Kaip caras Tauragėje arbatos negavo

https://kurjeris.lt/kitos/taurragis/kaip-caras-taurageje-arbatos-negavo/

Apie tai, kad Lietuva ištisus 120 metų buvo Rusijos imperijos sudėtyje, tapusi Rusijos Vilniaus ir Kauno gubernijomis, priklausiusiomis Šiaurės Vakarų kraštui, šiandien tikriausiai nežinotų tik tas, kuris apskritai nieko nežino. Nereikia aiškinti, kad šis laikotarpis pasižymėjo smarkia rusifikacija, aktyviu priešinimusi carizmui, baudžiavos panaikinimu 1861 metais bei 1831 ir 1863 metų sukilimais, po kurių ėjo represijos, lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas net iki 1904 metų. Tačiau kartu vyko ekonominė modernizacija, ūkio plėtra ir tautinis atgimimas. Istorikai vieningai pripažįsta, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susiformavo moderni lietuvių tauta, iškilo inteligentija, sustiprėjo kova už kultūrinę ir politinę autonomiją, tapusi pagrindu Nepriklausomybės atkūrimui 1918 metais.

Žinodamas visa tai, susidomėjau – o kaip tą ypač sunkų Lietuvai ir konkrečiai Tauragei laikotarpį atspindėjo užjūrio spauda? XIX a. pabaigoje – 1914 metais lietuviai emigravo aktyviausiai iš visų Rusijos imperijos tautų: XIX a. pabaigoje jie sudarė 1,3 proc. imperijos gyventojų ir 10 proc. visų, emigravusių iš jos. 1899–1914 m. į JAV atvyko 252 600 lietuvių. Nebuvo tada kompiuterių, nebuvo mobiliųjų telefonų, nuolatinių ir atsitiktinių korespondentų informacija laikraščius pasiekdavo pavėluotai. Tad kokia tai buvo informacija, ką užjūrio atvykėliai sužinodavo apie savo gimtąjį kraštą?

Gaila, kad negalėsiu pateikti kai kurių originalių tekstų, nes dėl rašybos ir stiliaus skirtumų jų šiandieninis skaitytojas paprasčiausiai nesuprastų. Vis dėlto pagal galimybes stengsiuosi išsaugoti ano meto stilistiką ir kalbą, nes tai irgi labai įdomi istorija.

„Trotuarai“ niekados nevalomi

1893 metų birželio 27-oji: „Iš tos priežasties, kad liuteronų bažnyčių Lietuvos pastoriai ir kantoriai yra užrubežiečiai iš Vokietijos, o ne maskoliški pavaldiniai, tai jie visi mažne maskoliškai nemoka, o vokiečiais būdami ir didelį prie „faterlando“ (Vokietijos) prisirišimą turėdami, bažnytines knygas vokiškai veda, vietinius lietuvius prieš maskolius mokina, lietuviams į maskolius išvirsti neduoda, kad labiausiai tas darosi apie Tauragę, Jurbarką ir Žvirus“.

1894 metų gruodžio 18-osios informacija iš Tauragės: „Čia per turgaus dienas atvažiuoja iš Prūsų pirkėjai dėl valgomų dalykų supirkimo, kaipo tai: mėsos, sviesto, kiaušinių ir t.t., taip kad dėl vietinių pirkėjų tiktai tas lieka, kas nuo anų atlieka arba reikia labai brangiai pirkti. Per tai geros smetonos niekados negalima gauti, o jeigu gauni, tai tokia miltų košė su išsukų primaišymu, o ne tikra smetona. Ant plento ulyčios yra stulpai su liktarnomis, bet anas tiktai tada uždega, kada iš Raseinių spraunikas atvažiuoja. Lentiniai trotuarai yra taip bjaurūs, kad eidamas gali nulaužti koją arba pulti į gilų rėvą. Tie trotuarai nuo purvų ir sniego niekados nevalomi“.

Mokytojai-tvirkintojai

Tauragė. 1897 metų rugpjūtis: „Mūsų miestelio ,,učitelis“(mokintojas) yra net nuo Kaukazo valdžios čion atsiųstas kaipo ištikimas rusifikatorius. Jisai jau tenai turbūt yra tokiu pat būdu platinęs rusifikaciją ir gal tenaitiniai nerusiški gyventojai jį išujo, tai Rusijos valdžia jį į Lietuvą atsiuntė idant toliaus varytų savo uolųjį darbą. Miestelio mokyklon lankosi apie 30 mergaičių 13–15 metų, jos yra dukterys urėdnikų-rusų bei šiaip vietinės aristokratijos, o jų mokintoju buvo anas garsusis „učitelius“. Jis yra visas mergaites, apart skaitymo, rašymo ir skaitliavimo, išmokinęs kaip jos turi su vyrais apsieiti, tai yra, jis jas visas pražagė ir kitos nėščios pastojo. Viena net baimę įgavo, mislydama, kad jos pilve akmuo auga ir kreipėsi pas gydytoją dėlei tos ligos, kuris nuramino ją ir pasakė kad nepoilgo pastos ir taps motina. Prispirta mergaitė viską išpasakojo, ką yra „učitelis“ daręs su ja bei kitoms mergaitėms. Tą smarkinyką suėmė, bet jis be jokio nusiminimo ir gėdos išsipažino kad jo pareiga esanti tai  mokinti mergaites. Dabar jį nusiųs į kitą vietą vėl mokinti mokintines. Kad taip Amerikoje būtų atsitikę, tai jau seniai būtų pakartas toks mokintojas“.

Na, o šios 1901 metų gruodžio mėnesio žinios Žvyrių Tamsumu pasirašęs autorius net pats tikriausiai nesuvokė, kad praeis kiek daugiau nei 100 metų ir tokia informacija nieko nebestebins: „Tauragė. Viena mano gerai pažįstama mergaitė meldė, kad prikalbėčiau tėvus  nuvežti ją pas gydytoją. Pradėjus klaust, kam jai reikalingas gydytojas, ši atsakė, kad nedrįsta tėvams paguodą išreikšt, mergaitės veidas paraudonavo, ir ji nutilo. Matydamas, kad liga gėdlyva ir kad galbūt pavojinga, iš tikrųjų pradėjau klausti apie ligos priežastį. Mergaitė atsakė: „Man pradžia opos paėjo nuo mokytojaus iš Žvyrių. „Kiek tu turi metų?“ – paklausiau. „Vienuolika“, – atsakė mergaitė. Nusistebėjau ir nenorėjau tikėt, bet ji man dar sykį užtikrino, kad tai teisybė. Pirm 3 metų Tauragės mokytojas taip jau buvo ėmęs mokint panašiu būdu savo mergaites. Tai mat, kaip paklaidina jaunas mergaites...“

Kontrabanda

Didelę laikraščių publikacijų dalį iš Tauragės krašto sudarė pranešimai apie pasienį ir kontrabandą. Kaip 1899 metais pastebėjo vienas autorius, „Mūsų krašto lietuviai tai seni kontrabandistai, tasai amatas eina nuo tėvų vaikams ir yra uždarbiu viso krašto o kartu ir prapulčia“.

1911 metų rugsėjo 25-ąją Laikinasis karo teismas Tauragėje nagrinėjo pasienio kareivių Simano Staščiuko, Dovido Bareto ir Nikitos Siemeniutos bylas dėl tarnyboje įvykdytų prasižengimų. Išklausinėjęs liudytojus, teismas už tai, kad praleido per sieną kontrabandą, pasiuntė Staščiuką pusketvirtų metų laikui į areštantų kuopą. Bareta už pasišalinimą iš sargybos ir iždo turto eikvojimą nuteistas vieneriems metams baudžiamojo bataliono. O už apgavystes tie patys Bareta ir Siemeniuta išteisinti.

1897 metų rugpjūtis. Laiško autorius skundžiasi, kad „rubežius yra vėl didei apsunkytas, jog reikia visą gudrumą, o tankiausiai ir kailį, įkišti, norint persigauti su knygomis bei kitokiais uždarbį duodančiais niekais. Įtaisė trečią eilę rubežinės sargybos ir ant sieninės eilės dvilinkai padaugino sargų kaipo ir šunų, kurių kitame kardone yra iki tuzino. Ir naktį vedasi juos sargai kartu gaudyti „kantrabandistų“. Atsiradus degtinės monopoliui, visi parubežinežiai eina į Prūsus ir neša spiritą nebijodami mirties. O valdžia daugina sargybą. Bet tas viskas sunkiausiai atsiliepia ant mūsų knygų ir laikraščių, kad toliaus nuo sienos gyvenantiejie lietuviai yra didžiausioje stokoje to dvasiško mitalo“.

Lygiai po dvejų metų kitame leidinyje kitas autorius, vėlgi iš Tauragės, tarsi atkartoja tas pačias mintis: „Valdžia dabar didžiai aštriai sergsti, vienok slaptukai vis perneša gana visokių pirkinių bei lietuviškų knygų ir laikraščių, kuriuos paskui gabena toliau nuo rubežiaus gyvenantiems lietuviams. Taipogi jie nuveda keliaujančius Amerikon ir parveda grįžtančius, nors valdžia šituosius ypatingai daboja ir baudžia. Tokius valdžia sugriebusi gabena ant apsigyvenimo į kitą kraštą Maskolijos, jeigu nepasiseka išlėkti į Ameriką, įkišus nors penkinę tam tikram valdininkui. Valdininkui geriaus, kad toks prasižengėlis davęs jam penkinę pabėga, negu be penkinės išvaryti Maskolijon. Tokiems pabėgus, valdininkams vėl uždarbis iš valdžios, nes už ieškojimą gauna užmokėti. Tiktai žandarai skaudžiai vargina ūkininkus, kurie jiems turi dovanai duoti vežimus. Neseniai žandarai ieškojo kelių tokių prasikaltėlių, kurie jau seniai Amerikoje, ir klausinėjo gyventojų, ar jų kur nematė ir jeigu jie būtų pabėgę į Prūsus, tai kas davė jems pinigų? Kvaili žandarai mislyja, kad žmonės pasakys jiems. Pavasaris buvo labai šaltas; veik per visą gegužį buvo šalnos ir visos išdygusios roputės nušalo. Rugiai daugiausiai prasti; koks bus vasarojas dar nežinome. Praėjusis metas ir pirm praėjusio buvo prasti; kokis bus šitas, tai Dievas žino. Pas mus dabar viskas brangu; roputes parduoda ant pūdo (40 svarų), pūras 4 rubliai. Nors mūsų lietuviai gyvena arti prūsų rubežiaus ir lengvai gali dagauti visokių knygų ir laikraščių, negu gyvenantys nuo rubežiaus toliaus, vienok apsišvietimas nėra palikęs, o taipgi ir supratimas tautos reikalų. Jie knygų daugiausiai perneša, bet patys neskaito“.

Lyg ir apie kultūrą

1902 metų pranešimas iš Sartininkų. Rašoma, kad „šį pavasarį buvo užsidegęs parubežinis kaimas Ruikiai. Tai išvydę prūsai, padargus pasigriebę bėgo nelaiminguosius ruikiečius gelbėti, bet maskoliškparubežio sargai, lyg tyčia, prūsų prie ugnies neleido, sakydami pirmiaus dar juosius perveizėsią ir iškratysią; tad prūsai nuskriausti supykę sugrįžo atgal, o 15 trobų plėnimis nuėjo iš priežasties rusų sargumo“.

1911 metais laikraštis „Laisvė“ su apgailestavimu rašė: „Per 1911 metų šv. Petro atlaidus Laukėson suėjo daug žmonių. Labai bjauriai atrodė, jog gerti vietą žmonės pasirinko ant kapų. Amžinojo atilsio ir ramumo vietą jie užpylė alumi, šnapsu, pripildė triukšmu ir įvairiais girtų blevyzgojimais. Negražu laukėsiškiams, kad nemoka pagerbti savo senelių, bočių, probočių, tėvelių, brolių ir seselių kapų“.

O po keleto mėnesių „Vienybėje“ toks M.Gulbinėlis nudžiugino visai gražia naujiena iš tos pačios Laukėsos: „Netrukus bus mūsų parapijoje dvi naujos mokyklos; vyriausybės 2 klasė ir valsčiaus 1 kl. Vienaklasėn, regis, valsčius rinks mokytojų. Leidimai gauti. Abejose bus reikalingi mokytojai, kurie moka lietuvių kalbą. Taigi mokytojams verta būtų pasiteirauti ir pastatyti save kandidatais“.

1907 metų žinia iš Skaudvilės: „Mūsų valsčius nemažas. Mokykla viena ir užlaikoma valstiečių pinigais – mokytojai du ir abudu rusai. Parsigabenti lietuvių mokytojų niekas  nesirūpina, nes valstiečiai tamsūs ir laikraščius mažai kas teskaito. Taigi ir rinkimai į Dūmą mažai kam rūpi. Tiktai dvarininkai nemiega. Jie šių metų pradžioje pradėjo traukti valstiečius savo pusėn, įkurdami ūkio ratelius. Tokie rateliai įkurti Stulgiuose, Kražiuose, Kelmėje, Kaltinėnuose. Norėjo įkurti ir Skaudvilėje, bet parapijonys nesutiko. Stulgiuose ir visose apilinkės parapijose dvarininkai tarp valstiečių varo didžiausią agitaciją, kad tik juos į savo pusę prisiviliotų. Dvarininkų pusę palaiko kun. Skin, kuris irgi kiek galėdamas valstiečius į dvarininkų kilpas varo“.

Kartkartėmis Amerikos lietuvių spaudoje pasirodydavo ir žinių apie kultūrinį Tauragės gyvenimą. Štai 1911 metų liepos 31-ąją Skaudvilėje vyko lietuviškas vakaras. Vaidinta nežinomo autoriaus „Genovaitė“. Rašoma, kad vaidinimas pavyko pusėtinai. Buvo šokiai, dainos ir skrajojantis paštas. Vienintelis trūkumas, pasak žinutės autoriaus, kad daugybė susirinkusiųjų lietuviškame vakare kalbėjo... lenkiškai.

O dabar – linksmiau

Visa, ką iki čia skaitėte, buvo tik labai nedidelės ištraukos iš 100 ir daugiau metų senumo laikraščių, vis dėlto leidžiančių pajusti ano meto atmosferą. Tokių žinių mano archyve daug ir manau, ateityje dar galėsiu skaitytojams pateikti. Dabar gi – linksmas, tiesiog gyvenimiškas pasakojimas apie tai, kad net ir didžiausi, galingiausi imperatoriai neapsaugoti nuo kuriozų ir, patys sau įteigę mintį, jog yra dideli, vieninteliai, iš tiesų kartais pasirodo esą tik vietinės reikšmės genijais...

Mieste prie Jūros, kaip žinia, lankėsi net keturi Rusijos carai. Žinoma, šiandienos Ukrainos karo kontekste šiuos diktatorius ir jų valdomą imperiją šlovinti būtų labiau negu keista. Jeigu ne viena  labai gyvenimiška priežastis – vienas nedidelio ūgio ir didelių apetitų žmogelis toje pačioje Rusijoje, vardu Volodia, tikrai sergantis nepagydoma liga, pasireiškiančia siekiu jėga susigrąžinti buvusią didybę ir galybę. Ta praeities didybė neduoda ramybės ne vien Volodiai, bet ir daugeliui jo pasekėjų. Ir visiškai nereaguoti į tuos jų iš pirmo žvilgsnio sapaliojimus negalima, nes istorijos procesas tuo ir įdomus, kad kartais pasikartoja.

Šįkart prisiminsiu valdovą, į pasaulio istoriją įėjusį Europos žandaro vardu, vieną reakcingiausių Rusijos monarchų, palikusį pėdsaką Tauragės žemėje Nikolajų I Pavlovičių. Istorija, kurią papasakosiu, atsitiko greičiausiai 1836 metų pavasarį, po didžiojo Tauragės gaisro.

Per vieną iš daugelio savo kelionių į Berlyną caras Nikolajus I Pavlovičius, prie Tauroggeno miestelio pasienio stoties užkluptas liūties, kol buvo keičiami arkliai, išlipo iš karietos ir nuėjo į budėtojo kambarį pasišildyti. O buvo atsitikę taip, kad kaip tik išvakarėse iki pamatų sudegė priešais stotį stovėjusi pašto kontora ir nuo gaisro nukentėjęs pašto viršininkas su visa šeima persikraustė į pasienio būstinę.

Kaip įprastai, slapta keliavusio imperatoriaus čia niekas nepažino ir niekas net negalėjo įtarti apie galimą tokios asmenybės apsilankymą. Nenusirengęs, gobtuvą užsitraukęs ant galvos, įėjo jis į blausiai žvakės apšviestą kambarį ir, prisiglaudęs prie besikūrenančios krosnies, ėmė šildytis. Tuo metu prie virdulio sukinėjosi padegėlio pašto viršininko žmona, kurią išvydęs smarkiai sušalęs imperatorius garsiai paklausė, ar negalėtų gauti stiklinės arbatos.

– Dar ko! – suriko ant jo kilmingoji dama, – kokią jūs turite teisę taip įsakmiai su manimi elgtis? Matai, koks atsirado! Įvirto į kambarį su kepure ir pradėjo vadovauti. Aš, mielasis pone, ne kokia tarnaitė, o čionykščio pašto viršininko žmona ir neleisiu, kad kiekvienas pravažiuojantis karininkas mane įžeidinėtų. Sakiau vyrui, kad čia mes sulauksim iš pravažiuojančiųjų vien tik daug nemalonumų, štai mano žodžiai ir išsipildė...

Ir, vis garsiau rėkaudama, pradėjo blaškytis po kambarį. Imperatorius tylėdamas stovėjo prie krosnies ir klausėsi.

Per patį nerimstančios moteriškės siautulio įkarštį atsivėrė durys ir, tarsi įkastas, pasirodė nieko nesuprantantis generolas-adjutantas, grafas, Peterburgo mokslų akademijos garbės narys A.Orlovas. Matydamas, kad įsisiautėjusi moteriškė nė nesirengia nurimti, o priešingai vis labiau kaitina atmosferą, jis pradėjo jai rodyti įvairius ženklus, duodamas suprasti, kad turinti nutilti.

– O šitas dar ko ten skeryčiojasi? – užsipuolė ji ir Orlovą. – Ne, to jau per daug, einu, pakviesiu vyrą!

Ir energingoji pašto viršininko žmona bombos greičiu išlėkė iš kambario.

– Važiuojam, – šypsodamasis ištarė Nikolajus Pavlovičius savo palydovui, – nieko nebus, arbatos atsigerti nepavyks. 

Tuo šį savotiškai komišką epizodą galima būtų ir užbaigti. Ir įnirtingoji paštininko žmona niekada greičiausiai nebūtų sužinojusi, ką ji taip „švelniai“ Tauroggene priėmė, jeigu ne atgalios sugrįžę vežikai. Nuvežę imperatorių iki prūsų pašto stoties, jie buvo nustebinti ypatingo Nikolajaus I priėmimo Prūsijos pusėje. Ten, vyrų pasakojimu, visa stotis buvo ryškiai apšviesta, o vietos valdžia iš tolo išvyko pasitikti aukštojo svečio. Natūralu, kad vežikai pasiteiravo savo keleivio vardo, o sužinoję, kad tai buvo ne kas kitas, bet pats caras, viską, ką matė ir išgirdo, papasakojo namie saviškiams.

Galima įsivaizduoti, kokį įspūdį pasakojimas turėjo sukelti pašto viršininko žmonai, o dar labiau perbalusiam jos vyrui! Bet išgąstis buvo visai be reikalo, jokių nemalonių pasekmių tauroggeniškiai nesulaukė. Tik po metų, kai Nikolajus I Pavlovičius su caraičiu Aleksandru Nikolajevičium vėl vyko per Tauroggeną, jis prisiminė tą su juo nutikusį nuotykį.

– Tai čia jus ypatingai nemaloniai priėmė pašto viršininko žmona? – paklausė caraitis savo tėvo, įeidamas į stoties patalpas.

– Taip, čia, – atsakė pastarasis ir papasakojo, kaip viskas vyko.

Netrukus abu sėdo į karietą ir kvatodamiesi išvyko toliau...

Autorius: Alvidas Jancevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama