas“ išspausdino keletą jo eilėraščių, kuklus apdulkėjęs autorius, kaip man pasirodė, minutėlei sulaikė kvapą, paskui užsitęsusioje tyloje pratarė: „Tai gerai…“ Po darbo ar po vakarienės Vidas, Bronius, dar vienas kitas mielas retapėdis, pamoję man ranka, pasitraukdavo nuošalėn „pasišnekėti apie gyvenimą“ (Vido žodžiai), nors daugiau kalbėdavo apie literatūrą, didžiausią šviesulį S. Gedą ir kitus rašytojus, o apie tikrąjį gyvenimą garsiai ir pašaipiai visi sušnekdavo suklegėdavo tik vakarais su merginomis ant šieno: mes gulėdavome viename klojimo gale, o jos – kitame; atstumas nebuvo didelis, ir skardus mažakalbio Vido balsas jį įveikdavo lengvai, o Broniaus – gal niekad. Kurso draugai, kambario draugai… Argi draugai?.. Retai kada pasitaiko vienas, o dažniausiai – nė vieno. Tai tik mandagi leksika. Prisimindavom F. Dostojevskio mintį apie prievartą gyventi kartu – gyventi, kasdien bendrauti, būti lygiam. O aš visąlaik norėjau prilygti išprususiems bendraamžiams (ir kiek vyresniems): vėliau vis aplankydavau Vidą „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, kartą jį pasikviečiau į savo tėviškę – Kasiulkaimiukus. Mąsliai, kartais šiek tiek virptelėdamas, Bronius kalbėdavo apie klasės ir suolo draugą – poetą ir kritiką Antaną Masionį (vaikystėje ir paauglystėje mes būname artimesni). Nelengva buvo suprasti jų santykius, ginčų ir džiaugsmų gaidas, bet Bronius pabrėždavo Antano apsiskaitymą, domėjimąsi skirtingais menais, mąstymo drąsą. Pats tai pastebėdavau įvairioje A. Masionio kūryboje, literatūrologiniuose darbuose, Vakarų kultūros apžvalgose, klausydamasis jo gyvo žodžio susitikimuose, ginčuose su jaunais rašytojais. Rimtas, kartais išvargęs veidas. Jo mintis slinkdavo kaip geležis. Bronius fragmentiškai, bet įdėmiai ir karštai atsakydavo į mano klausimus apie jo jaunystę. Čia nė neminėčiau savo aforizmų, jeigu jie nors šiek tiek konkrečiau neparodytų tuometinio Broniaus požiūrio į gyvenimą, ypač į politiką. Kartą jis grįžo iš miesto ir, santūriai šypsodamasis, pacitavo mano aforizmą „Saulė nemato šešėlių“. – Kur tik einu, vis apie tą tavo aforizmą galvoju… Padėkojęs pasakiau, kad šis aforizmas vis dėlto nėra aštrus. – Kokį turi aštresnį? Pacitavau kitą: „Šalis, kurioje viskas gerai, yra nenormali.“ Bronius ilgai tylėjo, paskui pasakė: – Čia svarbus tas žodis „yra“. Bet ana mintis meniškesnė… Juk kas antras trečias tavo aforizmas – politinis. Pavyzdžiui: „Švelniava!“, “Medaliai apsaugo nuo kulkų.” Arba… apie kraują – kaip ten: „Kiti blogį išvysta tada, kai jis ima plūsti krauju“, – pagaliau pasakė, kai priminiau porą žodžių. Aforizmai – mįslingas žanras, bet kai bendrabutyje vienas smarkus istorijos studentas įraudęs įrodinėjo, kad sportas yra menas, tai pradėjau galvoti, kad galbūt ir aforizmas turi šiokių tokių meno ypatybių. Bronius tuomet dar nieko nerašė, nebuvo pasirinkęs nė žanro – nežinojo, kokią turi Dievo dovaną. Tačiau atrodė, kad rašys. Klausinėjo, tiesiog kamantinėjo mane iš kūrybos srities – kaip vėliau ir tame pačiame kambaryje gyvenusį Viktorą Brazauską, kai šis perėjo iš poezijos į prozą. Kamantinėjo mane tokiais žodžiais: „Kodėl? Kaip suprasti? Paaiškink.“ (Tie patys žodeliai, pasigirsdavę ir pokalbiuose filosofinėmis ar politinėmis temomis, tas vyresniojo pašnekovo „paaiškink“ ir dabar man byloja apie Broniaus inteligentiškumą ir santūrumą.) Pati galerija mus verčia kartais pažvelgti į rašytojų ir kitų veikėjų išvaizdą. Kokių tik menininkų portretų esame regėję! Bronius buvo europietiškas, vyriškas, subtilus. Netrukus jis išsiskirs iš kitų jau pirmos novelių knygos „Balsai iš tylos“ nuotraukoje: mąslus, kuklus, nuleidęs akis… (Panašiai sėdi F. Dostojevskis garsiajame V. Perovo paveiksle.) Gal svarbiausi mūsų pokalbių klausimai buvo šie: ar dabar Lietuvoje įmanoma sukurti brandų romaną? ar apskritai išliks kuris nors stambesnis prozos kūrinys be politinės tiesos? ar gali pats rašytojas gyvenime džiūgauti?.. Kalbėjom, kad netikri yra dabartiniai romanai!.. Laikini… Mūsų prozininkai, svarstydavome su Broniumi vakarais, kūrybinę negalią ir demagogiją netgi patys aiškiausiai parodo savo pub-licistikoje… Pagaliau jie romanuose truputėlį tiesos pasako tik dangstydamiesi tam tikromis literatūrinėmis miglomis – istorija, alegorija, primityvumu… Bet literatūrai to nepakanka, ji negali vystytis, greit sensta. Broniui tiesiai pasakiau: aš aforizmus pasirinkau ir rašau todėl, kad tiesą galiu pridengti abstrakcija – kitaip išvis jos nepaskelbčiau… Po maištingesnių pokalbių praėjus dienai kitai, vėl žiūrėjome į literatūrą ramiau, inertiškiau: ir tas parašė gerai, ir anas neblogai… Sykį karčiai sakau: – Broniau, aš išvengiau socialistinio realizmo – rašau aforizmus!.. Bronius sujudėjo, šyptelėjo, aš tęsiau: – Bet mano mąstymas vis tiek nėra laisvas: štai negaliu paskelbti paprasčiausios užuominos: „Milicininkas seka nusikaltėlio pėdomis.“ Bronius, mėgdamas aforizmus, pats nė kiek nelinko į aforistinį mąstymą, vėliau kurdamas vengdavo baigtinės minties, išvados, jas atidėliodavo. Iš esmės mūsų galvosūkis buvo toks: kaip rašyti, kad tavo kūryboje nebūtų socrealizmo ir kad niekas jo tenai nepasigestų?.. Truputėlį sulėtinkime žingsnį: dėl ko tada skaudžiausiai kentėjome? Ne, čia nė kiek nepolitizuosime B. Radzevičiaus kūrybos. (Bet juk negalime užsimerkti ir šioje vietoje, kai politika persmelkia visą mūsų galeriją – nuo pirmo iki paskutinio portreto.) Nei Bronius, nei aš įdėmiau politika nesidomėjom. Bet buvom žmonės, todėl be idėjų, be tiesos ir laisvės dusom. Kalbėdavom: kodėl respublikos generalinį prokurorą į darbą priima ir atleidžia visos šalies generalinis prokuroras? Ir pažirdavo visi kiti klausimai… Jautriam literatui pagaliau reikėjo susivokti ir apsispręsti, kur neiti. Daugybė kelių – ir visi netikri. Visą visuomenę kontroliuoja Maskva… Į kokią nuošalę brautis?.. Kokiu žanru prabilti?.. Novele!.. Tačiau vėl: kur skverbtis?.. Respublikinėje bibliotekoje ilgą laiką pastebėdavau Bronių skaitantį M. Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“. Man atrodė, kad jo giliau nedomino tokie rašytojai kaip, sakykim, Voltaire‘as, apie kurį jam pasakojau, cituodamas šio satyriko patarimą „Meskite strėles, neparodydami rankos“ ir nuo savęs pridurdamas, kad mūsų laikas sunkesnis net už XVIII amžių – išties mes niekaip negalime svaidyti strėlių… Bet abu esame vienodai suklusę prie F. Dostojevskio, beje, kurio gausioje kūryboje – koks nesuprantamas reiškinys! – nėra jokių gamtovaizdžių, vien tik retkarčiais „šlapias sniegas“. Iškyla dar sudėtingesni literatūros dalykai, susiję su paties autoriaus menine prigimtimi, su jo asmenybe, jautrumu žodžiui, to žodžio skaidrumui. Kartą savo darbo kabinete atsivertė ant stalo gulintį „Pergalės“ žurnalą, pavartė ir, viename labai iškiliame romane suradęs anksčiau pastebėtą sakinį „Liepų lapai vebleno“, pasakė: „Parašė „vebleno“, o kitas niekada tokio žodžio neparašys, reikia kažkaip kitaip.“ Tada moderniąją poeziją, labiausiai S. Gedą, kurį jau nekart minėjau, puolė visa Lietuva, visi mokytojai, netgi dėstytojai. Bet mes, literatūros studentai (be vienos išimties), savaime suprantama, šį poetą gynėme, aš buvau nejučiomis iš literatūrinės spaudos ir „Tarybinio studento“ laikraščio atmintinai išmokęs visus jo eilėraščius (netrukus jie buvo sudėti į rinkinį „Pėdos“). Kažkokioje balaganinėje šventėje prie berželio merginos inscenizavo mano dialogą („Senosios literatūros nesuprantam…“ – „O dėstytojai nesupranta naujosios literatūros!..“), kuriam šypsenėle pritarė Bronius ir kurį paskui, sužinoję, kad tai mūsų kurso kūryba, per savo paskaitas ypač smagiai prisimindavo politinių mokslų dėstytojai. Grįžęs anksčiau, Bronius ant spintelės atsiversdavo sąsiuvinį ir išsirašydavo ten žodžius iš dviejų suglaustų knygų – H. Böllio romano „Biliardas pusę dešimtos“ lietuvių ir vokiečių kalba. Buvo įdomu žiūrėti, kaip toks vyriškas žmogus taip susikaupęs trimis pirštais laiko mažą pieštukėlį; ramiai judėjo gražus jaunas sfinksas. Bronius ramindavo mane, kai kuri nors redakcija išbraukdavo aštresnį aforizmą ar kai vėliau „Vagos“ leidykla du kartus atmetė jų rinkinį. Pats atvirai padūsavo, kai kažkuris periodinis leidinys atsisakė spausdinti jo pirmąją recenziją (aš jau buvau keletą savųjų paskelbęs), skausmingai ištarė: „Kaip sunku rašyti…“ Paskui, jau palikę kambarį, retkarčiais Vilniuje susitikdavome net keliolika metų; bendravome ir tada, kai pasirodydavo jo kūriniai (novelės spaudoje, jų rinkinys „Balsai iš tylos“, romanas „Priešaušrio vieškeliai“), kurie nepaprastai suglumino ir pranoko visą tuometinę mūsų literatūrą ir skambėjo vis plačiau, kai jis pats, iš pradžių tarsi dar netikėdamas savo sėkme, ką nors pratardavo atlapaširdiškai, trūkčiojamai, nustebindamas nuoširdumu ir aistra. Dažniausiai sėdėdavome kurioje nors jo parinktoje ramioje vietoje, tuštesnėje kavinėje ar restorane, kartą pakvietė į savo butą Vykinto gatvėje, supažindino su žmona, pavaišino vynu. Kito pokalbio metu kažkaip lengvai paklausė: – O kokia tavo tėviškės upė? – Jokia, – atsakiau aš. – Mano žemė kitokia: daug ąžuolų, sesers darželis ir kietas bekraštis kiemas, nužertas mažais raudonaisiais dobiliukais… Bet visąlaik man ošė Dubysa ir Nemunas. Bronius nudžiugo, susimąstė. Gal iš tiesų jį traukė tolimesnių žmonių likimai, kurių jis negalėjo aprėpti?

Autorius: Aloyzas Tendzegolskis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama