Suplanavo 22 naujas parduotuves

Nors 1953-iaisiais Klaipėdoje netrūko statybų ir naujų gyventojų, tačiau naujos apsipirkimo vietos čia radosi vangiai. O Nidoje, kuri tuo metu buvo Klaipėdos dalis, gyventojų buitinis aptarnavimas „buvo organizuotas nepatenkinamai“. Tai liudija dabar Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar esantys dokumentai.

1953-iųjų gruodžio viduryje Vykdomasis komitetas konstatavo, kad Klaipėdos valstybinė prekyba, vadovaujamo draugo Arkadijaus Lichtinšaino ir Klaipėdos miesto žuvų kooperatyvas (drg. Roskopinas) „nepakankamai kovojo už parduotuvių įrengimą ir apiforminimą naujai pastatytuose namuose, o taip pat ir kapitaliniai atremontuotuose prekybinėse patalpose“.

Kaip konkrečius pavyzdžius miesto valdžia nurodė dvi naujas parduotuvės Jono Biliūno (dabar – Galinio Pylimo) gatvėje, kurios „prastovėjo neįrengtos“ keturis mėnesius, dvi parduotuvės Montės (dabar – Herkaus Manto) – penkis mėnesius, Marytės Melnikaitės (dabar – S. Šimkaus) – du mėnesius. Taip pat buvo pažymėta, kad Žuvų kooperatyvas kavinę statė penkis mėnesius, o Valstybinė prekyba centrinę universalinę parduotuvę kapitaliai remontavo aštuonis mėnesius.

Apie tokio remonto būtinybę buvo kalbama dar 1950-aisiais, kai LTSR Prekybos ministerija, raštu paprašė Petro Cvirkos (dabar – Turgaus) g. 16 buvusį univermago pastatą perduoti į Valstybinės prekybos Klaipėdos skyriaus balansą. Prieš tai univermagas, įkurdintas dar 1858 m. atidarytos universalinės parduotuvės vietoje, buvo remontuotas 1946-asiais – Valstybinė prekyba tam tada buvo išleidusi 460 000 rublių.  

„Pagrindinė naujų prekybinių įmonių įvedimo eksploatacijon užsitęsimo priežastis yra dėl didelių sunkumų su užsakytų baldų patalpinimu ir įrengimu, o taip pat ir nebuvimas fondų miško medžiagai, elektros įrengimams ir t.t.“, – 1953-iųjų gruodį konstatavo Vykdomasis komitetas.  

Miesto valdžia skelbė, kad 1954 m. turėjo būti įrengtos ir atidarytos apie 22 prekybinės įmonės naujai pastatytuose namuose, tačiau minėtųjų ir kitų organizacijų vadovai nepasirūpino „patalpinimu užsakytų baldų, įrengimais savo naujai atidaromose prekybinėse įmonėse“. 

Draugas A. Lichtinšainas buvo įpareigotas per dvi dienas „įvesti eksploatacijon“ dvi parduotuves Jono Biliūno gatvėje, o iki 1954 m. sausio 25 d. – centrinę universalinę parduotuvę. Draugui Roskopinui buvo nurodyta iki sausio 1-osios „įvesti eksploatacijon“ kavinę Žuvų bazės rajone. 

Taip pat buvo kreiptasi į LTSR Prekybos ministeriją prašant „išskirti“ Valstybinei prekybai tūkstantį rublių „prekybinių parduotuvių įrengimams naujai pastatytuose pastatuose“, o Lietuvos kooperacijos sąjungos paprašyta „išskirti“ Klaipėdos miesto žuvų kooperatyvui 200 tūkst. rublių septynioms parduotuvės naujai pastatytuose pastatuose įrengti ir Žvejybos uosto valgyklos pertvarkymui.

Kad 22-i 1954-aisiais numatytos atidaryti parduotuvės gautų baldus ir įrengimus LTSR Ministrų tarybos paprašyta įtraukti į Klaipėdos miesto pramkombinato planą 200 tūkst. rublių jiems pagaminti.  

Kadangi tuo metu Kuršių nerija vis dar buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto valdos, tą pačią dieną jis priėmė sprendimą ir dėl Nidos, kuriame konstatavo, jog tenykščių gyventojų buitinis aptarnavimas buvo organizuotas nepatenkinamai.  

„Esama gyvenvietėje batų taisykla (meistras K. I. Stancevičius) formaliai skaitoma kaip priklausanti žvejų kolūkiui „Pasienietis“, tačiau faktiškai yra privati. Batų remonto kainas nustato pats meistras, o jos gerokai viršija kainoraštį. Užsakymai kvitais neįforminami, remonto kokybė žema. Nuo veiklos pradžios, t. y. nuo šių metų liepos mėnesio, pajamos už batų remontą į žvejų kolūkio kasą nebuvo priduodamos, o pasisavinamos meistro Stancevičiaus. Nidoje nuo šių metų liepos mėn. veikianti kirpykla yra apleistos, antisanitarinės būklės. Skustuvai atšipę, apdangalai nešvarūs. Įranga, įrankiai ir žaliavos priklauso asmeniškai patiems meistrams, kurie nėra žvejų kolūkio nariai“, – nurodė Vykdomasis komitetas.  

Jis įpareigojo minėtojo kolūkio valdybos pirmininką drg. Kontrimavičių atidaryti Nidoje batų ir drabužių taisyklas, siuvyklą ir kirpyklą bei užtikrinti iš gyventojų priimamų užsakymų įforminimą kvitais. Kvitų knygelės turėjo būti perrištos virvele, sunumeruotos ir patvirtintos kolūkio vadovo antspaudu bei parašais. Kolūkio pirmininkas taip pat buvo įpareigotas užtikrinti griežtą tokių darbų kokybės kontrolę