Prislopintos mintys

Pokalbiai su Broniumi Radzevičiumi, Juozu Dringeliu ir Baliu Davidavičiumi… Kaip čia trumpai papasakoti apie tai, ko negalėjai kalbėti visą gyvenimą? Portretų galerija!.. Taip, nuo pat vaikystės dažnai ir netikėtai susidurdavau su įvairiausiais portretais. Augdamas Kasiulkaimiukuose, lankiau Kasiulkų pradinę mokyklą, kurios labai pasiilgdavau per atostogas, o ji buvo įkurta mediniame negyvenamos sodybos name, kur aš per ketverius mokslo metus įsiminiau tik vieną vienintelę datą, susijusią su šiurpiu 1953 metų įvykiu – diena, kai po pamokų kažkas vinimi išdūrė Stalino portreto akis. Kai kažkuris vaikas tą port-retą pamatė ir mes visi supratom, kur jis ten žvilgčioja, klasėje suspengė tyla: mokytojas pabalo, norėjo sėstis, bet atsirėmė į sieną. Tačiau taip ir liko neaišku, kodėl šis įvykis, baugiai aptartas suaugusiųjų ir vaikų, išblėso be tardymų, apklausų ir be rezultato – gal buvo nuslėptas nuo valdžios? Tik mes, gretimų kaimų vaikai, taip staigiai įtraukti į politiką, patys su tėvais ir tarpusavyje išsiaiškinome, kad tai padarė pavyzdingiausias ir mylimiausias mokinys, turtuolio vaikas Viktoras Petrauskas, gyvenęs netoliese: visą žiemą matėme pliko lauko kelyje įšalusį moskvičių, kuriuo tėvas retkarčiais parvažiuodavo iš Kauno aplankyti savo gražuolio sūnaus ir smulkutės, visą didžiulę sodybą neįtikėtinai išlaikančios žmonos. Po poros dienų virš lentos, gal kiek aukščiau, vėl blizgėjo Stalino portretas, ir vaikai, tarsi netyčiomis nuėję pažvelgti iš šono, įsitikino, kad akys sveikos. Taigi nieko nebuvo. O mes, šeimos vaikai, nors ir labai išdykę, bet vis dėlto prieš miegą kalbantys poterius, ankštoje pirkioje gal net dažniau glaustydavomės prie mamos, galima sakyti, prie nedidelio Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslėlio, kabančio šalia lango – vis toje pačioje vietoje ant sienos, kasmet prieš Kūčias perklijuojamos naujais „Tiesos“ laikraščiais. Kas čia aiškiai prisimins, kaip Paliepių vidurinėje mokykloje (Ilgižių apylinkėje) nejučiomis Chruščiovo portretą pakeitė Brežnevas, kai mūsų nedomino nei vienas, nei kitas, nei Leninas, pagaliau nei Moralinis komunizmo statytojo kodeksas, išrašytas koridoriuje didelėmis raidėmis ant atskirų pasiaurintų skydų, kiek primenančių laikraščio skiltis. Kas kita – Salomėja Nėris, jos languota suknelė, ir Petras Cvirka, jo berniokiška šypsena! Gražiai skambėjo netgi „Bolševiko kelias“ ir „Tarybinis pavasaris“ ar žodžiai iš apsakymo „Brolybės sėkla“ – „Jus priglaus motina Rusija“; o jei kartais per garsiai, tai taip reikėjo. Tik retkarčiais kildavo išdykėliškas noras pasakyti draugams savo slaptą pastabą – kam nors skaitant šio apsakymo dialogą, vykstantį prie klijuojamo stendo, kai mokinukai sako: „Mes patys“, mirktelėjęs pratardavau: „Ne patys…“ Retsykiais ir paaiškindavau: „Gal vaikai nesveiki, kad patys karpytų žurnalus ir klijuotų stendą!..“ Jausmas, žinoma, būdavo išsišokėliškas: ar galima netikėti rašytoju?.. Vidurinysis mano brolis, nusipirkęs fotoaparatą „Smena“, daugybę kartų įvairiausiomis pozomis nupaveikslavo visą šeimą, kaimynus, taip pat ir vyriausiojo brolio draugą Algį Bertešką, kuris savaitgaliais, kartu su mumis ilgą kelią grįždamas iš bendrabučio, pusiaukelėje užeidavo pailsėti į mūsų namus, šnekėdavosi ką nors skaitydamas iki vėlumos, pažiūrėdavo pro langą į gūdžią tamsą ir toliau ramiausiai palinkdavo prie knygos; deja, visos šios nuotraukos išgelto ir neliko nė vienos; labiausiai jų pasigendu būtent dėl tuometinio savo idealo Algio, kuris, atrodė, žinojo viską, buvo stambus, drovus ir neapkentė gyvenime jokio melo. Iš paauglystės lyg iš sapno iškyla paprastas murzinos Paliepių gatvės įvykis: mano pašnekinta nuostabi mergaitė, apsivilkusi šviesia suknele, sulėtina žingsnį ir netrukus visai sustoja, kai aš nuoširdžiai paklausiu, ką ji čia nešasi; ji neturi rankose nieko, tik dviem pirštais suspaudusi laiko virš kito delno mažą baltą vokelį su savo pačios nuotraukėle, kurią neša miestelio gale gyvenančiam vienišam seneliui… Ariogalos vidurinėje mokykloje kartą kažkuris iš vyresniųjų mokinių, pažvelgęs į didelius TSKP CK narių portretus, išrikiuotus per visą sieną, pašaipiai pasakė, kad ten vieni seniai (vėliau ši replika pasigirsdavo dažnai), o kitas mokinys rimta mina pridūrė, kad šį komitetą turėtų sudaryti sąjunginių respublikų pirmieji partijos sekretoriai. Kitą kartą vienas grubių, bet patrauklių veido bruožų jaunuolis, tikras veltūzas, pamatęs koridoriuje ant palangės vartomą kažkokį didžiulį albumą, parodė Marytę Melnikaitę ir kaip paslaptį arčiau stovintiems mokiniams žvitriai pasakė, kad jos pavardė – Marija Melnikova, o ji pati buvo rusų diversantė. (Pasirodo, truputėlį suklydo: dabar jau žinome, kad jos pavardė – Melnik.) O mūsų mokykla kaip tik buvo M. Melnikaitės gatvėje. Nežinau kodėl, bet nuo mažumės labiausiai mėgau piešti veidus, ilgainiui piešiau tik juos. Namuose krosnies anglis baltame lape brėždavo nepaprastai ryškią liniją, tačiau tepdavo pirštus, be to, negalėjai piešinių ilgai išsaugoti – kaip ir kieme sniego skulptūrų ar iš sniego blokų pastatytų ir suledėjusių namų su keletu ankštų kambarėlių. Tuos piešinius, kuriuose man brangiausias vis dėlto būdavo baltas popierius, mama rodydavo užėjusiam kaimynui, mane paragindama ir pabardama žodžiais: „Jei neparodysi, tai niekas ir nežinos.“ Svečias palinkęs būtinai pratardavo: – Anglim?.. O šiaip dažniausiai piešdavau juodu pieštuku (iš spalvotųjų pieštukų rinkinių) ir per pertrauką rodydavau mergaitėms portretėlį, vis klausdamas: kas čia?.. Atpažinusios suklegėdavo: nupiešk mane, nupiešk mane… Kartais, žinoma, piešdavau ir berniukus, bet mergaitės geriau vertino mano meną. Lengviausia buvo piešti Leniną, pakakdavo kelių brūkšnelių, bet įdomiau – Puškiną. Vilniaus V. Kapsuko universitete per TSKP istorijos, politinės ekonomijos ar mokslinio komunizmo paskaitas dėstytojas privalėjo manyti, t. y. apsimesti manąs, kad mes jo klausomės, bet aš, pagaliau pasirinkęs ne dailę, o literatūrą (vien dėl šios dvejonės nestojęs metus į jokią aukštąją mokyklą – ramiai džiovinęs liepos rąstelius ir iš baltos minkštos medienos drožęs visokius niekus, dažniausiai žmonių galvas), universitete jau nepiešiau kaip anksčiau klasėje per pamokas – dabar auditorijoje skaičiau knygas. Tačiau argi retkarčiais pokštaudamas neparodysi, ką moki geriau už kitus? Stebindavau šalia ant ilgo suolo sėdinčias merginas, piešdamas iškart du Leninus – abiem rankom (geriau išeidavo veidas prieš veidą, nors, žinoma, vieno jų linija būdavo šiek tiek mėgėjiška). Mat visą gyvenimą rašiau dešine, o piešiau kaire, ir niekas nepajėgė tos mano kairiosios sudrausti; kadangi prieštaravimas nebuvo antagonistinis, tai rankos nesiblaškė ir visąlaik tarpusavyje sutarė. Kurso draugių paskatintas, pradėjau piešti (žinoma, tik kairiąja ranka, t. y. tinginiaujančia specialiste) Chruščiovą, Brežnevą, Antaną Sniečkų… Šie piešiniai, kaip ir minėtieji mokykliniai, turėjo tik menką humoro atspalvį, bet į juos vis dažniau pažvelgdavo vienas visuomet atsilapojęs juodbruvas studentas, vertas keleto atskirų žodelių. Jis buvo sulinkęs ilgaplaukis, pabrėžtinai paprastas, kiek panašus į dorą kaimietį: žavėjosi Lietuvos senove ir tiesiog kaip priekaištą mums cituodavo Maironį, šaipydamasis iš moderniosios poezijos, ypač iš S. Gedos, apie kurį drauge su dviem bendrakursiais (literatūros studentais!) respublikiniame laikraštyje parašė pareiškimą „Nereikia mums tokios poezijos“. Pats visur išlikdamas „ideologiškai švarus“, šis sumanus protėvių palikuonis kitus stūmė į avantiūras ir politines išdaigas (pavyzdžiui, muziejuje padiktavo man į atsiliepimų knygą įrašyti kažkokią antitarybinę citatą, naktį spruko nuo Gedimino kalno, milicininkams apsupus mus, Naujalio ir Maironio dainininkus, palikdamas ten išsigandusias merginas); šiaip jis prieš paradinę tvarką ir įsiėdusį dabarties blogį, kiek pastebėjome, labiausiai protestavo nuolatos atlapotais drabužiais. O tada auditorijoje šis maironininkas, prisėdęs šalia, ragino mane garsiųjų vadų portretus šaržuoti, bet aš nemačiau prasmės; mane labiau traukė šaržuoti jį patį. Politiniu požiūriu tramdžiau abi savo rankas – kaip tik tuo laiku studentai ėmė kartoti rašytojo K. Sajos žodžius „Nėra auditorijos be išdaviko“, pasakytus susitikime. Tačiau tai buvo tik pokštai, nuotykiai, laisvalaikio pramanai. Vyravo sunkios ir niūrios mintys: kasdienybėje, deja, nesivėrė tokie tikri dalykai kaip rimtose knygose. Ir tada mano asmeniniame gyvenime atsirado ypatingas portretas. Dar mokydamasis Ariogalos vidurinėje mokykloje, susipažinau su buvusiu politiniu kaliniu Baliu Davidavičiumi (palaidotas Prienuose). Balys, nuo pirmųjų susitikimų draugiškai įpratinęs mane jį vadinti vardu, padarė man didelę įtaką. Jis pačiu laiku kažkaip lengvai atkreipė mano dėmesį į F. Dostojevskį. (Vėliau jausdavau ir kartais kitiems pasakydavau, kad šis rašytojas pakeitė mano gyvenimą.) O dabar, pradėjęs Vilniuje studijas, „Vakarinių naujienų“ laikraštyje perskaičiau, kad kitą savaitę „Vasaros“ kino teatre bus rodomas filmas „Idiotas“, ir suvirpėjau; pirmąją dieną pirmajame seanse buvau pirmas žiūrovas, paskui pasirodė gal keturi senukai; laukdamas sudrebėjau, kad dėl žiūrovų stokos nerodys, bet rodė – atėjo dar dvi senutės, ir mes, keletas keistų, ne šio laiko žmonių, tuščiame kino teatre žiūrėjome pirmąją šio filmo seriją (antrosios apskritai nėra). Netgi universitete, atrodė, niekas šio rašytojo nelaikė kiek ypatingesniu: vos pradėdavau kuriam nors literatūros studentui kalbėti apie F. Dostojevskį ar jį cituoti, pašnekovas, kiek pasiklausęs, tuojau pat užgoždavo mane savomis kurio nors rusų rašytojo citatomis arba imdavo linksmai pasakoti, pavyzdžiui, apie aulinius Aksakovo batus. Netikėtai kioske pamačiau ir nusipirkau žurnalą „Ogoniok“, kurio visą viršelį užėmė F. Dostojevskio portretas (dail. V. Perovas). Įsirėminau jį savadarbėmis medžio juostelėmis ir pasikabinau bendrabutyje virš lovos. Šio portreto beveik niekas neatpažindavo… Bet pačią pirmą dieną juo susidomėjo kambaryje kartu gyvenęs ir mano jau šiek tiek iš anksčiau pažįstamas ketvirtakursis studentas Bronius Radzevičius – net pakilo iš lovos, kurioje paprastai gulėdavo aukštielninkas, susidėjęs rankas už galvos. Šio portreto dėka mes pradėjom šnekėtis kur kas atviriau. Netrukus Bronius paslapčiomis paskolino man F. Nietzschės knygą „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1938 m. lietuvišką leidimą), paprašęs niekam nerodyti, netgi kambario draugams; laikiau šią knygą megztinyje po čiužiniu, skaitydavau tik būdamas vienas. Kadangi rašiau ir periodikoje gausiai spausdinau aforizmus, Bronius dažnai manęs klausinėdavo apie šio žanro ypatumus, apie paradoksus F. Dostojevskio ir F. Nietzschės kūryboje. Teigė pasitikrindamas: „Juk Zaratustra kalba aforizmais, taip?“ Aptardavom B. Pascalio, M. Montaigne’io sentencijas. Jis susidomėjo Senekos traktatais, ypač didžiuoju „Laiškai Lucilijui“. Tada aš jau verčiau antikos aforizmus (iš rusų kalbos) ir spausdinau juos įvairiuose žurnaluose. Bet labiausiai vis dėlto mus traukė egzistencializmas – karštų paradoksų vandenynas, plaunantis Tarybų Sąjungos politikos krantus, ypač aiškiaregis A. Camus (vienas iš garsiųjų F. Dostojevskio mokinių). Bronius kažkodėl tikėjo manimi kaip literatu, šiuo požiūriu netgi nelauktai pagirdavo mane… tomis akimirkomis, kai girdavausi aš pats; pritarė mano savarankiškumui, nuošalumui, atsiskyrimui nuo girtaujančių studentų – savybėms, kurios buvo būdingos ir jam pačiam. Abu branginome vienatvę.

Autorius: Aloyzas Tendzegolskis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama