„Klaipėdiečiai labiausiai nekenčia, kad kas nors jiems vadovautų“

Prieš šimtą metų Klaipėdos krašte ėmė virti pasiruošimas pirmiesiems jo rinkimams. Šių įvykių epicentre stengėsi būti ir Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys, siekęs, kad pergalę iškovotų lietuviai politikai.  

Apie tai, ir kitus to meto įvykius – dar viename rašinyje, parengtame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus. 

Kontrabandininkai tiekė ne tik spiritą 

J. Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje aprašė, kaip naktį į 1925 m. gegužės 5-ąją Klaipėdos krašto pasienio policijos vadas Ignas Musteikis su laivu „Savanoris“, turėjusiu 18 žmonių įgulą, netoli Palangos sulaikė du motorinius katerius, kuriuose buvo apie 10 000 litrų spirito ir kitų kontrabandinių prekių – šokolado, žvejų tinklų.  

„Laivai atvesti į Klaipėdos uostą. Kapitonai prisipažino jau spėję parduoti apie 2000 litrų spirito. Tarpe suimtųjų yra pagarsėjęs kontrabandininkas kapitonas Stoch, kurs yra kaltinamas taipogi ir platinime netikrų 50 litų vertės banknotų. Vienas iš katerų „Danzig” yra labai gražus – didesnis už policijos „Savanorį“. Tardymas vedamas“, – rašė gubernatorius.  

Istorikas Romualdas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos sienų sargyboje: „Prezidentas Smetona“ 1927-1932 m.“ rašė, kad Vyriausybė 1923 m. rudenį iš Klaipėdos uosto direkcijos įsigijo ir jūrų sieną saugančiai valstybės policijai buvo perdavusi du senus mažus motorlaivius: „Argus“ (buvo pervadintas „Savanoriu“) ir „Möwe“ („Lietuvaitė“). Šie lėti laiveliai, kaip ir 1925 m. pabaigoje policijai perduotas motorlaivis „Šaulys“, kovoje su kontrabanda buvo labai neefektyvūs, jie tiesiog nepavydavo kontrabandininkų laivų, be to, buvo mediniai ir nesaugūs įguloms, nes persekiojami sienos pažeidėjai neretai atsišaudydavo, jūroje galėjo plaukti tik ramiu oru, buvo ir silpnai ginkluoti. 

Bandė organizuotis pirmiesiems rinkimams 

J. Polovinskas-Budrys dienoraštyje aprašė ir savo inicijuotą, gegužės 9-ąją Lietuvių klube vykusį, aktyvių vietos lietuvių susirinkimą dėl artėjančių rinkimų. Jame, anot gubernatoriaus, dalyvavo 21 asmuo.  

„Atidarant susirinkimą, aš savo kalboje nurodžiau, kad artinasi rinkimų laikas į savivaldybes ir Seimelį, kad kaip vieni tai ir kiti turi didžiausios svarbos Krašto gyvenime ir lietuvystės atžvilgiu, pabrėždamas, jog nuo pirmųjų rinkimų priklausys pasirinkimas sau apskrities, kaip landratų, viršaičių ir kitų valdininkų, o antrieji dar svarbesni, todėl aš ir sukviečiau čionai visus lietuvius, visuomenės veikėjus, kad bendrai pasitarti kaip greičiau ir energingiau imties darbo sudarymui bendro lietuviško fronto. Toliau nurodžiau, jog man aišku, kad dėlei opekų susiskaldymo į įvairias partijas bei grupes, neužteks išstatyti vieną lietuvių sąrašą ir kad man nesvarbu bei nėra reikalo agituoti už vieną ar kitą atskirą partiją, bet kad man rūpi lietuvystės bei lietuvių likimas Krašte, kam būtinai reikalinga kad butu sudarytas vienas centras, kurs agituotų ir dabotų: kad nei vienas lietuvių balsas nežutu; kad lietuviai nesnaustu, nebutu apsileidėliais, sakydami: „apsieis ir be manęs“; kad vadai, peštynės ir kritika partijų bei grupių tarpu savęs neįeitu tiek toli, kad kenktu lietuvystei bendrai, nes lietuviams rinkimus pralaimėjus nei viena iš jų nebus išlošusi; kad čionai atėjo gerai žinomas p. Žilius ir, nors dar naujas Krašte p. Naruševičius, abu atėjo ne vadovauti jais, bet prisidėti prie darbo lietuvystės labui, kad jiedu abudu mielai prisidės savo pritirimu iš Amerikos rinkimų prie jų (klaipėdiečių) praktikos kadaise buvusiais rinkimais į vokiečių parlamentą; kad, galų-gale, mes visi lietuviai iš D. Lietuvos, turį teisę dalyvauti rinkimuose mielu noru atiduosime savo balsus klaipėdiečiams“, – rašė gubernatorius.  

Pasak J. Polovinsko-Budrio, mažlietuvis Streikys susirikinimo metu įrodinėjo, kad Šilutėje nuo prieškarinių laikų tebeveikia „Visuomenės skyrimų draugija“, kurios pirmininku jis esąs ir kad būtent Šilutė privalo būti rinkiminės veiklos centru, nes „pirmiausiai lietuvystės centru buvo Tilžė, iš ten tautinis susipratimas plėtėsi į šiaurę ir tik pastaruoju metu pasiekė Klaipėdą“.  

Savo ruožtu susirinkimo pirmininku išrinktas Bruožaitis tikinęs, kad reikia surasti tokį žmogų, „kurs važinėtų po Kraštą ir kalbėtų į žmones, tiktai būtinai reikalinga, kad tas žmogus butu švarus ir niekuom nesusikompromitavęs“. O tokio, nors jau ieškota kelis mėnesius, vis nerandama. Anot gubernatoriaus, Bruožaitis pareiškęs, kad „visi ragina ji patį pasiimti tą rolę, bet jis mano, kad tai nebus naudinga“. 

Pasak J. Polovinsko-Budrio, prasidėjus ginčams dėl to, ar reikia sudaryti koordinacinį komitetą ar ne, kokiu pagrindu tai daryti, jis sėdėjęs nuošaliai, nes žinojo klaipėdiečius, jog jie „labiausiai nekenčia, kad kas nors jiems vadovautu, nes kiekvienas iš jų nori išsikalbėti ir gauti pagyrimą kaipo oratorius“. Gubernatorius rašė vėl prabilęs tik po tris valandas trukusių mažlietuvių kalbų.  

„Nurodžiau, kad atidėlioti Komiteto sudarymą nėra galima, nes nėra žinoma, kiek trūksta dar laiko iki Seimelio rinkimų. Konvencija reikalauja, kad rinkimai įvyktų į 6 savaites visoms pasirašiusioms valstybėms ją ratifikavus. Iki šiam konvencijos neratifikavo tik Italija – tas gi gali įvykti diena iš dienos. Todėl reikia būti pasiruošusiems. Aš įsivaizdinu darbą taip: šią dieną susirinkimas išrenka laikiną komitetą, kurs tuč tuojaus kreipiasi į visas aktyves partijas bei grupes ir sušaukia trumpiausiu laiku jų atstovus. Būtų geriausiai, kad sudaryti du sąrašu: vienas tautiniais obalsiais – kitas ekonominiais. Jeigu būtų dar kokie sąrašai, tai privaloma sublokuoti likučiai, kad nei vienas balsas nežūtų. Kaslink lėšų, tai aš susikalbėsiu su komitetu, kurs turės palaikyti nuolat ryšius su manim ir grupėmis“, – savo pasisakymą aprašė gubernatorius.  

Jis taip pat nurodė atkreipęs dėmesį į krašte „puikiai susiorganizavusią“ Šaulių sąjungą, turėjusią 33 skyrius su daugiau kaip 500 narių.  

„Kiekvienas burys privalo daboti, kad jo apylinkėje nei vienas lietuvis neliktų namie, nebalsavęs už lietuvių sąrašus; platinti atsišaukimus lietuviškųjų grupių, kelti kaimynų lietuvišką susipratimą“, – dėstė J. Polovinskas-Budrys.  

Jis informavo, kad susirinkimas palaikė laikinojo komiteto rinkimams ruoštis idėją ir į jį išrinko Jokūbą Stikliorių, Martyną Jankų, Vilių Gaigalaitį, Martyną Žvilių ir Davil’ą.  

Pasak gubernatoriaus, baigiantis susirinkimui Bruožaitis patarė lietuviams veikti labai atsargiai ir turėti omenyje, kad „kiekvienas žingsnis, kompromituojąs atskirą veikėją, kompromituoja ir visus lietuvius, ką plačiai išnaudoja Kulturbundas savo propagandai“.  

„Tokie susikompromitavę veikėjai turi būti neatidėliojant atšaukti iš vadovaujančių rolių. Pav., šiomis dienomis iš vienos bylos teisme paaiškėjo, kad D-ras Gaigalaitis skolina pinigus ir už tai ima 10% mėnesiui. Šiomis dienomis subankrutavo viena lietuviškųjų bendrovių. Kodėl? – Ėmė pinigus nuo D-ro Gaigalaičio už panašius nuošimčius. D-ras Gaigalaitis aiškinosi, kad pinigai ne jo, bet vienos draugijos ir kodėl neimti didelių nuošimčių, jeigu juos duoda. Gi žinia apie tai papuolė į laikraščius todėl, kad Val. gyn. Švelnius esąs ant jo piktas“, – apie vienybe nelabai dvelkusį epizodą, kuriuo užsibaigė susirinkimas, rašė gubernatorius.

Pasak jo, kitą dieną Lietuvių klube vyko jo priėmimą su pietumis, kuriame dalyvavo „60 suvirš lietuvių su poniomis ir pasibaigė šokiais“.  

„Svečiai liko labai patenkinti ir išsiskirstė apie 4 val. ryto. Prie tos progos susitaikė Stikliorius su Vanagaičiu, kurie iki šiam laikui buvo piktuoju ir apie metus laiko nesusieidavo“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama