Vištytyje XIX amžiuje būta ne vieno malūno
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Šiemet sukanka 100 metų, kai Vištyčio miestelyje buvo pabaigtas statyti paskutinis vėjinis malūnas, priklausęs Jonui Kanapkiui. Prieš keletą metų restauruotas, jis lig šiolei džiugina Vištyčio gyventojus bei šio krašto svečius. Tokiais išlikusiais ir gerai prižiūrimais malūnais gali didžiuotis tikrai ne kiekvienas Lietuvos miestelis.
Daug informacijos apie Vištyčio malūnų istoriją pateikiama Vištyčio monografijose (2015 m., 2024 m.). Vėjiniai malūnai Lietuvoje iki pat XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio buvo svarbūs miestelių ir kaimų ūkiniai subjektai. Vištytyje jau nuo pat miestelio įsikūrimo būta vandens ir vėjo malūnų. Manoma, kad pirmasis buvo vandens malūnas, pastatytas apie 1530–1570 m. ant Pisos upės, ištekančios iš Vištyčio ežero.
Kiek plačiau norėtųsi pateikti niekur nepublikuotos informacijos apie Vištyčio malūnų istoriją XIX amžiuje (remtasi Lietuvos ir Lenkijos archyvų dokumentais).
Daugiatautis Vištytis XIX amžiuje, galima sakyti, klestėjo, augo gyventojų skaičius, kuris 1827 m. siekė 2 449, o 1888 m. – net 4 219. Žmonėms reikėjo duonos ir… malūnų. Skurdžiau gyvenantieji ir tie, kurie norėjo sutaupyti, miltus maldavo patys primityviomis, ranka sukamomis akmens girnomis. Turtingesnieji naudojosi malūnininkų paslaugomis.
Vištytyje 1827 m. būta net dviejų vėjinių malūnų. Abu priklausė iš Prūsijos į Lietuvą atsikėlusiam vokiečių kolonistui Leopoldui Unteršpanui. Šiai šeimai priklausė ir daugiau vėjinių malūnų kitose Užnemunės vietovėse. Tais laikais L. Unteršpanas buvo didžiausias Vištyčio miestelio mokesčių mokėtojas.
Įdomu tai, kad greta vėjinių malūnų Vištytyje XIX a. naudotasi ir primityvesniais malūnais, kurie gyvąją (žmogaus arba arklių) energiją paversdavo mechanine. Malūno mechanizmai buvo sujungiami su nuožulniu ratu, ant kurio judėdami žmonės „užvesdavo“ malūno darbą. Arkliais varomo malūno veikimo principas būdavo panašus: 1–4 arkliai, žingsniuodami ratu, sukdavo ašį, sujungtą su malūno mechanizmais. Vištytyje žydas Mordechajus Rubinšteinas ir turėjo arkliais varomą malūną, o kitas žydas, Leibas Vištineckis, naudojo malūną, varomą žmogaus energija. Lenkijoje tokio tipo malūnai buvo vadinami Mlyn Deptaka. Gyvąją energiją naudojančių malūnų technologija buvo žinoma nuo ankstyvųjų viduramžių. Šioks toks jų privalumas, lyginant su vėjiniais, buvo tik tas, kad galėjo veikti bet kokiu oru.
1827 m. sąraše dižiausiais mokesčių mokėtojais įrašyti dviejų vėjinių malūnų savininkas L. Unteršpanas, mokėjęs 200 zlotų mokesčių, žydų sinagoga – 30 zlotų, po 25 zlotus mokėję malūnininkas L. Vištineckis, aliejinės savininkas Hiršas Lybšteinas ir dar vieno arkliais varomo malūno bei aliejinės savininkas Mordechajus Rubinšteinas.
1835 m. L. Unteršpanas vieną iš savo vėjinių malūnų pardavė Vištyčio vokiečiui Fridrichui Kynui, kuris kapitalą malūnui sukaupė versdamasis puodžiaus amatu ir žemės ūkiu (valdė pusę valako žemės). Tikėtina, kad šis F. Kyno nupirktas malūnas tebestovėjo ant ežero kranto (už buvusios Ivaškevičių ir Lapačinskų sodybos) iki pat XX a. pradžios, kol buvo nugriautas arba sunaikintas Pirmojo pasaulinio karo metu.
Išlikusiuose XIX a. pab. žemėlapiuose buvo pažymėti du malūnai: vienas – prie Prūsijos sienos, o kitas – ant Vištyčio ežero kranto. Žymus lietuvių fotografas ir kinematografas Antanas Račiūnas (1878–1956), 1913 m. keliaudamas po Lietuvą ir Prūsiją, įamžino Vištyčio ežero vaizdą nuo Ilgojo kalno. Šioje nuotraukoje matosi ant ežero kranto stovėjęs F. Kyno malūnas, kuris buvęs stiebinis. Vėliau jau ant buvusio malūno akmeninių pamatų Malvinos Kynaitės-Ivaškevičienės-Lapačinskienės (1851–1932) sūnus Jonas Lapačinskas (1894–1963) apie 1924–1927 m. perkėlė vėjinio (kepurinio arba olandiško tipo) malūno mechanizmus iš Pajevonkelyje, ant Zamulevičių šeimos žemės, stovėjusio kito seno valstybinio malūno.
Paminėtina, kad F. Kynas dosniai rėmė Vištyčio evangelikų-liuteronų bažnyčios statybas, kurios buvo baigtos 1844 m. Šioje bažnyčioje 1846 m. vyko Vištyčio malūnininko F. Kyno dukters Johanos Matildos Kynaitės (g. 1831-07-11) konfirmacija. 1852-aisiais Johana ištekėjo už Liudviko Štraserio.
XIX a. archyvuose nėra tikslios informacijos, kad šiame šimtmetyje Vištytyje būtų buvęs dar ir vandens malūnas. Tiesa, 1834–1836 m. valdžios struktūrose buvo sprendžiama, ar Leopoldui Brenezeriui, gyvenančiam Alvito valsčiuje, Kaukakalnio kaime, suteikti teisę statyti vandens malūną prie minėtos Pisos upės. Ar šis projektas buvo įgyvendintas – neaišku. Įdomumo dėlei galima paminėti, kad buvusio vandens malūno pastatus 1934 m. įamžino fotografas Jurgis Dovydaitis (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). Tačiau kur stovėjo šie pastatai – neaišku.
Apibendrinant galima teigti, kad XIX a. Vištytyje būta net dviejų vėjinių malūnų, o greičiausiai dar ir vandens. Be to, naudoti dar du mažesni malūnai su „gyvąja energija“.
Autorius: Dr. Vytautas IVAŠKEVIČIUS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
