Ketveri karo metai paaukoti ukrainiečiams
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Virginijus Strolia dar iki karui prasidedant buvo paskelbtas Anykščių garbės ambasadoriumi Ukrainoje.
Kyjivo leidyklos ,,Baltija Druk“ vyriausiasis redaktorius V. Strolia su žmona, vertėja ir šios leidyklos redaktore Rūta Malikėnaite, karui prasidėjus užkonservavo leidyklą, ir visą savo laiką jau daugiau kaip ketveri metai skiria Anykščių rajone apsistojusių ukrainiečių integracijai.
Jie neskaičiuoja kiek renginių ir susitikimų per šiuos metus yra surengę ukrainiečiams, o apie Ukrainą – lietuviams, tačiau per mėnesį jų įvyksta ne vienas.
Jono Junevičiaus nuotr.
Anykščių rajone, V. Strolios duomenimis, šiuo metu gyvena per 300 ukrainiečių, o mokyklose mokosi per 100 mokinių. Dauguma ukrainiečių gyvena Anykščiuose, Aukštaitijos profesinio rengimo centro bendrabutyje, o dauguma mokinių lanko Antano Baranausko progimnaziją.
„Karo pradžioje Anykščių rajone buvo apsistoję per 400 ukrainiečių. Iš jų apie 150–160 buvo mokiniai. Dalis šeimų sugrįžo į Ukrainą, išvyko gyventi į didesnius miestus, Vilnių, ten, kur yra darbo“, – „Anykštai“ sakė V. Strolia, kuris bene visus rajone gyvenančius ukrainiečius pažįsta asmeniškai.
„Jei karui prasidėjus jie kalbėdavo apie grįžimą namo, dabar tėviškės šauksmą keičia realybė. Panašiai, kaip lietuviams – apie tai skaičiau mūsų emigrantų atsiminimuose – 1944-aisiais pasitraukus už Atlanto. Auga vaikai, prasideda adaptacija prie kito pasaulio, o padėtis, kaip matome, Ukrainoje nelabai keičiasi“, – kalbėjo V. Strolia.
Pasiteiravus, ar Anykščiuose atsidūrusiems bėgliams buvo teikiama kokia nors psichologinė pagalba – juk tarp jų buvo nemažai vaikų – V. Strolia sakė apie tai nieko negirdėjęs. Pasak jo, „didžioji psichologinė pagalba buvo anykštėnų gerumas ir atjauta“.
Ukrainiečiams Anykščiuose nebuvo organizuojami ir lietuvių kalbos mokymai.
„Valstybės finansuojami kalbų kursai veikia didesniuose miestuose, taip pat kursai vyksta internetu“, – sakė V. Strolia, pastebėjęs, kad vyresnio amžiaus žmonėms dėl to buvo sunkiau adaptuotis: „Suaugusieji lietuviškai supranta, atsako į klausimus, bando kalbėtis… O vaikai išmoko kalbėti lietuviškai“, – sakė V. Strolia pripažinęs, kad nepažįsta nei vieno suaugusio Anykščiuose gyvenančio karo pabėgėlio, kuris būtų gerai išmokęs mūsų kalbą.
„Pradžioje ukrainiečiai mokiniai telkėsi apie vieną į Anykščius persikėlusią ukrainietę mokytoją – Oleną Gorinovą, tačiau dabar integravosi į lietuviškas klases“, – pasakojo V. Strolia.
Virginijus ir Rūta, prasidėjus karui, paliko Kyjivą, ir persikėlė į Virginijaus gimtinę Pienagalio kaime.
„Mūsų leidyklos „Baltija Druk“, kurioje dirbo apie 30 darbuotojų, veikla yra sustabdyta. Ačiū Dievui, pastatas, kuriame buvo leidykla, nesugriautas“, – pasakojo V. Strolia. Jis abejoja, ar besugrįš gyventi ir dirbti į Ukrainą.
„Aš sapnuoju Kyjivą. Šis miestas man daug davė – pažintis su intelektualias, galimybes, žinias, tačiau mano sveikata šlubuoja“, – kalbėjo V. Strolia apie Ukrainoje paliktą leidyklą, kuri išleido vertingų leidinių, populiarino istorinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą.
Dabar Virginijus ir jo žmona, buvusi „Baltija Druk“ direktorė ir vertėja Rūta Malikėnaitė, rūpinasi ukrainiečių bendruomenės telkimu, siekia, kad Lietuvoje augantys pabėgėlių vaikai nepamirštų savo papročių, kultūros, turėtų galimybę praktikuoti savo tikėjimą.
Strolių pastangomis Anykščių muziejuje kasmet vyksta ukrainiečių Kalėdų ir Velykų apeigos, kuriose Mišias aukoja iš Ukrainos atvykę dvasininkai. Šias apeigas turi galimybę internetu stebėti visa mūsų šalyje gyvenanti ukrainiečių bendruomenė.
Gegužės 20 dieną Anykčiuose jau trečius metus vyko Vyšivankos – tradiciniais tautiniais raštų motyvais puošiamų drabužių diena. Į rašytojo Jono Biliūno sodybą–muziejų Niūronyje susirinko ukrainiečių mokiniai ir mokytojai iš Anykščių rajono mokyklų, Ukrainos tarptautinės mokyklos Šiauliuose bei Kupiškio ukrainiečių centro.
Mokiniai išbandė „Vybijankos“ techniką, kuria kadaise taip buvo puošiamos marškos, staltiesės ir rankšluosčiai, šiuolaikinėje madoje dekoruojami krepšiai, kosmetinės, servetėlės ar net marškinėliai. XVIII–XIX a. sandūroje „vybijanka“ buvo itin populiari Ukrainoje ir net imitavo prabangius brokatinius audinius.
Autorius: Gražina ŠMIGELSKIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
