Muzika kaip gyvenimas, laisvė ir kelias į kitą žmogų

Telšių meno mokyklos Muzikos skyriaus mokytoja Raminta Šukytė – koncertinė atlikėja, pedagogė, daugybės tarptautinių konkursų laureatė – įkvepia savo muzikos jautrumu, autentiškumu ir atsidavimu. Ji – ne tik meistriškai valdanti akordeoną bei fortepijoną atlikėja, bet ir talentinga mokytoja, kuriai rūpi ne vien technika, bet ir kūrybinė laisvė, dvasinis augimas. Jos kūrybos kelias – tai istorija apie ieškojimą, brandą ir savitą muzikinį pasaulį, kuris kalba širdimi.

Tarptautiniai apdovanojimai – daugiau nei prizai

Tarptautiniai konkursai Ramintai Šukytei – ne tik įvertinimas, bet ir esminė sceninė patirtis. „Tai – maksimalaus jėgų sutelkimo, valios išbandymas, ypač, kai dalyvauji nebe įprasto studento amžiuje“, – sako ji. Dar paauglystėje pradėjusi laimėti konkursus akordeonu, Raminta jau tuomet įsitikino, kad be šios patirties koncertinio atlikėjo kvalifikacijos pasiekti būtų neįmanoma. Šiandien ji drąsiai sako: jos profesijos pamatas – koncertinė atlikėja, o pedagogika – šalia, kaip antra, bet ne mažiau reikšminga kryptis.

Vienas ryškiausių karjeros momentų, pasak Ramintos, įvyko studijų metais, kai ji akordeonu atliko prancūzų kompozitoriaus Kamilio Sen Sanso parafrazę ispanų temomis – „Introdukciją ir Rondo capriccioso“. Šis kūrinys tapo svarbia jos meninio savęs atradimo akimirka. O fortepijonu atlikėjai artimiausia – Frederiko Šopeno muzika, kurio kūryboje ji jaučiasi labiausiai įsitvirtinusi.

Paklausta, kokie motyvai dažniausiai atsispindi jos kūryboje, Raminta sako paprastai: „Norisi, kad mano atliekama muzika būtų suprantama.“ Jos atliekamuose kūriniuose dažnai girdėti klasikos atgarsiai – nuo J. Štrauso valsų iki įvairių klasikinių popuri. Tačiau vis dažniau akordeono partitūros jos rankose atgyja prancūziškos muzikos skambesiu – tai stilius, kuris ją šiuo metu „pavergė“. Ji groja tai, ką sako širdis – be pastangų įtikti, be kompromisų su savimi.

Kūrybinė laisvė – vidinis brandos ženklas

„Pagaliau atėjo etapas, kai galiu groti ką noriu ir kaip noriu“, – sako Raminta. Kūrybinė laisvė jai – tai ne tik meninė privilegija, bet ir natūrali pasekmė ilgų metų darbo, brandos, pasitikėjimo savo balsu. Ši laisvė leidžia susilieti su muzika be ribų – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse formose.

Dirbdama su skirtingo amžiaus mokiniais, Raminta pabrėžia: suaugusieji mokosi ne prasčiau nei vaikai. „Priešingai – jie jautresni, gilesni, jų motyvacija stipri. Vaikams lengviau – jie nekelia klausimų: „Ar aš pakankamai gabus?“, – pastebi pedagogė. Jos, kaip atlikėjos, patirtis čia neįkainojama – ji žino, kaip skamba scena, kaip jausti publiką, kaip perteikti muziką ne tik techniškai, bet ir emociškai.

Mokydama Raminta mato, kaip muzika keičia žmones. „Ypač suaugę – puikiai save realizuoja. O iš vaikų kai kurie renkasi tolesnes muzikos studijas – tai didžiausias įvertinimas.“ Vis dėlto svarbiausia, ką ji siekia perduoti – kūrybinė laisvė. Be technikos, pasak jos, šios laisvės neįmanoma įgyvendinti, bet ir be talento – nepajudėsi. „100 procentų talento, 100 – darbo. Be talento neverta vargti“, – sako ji kategoriškai.

Telšiai – scena, įkvėpimas ir širdies ryšys

Šiandien Raminta gyvena tarp kūrybos, pedagogikos ir Telšių – miesto, kuris ją ne tik priima, bet ir laukia. „Pripažįstu, dėl didelio darbo krūvio mažokai skyriau laiko groti sau... Bet man to labai trūko. Dabar laiko pasistengsiu rasti. Juk malonu, jei kažkas laukia naujų kūrinių“, – sako ji atvirai.

Apie Telšių publiką ji atsiliepia šilčiausiai: „Niekur tokių klausytojų nėra.“ Ir kartu primena, kad mažesni miestai dažnai nepelnytai nuvertinami. „Visur yra puikių, išsilavinusių atlikėjų. O požiūris, kad tai, kas iš sostinės – savaime geriau, – klaidingas ir įžeidžiantis.“

Ramintos įkvėpimas šiandien kyla iš patirčių – ypač iš pažinties su prancūzų kultūra. Ji neturi kūrybinių ritualų – muzika gimsta kasdieniame darbe, kaip natūrali gyvenimo dalis. „Muzika man viskas – gyvenimas, brangiausias turtas“, – sako ji, ir tai neatrodo tik metafora.

Ateityje Raminta svajoja surengti solinį, labiau kamerinį koncertą – tokį, kuriame skambėtų tik tai, ko trokšta siela. Ir tai – ne tik svajonė, bet tikėtina realybė, nes jos muzikinis kelias – tai ne siekis patikti, o noras būti ištikimai sau ir garsais kalbėtis su žmogumi, kuris klausosi.

Autorius: Algirdas Dačkevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama