Ne apie alkį: vaikų ir paauglių mitybos iššūkiai, kurių negalima ignoruoti – „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“

Apie tai, kur prasideda žmogaus santykis su maistu, Kristina Jasmontienė kalba labai aiškiai, tačiau kartu ir jautriai – tai nėra vien lėkštės klausimas: „Valgymo sutrikimai neprasideda nuo maisto – tai dažniausiai yra bandymas kažką kontroliuoti savo gyvenime. Jeigu vaikas jaučia, kad daug kas aplink vyksta ne pagal jo galimybes ar jis neturi tam įtakos, maistas tampa viena iš sričių, kurią kontroliuoti gali beveik kiekvienas. Todėl labai svarbu ne tik matyti, kas vyksta lėkštėje, bet ir suprasti, kas vyksta vaiko viduje“, – sako specialistė.

Jaunimas šią temą mato labai tiesiogiai – kartais net tiksliau nei suaugusieji įvardydami priežastis, kurios slypi už elgesio: „Tikriausiai didelę įtaką daro socialinės medijos ir patyčios. Žmonės mato, kaip kiti atrodo, pradeda lygintis, ir tada gali atsirasti noras keistis, net jei tas pokytis nėra sveikas. Taip pat man atrodo svarbu tai, kad žmogus nori kažką kontroliuoti – jeigu gyvenime jaučiasi, kad kažko trūksta ar kažkas nesiseka, tai per maistą ar jo ribojimą jis bando tą kontrolę susigrąžinti“, – dalijasi Milda.

Apie socialinių tinklų įtaką kalba ir Vėjūnė, atkreipdama dėmesį į nuolatinį lyginimąsi, kuris tampa beveik neišvengiamas: „Socialinėse medijose matome labai lieknus, dažnai filtruotus kūnus, ir tada norime atrodyti taip pat, nors tai kartais net nėra realu. Tas nuolatinis lyginimasis su kitais sukuria spaudimą ir gali paskatinti nepasitenkinimą savo kūnu“, – sako ji.

Tuo metu Justinas primena, kad už elgesio pokyčių dažnai slypi ir psichologinė būsena, kuri ne visada matoma iš pirmo žvilgsnio: „Psichologinės problemos, tokios kaip depresija ar nerimas, gali labai paveikti valgymo įpročius. Pavyzdžiui, depresija sergantis žmogus dažnai neturi noro valgyti, valgo daug mažiau nei įprastai, nors kartais gali būti ir atvirkščiai – tai priklauso nuo žmogaus būsenos“, – pastebi jis.

Tačiau svarbu suprasti, kad mitybos sutrikimai nėra vien paauglių pasirinkimai ar trumpalaikės nuotaikos. Tai sudėtingi procesai, kuriuos lemia daugybė veiksnių – nuo asmenybės bruožų iki aplinkos. Šią mintį labai tiksliai apibendrina Gabija Švetkauskaitė, dalindamasi savo patirtimi, rašydama: „Valgymo sutrikimus dažniausiai aptinkame kasdieniame gyvenime – socialinėse medijose, reklamose ar net žiniasklaidoje, kalbančioje apie „įžymybių“ gyvenimą. Jie yra visur. Tačiau kai pradedame gilintis, tampa aišku, kad dietos kultūra, kuri visa tai supa, yra gerokai problematiškesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Neseniai skaičiau diskusijas „Reddit“ platformoje apie valgymo sutrikimus ir žmonių patirtis. Kaip ir dažnai tokiose erdvėse – nuomonių mišrainė apie tai, kas yra „teisinga“. Tai normalu. Kiekvienas žmogus turi savo požiūrį, ir jį reikia gerbti – bent jau tol, kol jis nėra paremtas pravardžiavimu ar kitų menkinimu (ko, deja, dažnai netrūksta tiek Lietuvos, tiek užsienio komentarų skiltyse). Vis dėlto viena mintis iš tų diskusijų užkliuvo labiausiai: teiginys, kad „valgymo sutrikimas yra paties žmogaus pasirinkimas“.

Iš pirmo žvilgsnio toks požiūris gali atrodyti logiškas. Juk yra žmonių, kurie praleidžia valgį dėl dietos ar laiko stokos, tačiau jiems neišsivysto valgymo sutrikimas. Tas pats galioja ir alkoholio ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui – ne visi, kurie pabando, tampa priklausomi. Taip, pats pirmas žingsnis dažnai yra pasirinkimas. Bet pats sutrikimas – ne. Priklausomybės, kaip ir valgymo sutrikimai, atsiranda dėl daug sudėtingesnių priežasčių: genetikos, aplinkos, psichologinių veiksnių. Yra žmonių, kurie kartais vartoja alkoholį ar kitas medžiagas ir niekada netampa priklausomi. Lygiai taip pat yra žmonių, kuriems iš pirmo žvilgsnio „nekaltas“ dietos laikymasis perauga į rimtą sutrikimą.

Iš savo patirties galiu pasakyti: nors pradžioje tai buvo mano pačios pasirinkimai, pats sutrikimas nebuvo kažkas, ką galėjau tiesiog kontroliuoti ar „nutraukti“. Tam įtakos turėjo daug daugiau – tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Kartais mūsų pačių psichika perima vairą. Sprendimai nebeatrodo kaip sprendimai – labiau kaip automatinės reakcijos. Tokiose situacijose jautiesi tarsi stirna, pamačiusi artėjančias automobilio šviesas: supranti, kas vyksta, bet kūnas nereaguoja taip, kaip norėtum.

Tai yra sudėtinga ir skausminga tema. Bet būtent dėl to apie ją reikia kalbėti dažniau – ne tam, kad romantizuotume ar skatintume, o tam, kad mažintume diskriminaciją. Kad vietoj kaltinimo atsirastų supratimas. Kad vietoj tylos – pagalbos paieška. Svarbu drąsinti žmones kreiptis pagalbos, ieškoti būdų, kurie padeda ne tik „keistis“, bet ir jaustis geriau tame procese. Nes pokytis neturi būti vien tik kančia – jis gali turėti ir prasmės, ir net džiaugsmo. Ir galų gale – verta prisiminti paprastą dalyką: niekas mūsų neprisimins dėl to, kad buvome „liekni“ ar atitikome to mėnesio „madą“.“

Vis dar pasitaiko nuomonių, kad „reikia tiesiog pradėti valgyti normaliai“ arba „susitvarkyti su savimi“. Tačiau specialistė primena – tai nėra taip paprasta. Valgymo sutrikimai dažnai tampa vidinės kovos išraiška, kur susiduria kontrolės poreikis, savivertė, emocijos ir aplinkos spaudimas. Būtent todėl vienas svarbiausių žingsnių – ne kritikuoti, o suprasti. Ne pradėti nuo klausimo „kodėl nevalgai?“, o nuo paprasto, bet labai svarbaus – „kaip tu jautiesi?“.

K. Jasmontienės teigimu, svarbu ir tai, kokią aplinką kuriame namuose. Vaikai mokosi ne iš pamokymų, o iš pavyzdžio. Jei šeimoje valgymas siejamas su įtampa, kūnas – su vertinimu, o pokalbiai dažniausiai sukasi apie išvaizdą, vaikas šias žinutes perima. Tačiau jei šalia yra ryšys, saugumas ir priėmimas – tai tampa stipriausiu apsauginiu veiksniu.

Mitybos sutrikimai gali pasireikšti labai įvairiai – ne tik maisto ribojimu, bet ir persivalgymu, emociniu valgymu, nuolatiniu nepasitenkinimu savo kūnu. Jie gali eiti greta nerimo ar depresijos, tačiau svarbu suprasti – tai nėra nei vienos priežasties, nei vieno sprendimo klausimas. Todėl ir pagalba čia nėra vien tik apie mitybą. Tai – apie žmogų kaip visumą.

Į jaunųjų „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ svečių klausimą į ką atkreipti dėmesį ir patiems vaikams, ir jų tėvams atsakydama mitybos specialistė pabrėžia, kad jei vaikas ar paauglys keičia savo valgymo įpročius, tampa uždaresnis, netenka energijos, atsiriboja nuo aplinkos – tai ženklas, kad verta sustoti ir įsiklausyti. Kuo anksčiau tai padaroma, tuo didesnė tikimybė padėti.

Kartais didžiausi pokyčiai prasideda ne nuo didelių sprendimų, o nuo mažų, kasdienių dalykų – nuo pokalbio prie stalo, nuo žvilgsnio, kuriame nėra vertinimo, nuo paprasto buvimo kartu. Mitybos sutrikimai primena, kaip svarbu ne tik tai, ką valgome, bet ir tai, kaip jaučiamės. Ir nors kelias gali būti nelengvas, jame visada yra vietos supratimui, artumui ir pagalbai. Pagaliau, svarbiausia ne būti „tobulam“, o jaustis gyvam, matomam ir priimtam – tokiam, koks esi.