Cecilija Renata - imperatoriškos kilmės karalienė

Cecilija Renata Habsburgaitė (1611–1644) – Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando II ir Onos Marijos Bavarietės duktė, karaliaus Vladislovo Vazos, mirusio Merkinėje, pirmoji žmona. Būsimosios karalienės motina mirė, kai Cecilijai buvo vos penkeri, tačiau toliau ją augino rūpestinga pamotė Eleonora Gonzaga. Geras išsilavinimas mergaitei leido laisvai kalbėti itališkai, lotyniškai ir, žinoma, vokiškai. Kaip ir bet kuri kita Habsburgų moteris, ji buvo paklusni savo šeimai bei pavaldi jos interesams, o laiką leido užsiimdama ūkio darbais, mėgo šaudymą. Pirmą kartą Vladislovą IV (Vazą) Cecilija Renata sutiko, kai jai buvo vos penkiolika, valdovo kelionės po Europą metu, tačiau ištekėjo už jo būdama dvidešimt šešerių metų amžiaus. Tais pačiais 1637 metais Varšuvoje buvo suvaidintas miuziklas „La Santa Cecilia“, skirtas karališkosioms vestuvėms. Pats valdovas ir anksčiau buvo aistringas teatro lankytojas. Per savo kelionę į Italiją 1625 metais jis susipažino su kompozitoriumi Claudio Monteverdi. Tai lėmė, kad 1636 metais, rugsėjo 4 dieną, Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo pastatyta pirmoji Lietuvoje opera „Elenos pagrobimas“ (Il ratto di Helena). Jos kūrėjai buvo valdovo dvariškiai italai: kompozitorius – Marko Scacchi, libreto autorius – Virgilio Puccitelli, o sceninius efektus kūrė vyriausiasis valdovo architektas Agostino Locci. Spektaklis truko penkias valandas, kelis kartus keitėsi scenos dekoracijos ir vaizdavo tai dykumą, tai rūmus, tai sodą su fontanais ar jūrą su joje plaukiančiais laivais. Iki tol Vilniuje buvo žinomos tik teatralizuotos eisenos. Kad pastatymas buvo aukšto lygio, liudija žiūrovų, dalyvavusių premjeroje, reakcija. Be kita ko, susižavėjimą spektakliu vėliau laiškuose reiškė popiežiaus nuncijus kardinolas Mario Filonardi. Meniniai interesai buvo bene vienintelė sritis, kurioje karališkoji pora suprato vienas kitą. Cecilijai Renatai patikdavo klausytis karališkojo orkestro, garsėjusio aukštu lygiu, koncertų. Taip pat ji mėgdavo teatrą, prižiūrėjo aktorius, pati dalyvaudavo spektakliuose. Grįžtant prie planų apvesdinti Vladislovą IV ir Ceciliją Renatą, tokių minčių kilo jau pirmojo jų susitikimo metu. Vedybos tąkart neįvyko, nes buvo suabejota Vazų įtakingumu. Šis klausimas vėl tapo aktualus po Vladislovo IV išrinkimo į sostą. Tačiau šį kartą Vladislovas IV jau pats nenorėjo būti susietas su Habsburgais. Jis tikėjosi, kad po Švedijos valdovo Gustavo Adolfo mirties gali pavykti atgauti Švedijos sostą. Tai galėjo įvykti tuo atveju, jei Vaza vestų Švedijos karaliaus našlę. Tačiau šie planai žlugo, tad viltis Vaza ėmė dėti į Habsburgų giminę. Šie ketinimai sulaukė popiežiaus ir Ispanijos karaliaus palaikymo, tad netrukus buvo sudaryta šeimos sutartis, kurią turėjo užantspauduoti Vladislovo IV vedybos su Cecilija Renata. Kaip bebūtų, monarchas nebuvo patenkintas savo žmonos išvaizda. Be to, jam nepatiko, kad ši buvo išdidi ir laikėsi griežto etiketo. Tačiau ji vis dėlto buvo vertinama už turtingus giminystės ryšius, meilę medžioklei, kurią mėgo ir Vaza, bei taktišką nesikišimą į politiką. Poros santykius apsunkino ir tai, kad Vaza sirgo inkstų akmenlige ir, ligai paūmėjus, pasidarydavo šiurkštus aplinkiniams, taip pat ir žmonai. Lyg to būtų maža, karalienė, vos atvykusi į rūmus Varšuvoje, rado ten valdovo favoritę Jadvygą Lužkovską. Tai sukėlė Cecilijos Renatos nepasitenkinimą ir, jos reikalavimu, karaliaus meilužė buvo apgyvendinta Merkinėje - tiesiogiai valdovui priklausiusiose valdose, kur buvo ištekinta už pagyvenusio pavaldinio Jono Vypiskio. Savo favoritę valdovas lankė ir toliau. Jiems gimė nesantuokinis sūnus, kuriam karalius nepagailėjo ir savo pavardės. Netrukus sūnus gimė ir karališkajai šeimai. Zigmantas Kazimieras buvo labai mylimas guvaus charakterio berniukas, tačiau poros santykius pagerino tik iš dalies. Nesutarimus įžiebė ir tai, kad Vaza, kai kurių šaltinių teigimu, buvo įsiskolinęs ir, neturėdamas užtektinai pajamų, kartais negalėdavo skirti pakankamai lėšų dvaro išlaikymui, o tai prie imperatoriško gyvenimo pripratusiai Habsburgaitei buvo tikras iššūkis. Tada monarchui tekdavo tenkintis kukliais pietumis, o dvariškiai apsistodavo pas miestiečius. Beje, pagal tų laikų tvarką, dvariškių apsistojimas pas miestiečius nebuvo naujiena. Pareigūnai iš anksto apeidavo namus ir įvertindavo – kiek vienas ar kitas miestietis gali priimti svečių, kiek žirgų tilps jo kieme ir taip toliau. Nuo apgyvendinimo prievolės buvo atleisti didikai, bažnyčios ir vienuolynai. Kai kuriems miestiečiams irgi pavykdavo išsirūpinti atitinkamas privilegijas. Ceciliją Renatą nepakankamai vertino ir jos šeima. Karališkosios poros vizito į Austriją metu svečiams nebuvo suteikti patys geriausi imperatoriškųjų rūmų apartamentai, o imperatorius Ferdinandas II ir jo žmona pabrėžė savo pranašumą. Be kita ko, karalienei buvo gėda dėl lenkų magnatų, kurie susimušė pokylio metu. Cecilija Renata mirė 1644 metais Vilniuje. Šis įvykis paveikė valdovą, nes, prieš savo mirtį, kuri įvyko 1648 metais, jis ilgai rezidavo Gardine ir, net didikų įkalbinėjamas dėl ten kenčiamų nepatogumų, nenorėjo važiuoti į Vilnių (buvo mažai namų, tinkančių apgyvendinti dvariškius ir pareigūnus). Jis teisinosi prisiekęs į Vilnių nebegrįžti po žmonos mirties, juolab kad matematikai išbūrė, jog jo žmona mirs Vilniuje ir kad Vladislovas Vaza vesiąs antrą kartą. Vis dėlto kovo 19 d. valdovas į Vilnių atvyko.

Autorius: Justina Sinkevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama