„Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“: Jau laikas skaitmeninei pilnametystei? Apie socialinių tinklų poveikį vaikams ir jaunimui

Socialiniai tinklai šiandien yra neatsiejama vaikų ir paauglių kasdienybės dalis. Jie leidžia bendrauti, greitai pasiekti informaciją, mokytis, dalintis pomėgiais ir atrasti bendraminčių. Tačiau kartu vis garsiau kalbama ir apie kitą šios skaitmeninės realybės pusę – mažėjančią savivertę, kūno įvaizdžio problemas, priklausomybę, patyčias, nerimą ir vis dažnesnį emocinį nuovargį. Apie tai FM99 laidoje „Vaikų pasaulis – mūsų pasaulyje“ Eglė Malinauskienė kvietė diskutuoti „SOS vaikų kaimai Lietuva“ Vaikų dienos centrų koordinatorę Eriką Rusevičiūtę, Seimo narę Daivą Ulbinaitę bei Alytaus jaunimo centro Jaunųjų žurnalistų kursų narius Livitą, Vėjūnę, Mildą ir Justiną. Pokalbyje susitiko skirtingos patirtys – specialistų įžvalgos, politiniai sprendimai ir pačių jaunų žmonių patirtys.

Diskusijoje ne kartą nuskambėjo mintis, kad socialiniai tinklai patys savaime nėra vien blogis. Jie gali padėti mokytis, rasti naudingos informacijos, užmegzti ryšius, atrasti naujų pomėgių. Jaunimas minėjo, kad „YouTube“ jiems dažnai tampa žinių, vaizdo reportažų ir net praktinės pagalbos šaltiniu, o kai kurios platformos padeda palaikyti ryšį su artimaisiais ir draugais. Vis dėlto būtent socialinių tinklų forma, greitis ir turinio srautas kuria vis daugiau grėsmių. Trumpi vaizdo įrašai, nuolat besikeičiantis turinys ir algoritmai skatina ne tik ilgą buvimą ekrane, bet ir silpnina gebėjimą susikaupti. Jauni žmonės patys pripažino, kad kai kurios platformos lengvai įtraukia ir tampa įpročiu, kurį sunku kontroliuoti.

Vienas svarbiausių diskusijos akcentų – riba tarp naudojimosi ir priklausomybės tampa vis sunkiau pastebima. Nors daugelis jaunuolių sako besistengiantys save riboti, kartu atvirai pripažįsta, kad telefonas ir socialiniai tinklai jų kasdienybėje užima labai daug vietos.

SOS vaikų kaimai Lietuva atstovė Erika Rusevičiūtė pabrėžė, kad socialiniai tinklai vaikams ir paaugliams daro tiek teigiamą, tiek neigiamą poveikį, tačiau praktikoje dažniau išryškėja žala. Pasak jos, vaikai vis sunkiau išlaiko dėmesį, dažniau susiduria su nerimu, depresijos požymiais, miego sutrikimais, o gyvas bendravimas jiems tampa sudėtingesnis: „Įtaką socialiniai tinklai daro ir gerą, ir blogą. Visgi pastebime tą blogą – iš tikrųjų vaikai pradeda nesusikaupti, atsiranda depresija, nerimo sutrikimai. Vaikai įsitraukia į tuos socialinius tinklus ir nebemoka bendrauti gyvai, nebemoka užmegzti, palaikyti to santykio.“

Vienas skaudžiausių aspektų – nuolatinis savęs lyginimas su tuo, kas matoma ekrane. Filtrai, dirbtinai tobulinami veidai, idealizuoti kūnai ir surežisuoti gyvenimo fragmentai kuria nerealų standartą, su kuriuo jaunam žmogui sunku konkuruoti. Specialistų teigimu, tai tiesiogiai veikia savivertę: vaikas ima jaustis nepakankamas, ne toks gražus, ne toks sėkmingas ar ne toks vertas dėmesio. Erika Rusevičiūtė pastebi, kad dalis vaikų dėl to net vengia rodyti savo veidą socialiniuose tinkluose arba slepiasi po poza, kampu, filtru ar tendencija. Tai nebūtinai reiškia saugumą – dažnai tai ženklas, kad žmogus nepasitiki savo išvaizda ir savo verte.

Šią mintį labai jautriai papildė ir jaunimo balsai. Milda socialinius tinklus apibūdino kaip erdvę, kurioje žmogus pamažu „uždaro duris sau“ – savo kūrybiškumui, mintims, savęs pažinimui. Jos žodžiais, nuolatinis „swipe’inimas“ neleidžia sustoti ir iš tiesų pažvelgti, kas vyksta žmogaus viduje.

Milda pasakoja: „Socialiniai tinklai stabdo mus nuo mūsų gyvenimo. Tiek daug besisukančių vaizdų, patarimų, lyg nenutildomas žadintuvas, kitų gyvenimo akimirkos skverbiasi į užtamsintą protą. Bėgi nuo realybės, susidaro vizija, jog viskas vyksta čia pat, prieš akis. Tačiau mūsų gyvenimas sustoja. Jis neteka komentarų virtine. Jį lyg su laiveliu perneša laikas, per kurį nieko neįvyksta… „Iš tikro veikianti dieta“, „Tu tai turi pabandyti“, „Idealas“, „Darbas tinginiams“… sukasi galvoje, lyg rūkas. Kol galiausiai išryškėja. Lėtai užmerkia mums akis ir kviečia „Swipinti“ tolyn. Galiausiai savęs jau nepažįstam, tarsi vaško sluoksniai veidą dengia. Tai sustingusi širdis, o ne ramybė“.

Kita itin svarbi tema – saugumas. Diskusijoje kalbėta ne tik apie savivertę ar emocinę būseną, bet ir apie labai realias grėsmes: patyčias, melagingą tapatybę, apgaulę, viliojimą, netgi seksualinį verbavimą ar įtraukimą į nusikalstamas veiklas. Jaunieji pašnekovai atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinėje skaitmeninėje erdvėje žmogui lengva sumeluoti amžių, išvaizdą ar tapatybę. Dirbtinio intelekto priemonės ir technologijos tai tik dar labiau palengvina. Anot jų, sukčiai ir manipuliatoriai dažnai naudojasi tuo, kad vaikai ir paaugliai ne visada geba atpažinti pavojų iš karto.

Justinas dalijasi savo mintimis, teigdamas, kad „socialinių tinklų paklausa per pastarąjį laikotarpį labai pakito. Juos žmonės pradėjo vis dažniau naudoti ir jais domėtis. Atsirado pagrindinė problema – amžiaus klastojimas. Žmonės meluoja apie savo tikrą amžių ir taip sėkmingai naudojasi socialiniais tinklais būdami jaunesni, nei leidžia amžiaus cenzas. Mano nuomone, jau atsirado sprendimas – DI, bet ar manau, kad jis kažką pakeis? – tikrai ne. Taip yra dėl keleto priežasčių: žmonės naudoja įvairius triukus apgauti DI, pavyzdžiui, vyresnio žmogaus veido skanavimas, vyresniems žmonėms būdingų bruožų nusipiešimas ir klaidingas gimimo datos įvedimas. Aišku priežasčių būtų įmanoma įvardyti ir daugiau, bet ši yra kone aktualiausia. Aišku, Lietuvos Respublikos Seimas bando keisti įsakymus, kad tai būtų apribota, bet tai kol kas yra tik pasiūlymų stadijoje.“

Kalbėdami apie populiariausias platformas, jaunuoliai išskyrė „TikTok“, „Instagram“, „YouTube“, „Snapchat“, „Discord“ ir susirašinėjimo programėles. Nors kiekviena iš jų turi ir naudos, ir rizikų, būtent „TikTok“ pokalbyje dažniausiai buvo siejamas su ypač greitu įtraukimu, sunkumu atsiriboti ir didesne žalingo turinio tikimybe. „Discord“ įvardytas kaip vieta, kur lengva rasti bendraminčių, tačiau taip pat nesunku nuslėpti tikrąjį amžių ar patekti į pavojingą bendravimo aplinką.

Jaunieji pašnekovai pripažįsta – socialiniai tinklai yra neatsiejama jų kasdienybės dalis, tačiau kartu vis dažniau suvokiama ir jų daroma įtaka: „Aš manau, kad tikrai sprendimas, kad nuo šešiolikos reikėtų socialinių tinklų pilnametystės“, – sako Livita, kalbėdama apie siūlomus pokyčius. Vis dėlto ji kelia ir svarbius saugumo klausimus: „Nemanau, kad yra saugu į bet kokią platformą kelti savo dokumentą, nes nežinai, kas gali nulaužti tą programėlę. Ten gali labai lengvai pameluoti savo amžių, gali daug išvilioti iš tavęs.“

Tuo metu Vėjūnė akcentuoja asmeninę atsakomybę ir sąmoningą pasirinkimą: „Aš šiaip asmeniškai irgi bandau save riboti nuo socialinių tinklų, nes matau, kaip kitiems tai daro žalą.“ Ji pabrėžia, kad svarbu ne tik kiek laiko praleidžiama internete, bet ir ką žmogus renkasi žiūrėti: „Aš daugiausiai laiką praleidžiu „YouTube“, nes man patinka žiūrėti apie skirtingas temas, kurios man įdomios.“

Atsakydama į vis garsiau keliamus klausimus dėl vaikų saugumo internete, Seimo narė Daiva Ulbinaitė inicijavo įstatymų pataisų paketą, kuriam Seimas po pateikimo jau pritarė. Juo siūloma Lietuvoje nustatyti 16 metų amžiaus ribą savarankiškam naudojimuisi socialiniais tinklais ir įpareigoti platformas taikyti realiai veikiančias vartotojų amžiaus patikros priemones. Svarbiausia šio siūlymo mintis – atsakomybė negali likti vien tėvams ir vaikams.

Pasak D. Ulbinaitės, socialinių tinklų platformos turi prisiimti realią atsakomybę už nepilnamečių apsaugą, o ne remtis vien formaliu amžiaus deklaravimu, kai užtenka pažymėti varnelę: „Mano siekis, kad amžiaus patikra būtų ne varnelę uždedant, kad man tikrai ten 16 arba 18 metų, ir kad tai nebūtų savideklaracija, o kad platformos, kurios turi galimybių įdiegti technologines priemones, realiai patvirtintų naudotojo amžių ir užtikrintų, kad jais nesinaudotų jaunesni nei 16 metų vaikai. Vis tik tai yra platformų atsakomybė.“

D. Ulbinaitė pabrėžė, kad vaikų saugumas skaitmeninėje erdvėje turi tapti valstybės prioritetu, o Lietuva šiuo keliu žengia ne viena – griežtesnio reguliavimo kryptimi jau eina 17 valstybių. Politikės teigimu, kalbama ne apie viso interneto ribojimą, o apie aiškesnes ribas ten, kur kalbama apie vaikų raidą, psichiką ir net gyvybę. Tiesa, ir jaunimas kelia svarbių klausimų. Livita atkreipė dėmesį, kad vienas didžiausių iššūkių bus ne tik sukurti veiksmingą amžiaus patikrą, bet ir užtikrinti, kad ji nepažeistų vartotojų saugumo bei privatumo. Kitaip tariant, sprendimai turi būti ne tik griežti, bet ir patikimi.

Pokalbio pabaigoje ryškiai nuskambėjo mintis, kad joks teisinis sprendimas neveiks be kasdienio sąmoningumo. Pasak Erikos Rusevičiūtės, tėvams svarbu ne tik riboti vaikų laiką socialiniuose tinkluose, bet ir kalbėtis – aiškinti, kokios grėsmės egzistuoja, kuo galima pasitikėti, kuo ne, kaip atpažinti manipuliaciją, kodėl svarbu mokėti sustoti. Ne mažiau svarbu ir tai, kad vaikai patys pradėtų atpažinti problemą. Kai kurie jauni pašnekovai pasakojo jau bandantys save riboti – nustato programėlių laiką, sąmoningiau renkasi, ką žiūrėti, daugiau naudojasi tomis platformomis, kurios jiems atrodo naudingesnės ar saugesnės. Tai rodo, kad jaunoji karta ne tik naudojasi socialiniais tinklais, bet ir vis geriau supranta jų poveikį. Vis dėlto vien asmeninių pastangų nepakanka, kai visa skaitmeninė aplinka kuriama taip, kad kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį.

Savo mintimis dalijasi ir Alytaus jaunimo centro Jaunųjų žurnalistų kursų narys Erikas Zablackas: „Mano nuomone socialiniai tinklai labai stipriai paveikia žmogaus protą. Įvairūs prekių reklamavimai ir sveikos mitybos planai priverčia žmogų norėti kažką pakeisti savyje. Nors jei jau yra tobuli, žmonės visgi visada nori pasikeisti, net jei tai būtų nereikalingų drabužių pirkimas ar sveiko maisto pirkimas. Socialiniai tinklai priverčia tave galvoti, kad nesi tobulas. Yra ir geroji pusė žiūrint į socialinius tinklus, pvz, supratimas daryti kažkokį darbą pamatant, kaip kitas žmogus tai daro, o gal ir mokymasis kitos kalbos iš trumpų vaizdo įrašų. Mano nuomone, socialiniai tinklai gali ir įžeisti, sužaloti žmogų. Gali ir padėti jam“.

Socialiniai tinklai šiandien tapo ne tik bendravimo ar pramogos priemone, bet ir viena jautriausių vaikų bei paauglių gyvenimo sričių. Jie gali įkvėpti, padėti mokytis, suartinti, tačiau kartu gali menkinti savivertę, iškreipti kūno įvaizdį, skatinti priklausomybę ir atverti duris pavojingoms patirtims.

Diskusija FM99 eteryje parodė, kad ši tema nebetelpa vien į tėvų, mokyklos ar vaikų atsakomybės ribas. Reikalingas bendras atsakas – šeimos dėmesys, švietimas, pačių vaikų sąmoningumas ir aiškesnė platformų atsakomybė. O svarbiausias klausimas lieka tas pats: kiek mūsų gyvenimo iš tiesų vyksta čia ir dabar, o kiek – ekrane?