„Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“: kada reikia psichologinės pagalbos? Atsako psichologė ir patys vaikai

Laidoje „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ jaunieji alytiškiai Livita, Urtė, Gabija, Milda bei Justinas ir psichologė Kristina Cibulskė atvirai kalbėjo apie tai, kada vaikams ir paaugliams prireikia pagalbos, kodėl vis dar nedrąsu jos ieškoti ir kuo skiriasi psichologas, psichiatras bei psichoterapeutas.

Apie emocinę sveikatą šiandien kalbame vis daugiau. Vis dažniau pripažįstame, kad vaikui ar paaugliui gali būti sunku, kad kartais neužtenka tik pasakyti „viskas bus gerai“, o išklausymas, supratimas ir profesionali pagalba gali tapti labai svarbiu atramos tašku. Laidoje „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“ šia tema atvirai dalijosi Alytaus jaunimo centro jaunieji žurnalistai, o į svarbiausius klausimus atsakė psichologė Kristina Cibulskė.

Jaunieji pašnekovai sutiko beveik vieningai – psichologinė pagalba vaikams ir paaugliams yra reikalinga. „Manau, kad tai yra tikrai reikalinga, dėl to, kad jeigu tu jautiesi blogai, tu neturėtum būti užsidaręs savyje ir niekam nepasakoti“, – sakė Livita ir pridūrė, kad kartais pirmasis žingsnis gali būti ir paprastesnis: „Manau, kad gal ne visada reikia būtent psichologo pagalbos, gal tiesiog pirmiausiai su tėvais arba su artimu žmogumi, kuriuo pasitiki ir žinai, kad gali išsakyti savo nuomonę.“ Vis dėlto pokalbyje nuskambėjo ir kita svarbi tiesa – dažnai kreipiamasi per vėlai arba apskritai neišdrįstama to padaryti.

Kalbėdami apie tai, kas jaunam žmogui atrodo priimtiniausia, laidos dalyviai neslėpė, jog gyvas pokalbis dažnai atrodo artimesnis ir saugesnis. Kita vertus, ne visiems lengva kreiptis į mokykloje dirbantį specialistą. „Aš manau, kad gal kai kada ne visi yra ant tiek drąsūs eiti pas mokyklos psichologą, nes vis tiek atrodo – o jeigu kalbės su kitomis mokytojomis?“ – svarstė Livita. Iš Mildos lūpų nuskambėjo ir dar viena labai jautri mintis apie tai, ko iš tiesų kartais labiausiai reikia vaikui ar paaugliui: „Tiesiog norisi papasakoti apie savo dieną ir kad kažkas išklausytų – nebandytų patarinėti, nepertraukinėtų, o tiesiog leistų kalbėti. Svarbiausia neslėpti savo jausmų nuo paties savęs, jau vien pažindamas savo jausmus tu darai stiprią teigiamą įtaką sau pačiam.”

Tačiau FM99 svečiai pastebi, kad ne visada drąsu kreiptis pagalbos, nors kaip pasakojo Justinas: „Visos galimybės psichologinės pagalbos yra. Bet gal didžiausias mitas, stabdantis nuo tokios pagalbos yra tai, kad žmogus negali nuo psichologinių traumų išgyti. Realybė yra kitokia. Įmanoma išgyti, tik prireiks daug pastangų, ryžto. Labai svarbu nebijoti išsikalbėti, nes tylėjimas gali privesti prie tragiškų pasekmių.” Urtė priduria, kad pasirenkant, kaip geriau kalbėti, išsikalbėti – su artimu, pažįstamu žmogumi, ar psichologu, specialistu – labai priklauso nuo žmogaus ir nuo to, kaip jis auga. „Visada gerai kažkam išsikalbėti, net jeigu tai sunku, jeigu dvejojate, ar kažkas supras, tikrai riekia kalbėtis – ar su artimu žmogumi, ar su psichologu“. Merginai pritarė ir Gabija: „Be patyčių, nerimai ar net baimės – yra viena iš didžiausių vaikus ar paauglius kankinančių psichologinių problemų, kurias yra svarbu spręsti. Jei reikia, tikrai kreipkitės pagalbos – tikrai atsiras žmogus, kuris padės“.

Psichologė Kristina Cibulskė pastebi, kad kalbėti apie emocinę sveikatą darosi drąsiau, tačiau pagalbos ieškoti vis dar nėra paprasta. „Negalėčiau taip labai apibendrinti, nes realiai penkis metus dirbau gana didelėje gimnazijoje ir tokių drąsuolių neatsirado labai daug“, – sakė ji. Pasak specialistės, paaugliams ypač svarbus konfidencialumas, todėl kartais jie drąsiau renkasi pagalbą ne mokyklos aplinkoje. Ji taip pat pabrėžė, kad visuomenėje dar gyvas klaidingas požiūris, esą į psichikos sveikatos specialistus kreipiasi tik tie, su kuriais „kažkas negerai“. „Psichika yra instrumentas, kuriuo mes naudojamės kiekvieną dieną – nuo ryto iki vakaro. Mes reaguojame į įvykius, ir kartais ta psichika pavargsta, sustreikuoja. Tai ar kreiptis pas psichologą, ar pas psichiatrą, ar pas psichoterapeutą – nėra jokios žalos, tik didelė nauda“, – kalbėjo K. Cibulskė.

Laidoje paliestas ir labai praktiškas klausimas – kuo skiriasi psichologas, psichiatras ir psichoterapeutas. Kaip aiškino specialistė, psichologas dažniau padeda įvertinti emocinius ar elgesio sunkumus bei konsultuoja, psichiatras gali skirti gydymą ir vaistus, o psichoterapeutas dirba giliau ir ilgiau, padėdamas žmogui spręsti sudėtingesnius vidinius išgyvenimus. Tačiau, pasak Kristinos Cibulskės, svarbiausia ne pavadinimas, o laiku žengtas žingsnis pagalbos link. „Psichologas reikalingas tada, kai mes neturime savo žinių, resursų, kažkokių mokėjimų, arba turime labai daug informacijos, bet nežinome, nuo ko pradėti“, – sakė ji.

Jaunieji laidos dalyviai įvardijo ir temas, kurios vaikams bei paaugliams šiandien ypač jautrios: patyčios, nerimas, baimės, vienišumas, nesaugumo jausmas mokykloje, sunkumai santykiuose su bendraamžiais ar artimaisiais. Kartais, kaip sakė jie patys, labiausiai trūksta ne greitų patarimų, o tiesiog žmogaus, kuris išgirstų. Ir būtent čia, anot psichologės, prasideda labai svarbus suvokimas – laukti didelės krizės nereikia. Pagalbos galima ieškoti ir tada, kai tiesiog sunku, kai norisi pasikalbėti, kai neaišku, ką daryti toliau.

Šis pokalbis primena labai paprastą, bet svarbią tiesą: rūpintis emocine sveikata yra taip pat natūralu, kaip rūpintis kūnu. Vaikui ar paaugliui kartais užtenka vieno saugaus pokalbio, kad atsirastų daugiau aiškumo, ramybės ir pasitikėjimo. O kartais tas pokalbis tampa pradžia ilgesnio, bet labai reikalingo kelio į geresnę savijautą.

„Galėčiau pasakyti, kad nelik vienas. Pirmiausia pasikalbėk su kažkuo, kuo pasitiki. Jeigu tas žmogus negali padėti, tada ieškok kito kelio – pagalbos linijos, psichologo, tėvų. Svarbiausia – nelikti vienam. Ir tada visi resursai atsiveria“, – laidos pabaigoje sakė psichologė Kristina Cibulskė.