"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Klaipėdos Karalienės Luizės gimnazijos pastatas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandieną laidoje pasakosime Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją, juolab, kad šiemet minime keletą simbolinių sukakčių: pačiam istoriniam pastatui sukanka 135 metai, prieš 35 metus įstaiga pavadinta Jaunimo centro vardu, prieš dešimtmetį jam suteiktas Luizės vardas. Ir, žinoma, šiemet švenčiamos karalienės Luizės 250-osios gimimo metinės. Su šio pastato istorija mus supažindins buvęs ilgametis Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, kuris pasakojimą pradeda nuo kapinių, nes būtent jų vietoje, dabartinėje Puodžių gatvėje, buvo pastatyta ši švietimo įstaiga.
Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas – tai buvo Karališkoji Luizės gimnazija. Ten buvo kapinės ir dar mano paauglystėje, kada tiesė šitas šilumines trasas, matėme kalnus kaulų. Ir žmonės dar eidavo, piktindavosi, sakydavo: „Kodėl žmonėms neduodama ramybės ilsėtis?“. Na, o kadangi kai man teko direktoriauti tuos 30 metų Karalienės Luizės jaunimo centre, tai ne vieną kartą teko kai kuriuos tyrimus daryti su įvairiom rekonstrukcijom ir atkasdavo tiesiog eini pro šalį ir matai gulinčius griaučius, atkastą kapą. Na, taigi nenustebkim, kartais piktinamės, kad kažkas naikina kapines – tai tuo laiku irgi jos buvo naikinamos. Ir galiu pasakyti, kad 1820 metais šitos kapinės buvo uždarytos, panaikintos ir įrengtas labai gražus skveras. Ir jis buvo pavadintas Naujuoju sodu, ir dabar mes štai turime Naujo sodo gatvę.
Pirmasis Luizės gimnazijos pastatas iš tikrųjų stovėjo ne šioje, o kitoje miesto vietoje. Luizės gimnazija tiesiog, galima sakyti, buvo atkelta. Ji susikūrė dar 1860 metais kaip aukštesnioji tokia miestiečių mokykla, o paskui jau tapo gimnazija. Ir ta Luizės gimnazija iš tikrųjų buvo Tomo gatvėje šalia Jono bažnyčios. Ir augant poreikiui turėti gražų pastatą, galų gale ir plėstis – nebetilpo – taigi ir buvo nuspręsta statyti naują tokį modernų gražų pastatą. Ir kas būdinga – daugiau yra prūsiška architektūra ir raudonų plytų, o čia, reiškia, buvo geltonų plytų, labai gražus pastatas. Jis buvo pradėtas 1889 metais statyti, o baigtas 1891 metais, balandžio mėnesį įsikelta. Ir kaip rašo įvairūs istoriniai šaltiniai, tai buvo, na, labai graži šventė su eisenom, su vaidinimais, su procesijom ir tai buvo reikšmingas įvykis mieste.“
Aleksas Bagdonavičius pasakoja, kad jam pradėjus dirbti šiame pastate, daugelio istorinių interjero detalių nebuvo likę ir jos matomos tik archyvinėse nuotraukose.
Aleksas Bagdonavičius: „Jeigu kalbėti apie šitą grožį... Aš pradėjau dirbti nuo 1991 m. – lygiai 100 metų tam pastatui, kada, reiškia, taip sutapo. Aš negalėjau įsivaizduoti, kada paskui jau, Ievos Simonaitytės biblioteka pradėjo gauti tas archyvines medžiagas, gavom nuotraukų. Tai aš nesuprasdavau – atvažiuodavo pas mus buvę mokiniai ir vis klausdavo: „Und wo befindet Aula?“ (Kur aula?). Nuvedam į aulą ir aš suprantu iš jo sustingimo, kad tai yra ne tai. O kai pamatėm nuotraukas – dvejos koklinės krosnys gražios, suolai, vargonai, vienoj pusėj Vilhelmo, man atrodo, pirmojo portretas, kitoje – Luizės portretas. Ir dažniausiai klausdavo: „O kur yra Luizės portretas?“. Aš jokio portreto nežinau. Tai aš dabar jau, kada yra nuotraukos kopijos, matau tą portretą. Mane taip suintrigavo, kad 2001 metais į mane kreipėsi buvę Maximo Gorkio mokyklos abiturientai – po karo užbėgant už akių, tai buvo Antra vidurinė, po to Maximo Gorkio mokykla. Abiturientai kreipėsi, kad daryti susitikimą. Ir ta proga aš paklausiau: „Ar nematėt – turėjo būti Karalienės Luizės portretas. Gal matėt kur?“. Kelios moterys: „Taip, – sako, – portretą matėm mėtėsi rūsy“. Vadinasi, apie 1960-uosius metus tas portretas tebegyvavo. Jo likimas, aišku, dabar nežinomas.“
Pasakojimą apie Klaipėdos Luizės gimnazijos pastato istoriją tęsime po pertraukėlės.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Karališkąjį Luizės gimnazijos pastatą, kuris dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135-erius metus. Iš geltonų plytų pastatytą kompleksą sudarė mokomasis korpusas, atskira sporto salė ir erdvus kiemas, aptvertas ažūrine metaline tvora su mūriniais stulpais ir cokoliu. Dviaukščio pastato su pusrūsiu koridorių ir vestibiulio grindys išklotos ornamentuotomis Metlacho plytelėmis, laiptai iš pilko granito, o turėklai – metaliniai su ornamentais. Kaip pasakoja daug metų šiame pastate dirbęs buvęs Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius, čia atvažiuodavę buvę šios gimnazijos mokiniai pasakojo įdomių istorijų.
Aleksas Bagdonavičius: „Ten mokėsi berniukai, buvę gimnazistai, jie man pasakodavo, sakė, mokytojai vaikščiodavo griežtai su peteliškėmis ir frakais, bet aš turbūt padaryčiau korekciją, nes aš mačiau nuotraukas daugiau, tai gal jie vadina juos frakais, bet tai buvo kitas apdaras – surdutai. Galbūt iškilmių proga ir dėvėdavo frakus. Tai aišku, labai įdomu matyt, kaip prie tų pačių sienų, kur tu jas ramstai, stovi kiti žmonės, kitas šimtmetis, gimnazistai su kepuraitėm gimnaziškom, labai panašiom ir buvo Augustės Viktorijos licėjaus mergaitės tokios pat, jie yra bendrų nuotraukų, matyt, draugavo berniukai mergaitės. Ir direktorius prieš pamokos pradžią pro langą stebėdavo einančius gimnazistus į pamokas. Ir neduok Dieve, sakydavo, tai geriau kad medis koks užgriūtų, jeigu pamatydavo vėluojantį gimnazistą. Tai, sako, atsiminsi visam gyvenimui iš tokių žodžių gausi, na, žodžiu, tai buvo gimnazijos statuto pažeidimas numeris vienas, čia nebuvo jokių vėlavimų, aš jau nekalbu apie pamokų nelankymą. Va, ir ta gimnazija Luizės gyvavo iki 1945 metų, o jau nusidraikius karo dūmams įsikėlė jau kiti mokiniai, įdomiausia, kad tai rusakalbiai.“
Po Antrojo pasaulinio karo čia įsikūrė rusakalbių antroji vidurinė mokykla, kuri 1975-aisiais metais buvo perkelta į kitą vietą.
Aleksas Bagdonavičius: „Pokario jau jį pradžioje buvo antra vidurinė, kur paskui buvo suteiktas Maksimo Gorkio vardas. Ir dar tose pokarinėse nuotraukose kieme dar buvo statinių kitų, statinukas toks, kuris jungia link sporto salės ėjo, ne viskas, matot, išlikę yra. Tai reiškia, dar nuotraukoje matyti koklinės krosnies nuostabaus grožio, kaip dvaruose mes dabar matom, tokios krosnies buvo dvejos, vienos prie išėjimo, kitos prie dabartinės scenos. Tai jau pokaryje buvo tiktai viena krosnis likusi. Tai jau buvo paprasčiausia, na, vidurinė rusakalbių mokykla, kol buvo pastatyta naujoji Maksimo Gorkio mokykla.“
Sovietmečiu šiame pastate veikė pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą, kuriam prieš dešimtmetį suteiktas Karalienės Luizės vardas. Pasak Alekso Bagdonavičiaus, per visą šį laikotarpį pastato vidus buvo gerokai suniokotas.
Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas nebuvo saugomas, dalis buvo perdaryta, kur dabar teatriukas yra, ten buvo permūryta, kažkas nugriauta. Sakykime, jeigu klasėse anksčiau buvo klasėse taip pat šildomos buvo krosnimis ir matėsi tos kūrenamos iš koridoriaus pusės angos, dabar matyti užmūrytos. Tai tos vietos, plytelės, kurios turi išliekamąją vertę, gražios plytelės, ten tos vietos ir jos suskaldytos. Tai yra skaldė malkas ir galvos neskaudėjo. Uždažyta šlykščiais aliejiniais dažais, morgo išvaizda, žodžiu, ir visa kita, kokį mes jau palikimą turėjom, tokį. Ir aš džiaugiuosi, kad yra ruošiamas jau projektas restauracijai vidaus, salėj truputėlį atidengta yra freskų tai stiklai buvo spalvoti, ir vargonai buvo, visas tas grožis, aišku, buvo suniokotas, kur tie vargonai sunku pasakyti, bet jų taip pat neliko.“
Na, o apie tai, kas neišliko ir kokias dar šio pastato grožybes galime išvysti, pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Karališkasis Luizės gimnazijos pastatas dabartinėje Puodžių gatvėje buvo pastatytas prieš 135 metus. Tai buvo pirmoji Klaipėdos mokykla, kurioje buvo įvestas vandentiekis. Taip pat aikštelės gale buvo pastatyta sporto salė, kurią mokyklos vadovybė leido naudotis ir jaunimo organizacijoms. Apie šios įstaigos išskirtinumą pasakoja buvęs ilgametis Karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.
Aleksas Bagdonavičius: „Šitas pastatas kuo jis buvo žymus. Vandentiekis kad buvo įvestas. Ir pirmoji mokykla su sporto sale, nors ji lauke, bet su sporto sale ir ėjo toks tamburiukas, jau jo neliko, toks kaip koridoriukas link sporto salės ir stovėjo pastatėlis su daug kaminukų, kurių aš nežinau, niekaip negalėjom atspėti. Tai aš tada pasakiau, jeigu daug kaminukų ir ventiliacija, tai galėjo būt tualetai.“
Prie pagrindinio įėjimo į pastatą tebėra išlikę autentiški žibintai. Jie unikalūs tuo, jog šviečia taip pat kaip ir XIX amžiuje – tai yra naudodami dujas. Prieš 15 metų jie buvo restauruoti Vokietijoje, o gamtines dujas sutemus įžiebia čia sumontuoti fotoelementai. Šie žibintai buvo atstatyti bendrovės „Lietuvos dujos“ iniciatyva, minint dujų verslo Lietuvoje 150 metų ir gamtinių dujų mūsų šalyje naudojimo 50 metų progas.
Aleksas Bagdonavičius: „Dujiniai žibintai, kurie pašviesdavo kelią mokiniams ateiti, buvo likę rėmai, bet 1919 metais dujininkai sugalvojo dujinį žibintą pastatyti Klaipėdoje. Ir mes pasakėm ir tie dujų žibintai buvo rekonstruoti, pastatyti ir jie yra veikiantys. Kas dar pavyko? Dar stogas. Po karo iš pradžių buvo šiferis nuotraukose mačiau, po to uždengė labai sunkias čerpes, kurios paskui sudėvėjo, vanduo plovė. Tai po to restauratoriai sakė, ant dievo piršto jau tas stogas laikėsi. 120 metų vandens pūdytas, kirminų graužtas ir dar bombos patvarkytas. Dar atlaikė ir per sunkias čerpes. Tai stogas dabar yra autentiškas, akmens skaldos, tokias plokštelės lengvos, toks koks buvo. Tai stogas, dujiniai žibintai ir tvora buvo išvirtusi ir tvora taip pat yra rekonstruota. Lieka dabar vidus.“
1989 metais buvo suplanuota atlikti ir pastato vidaus renovaciją. Visgi prasidėjus politiniams pokyčiams to nebuvo padaryta. Aleksas Bagdonavičius svarsto, kad taip galbūt ir geriau, nes pavyko išsaugoti nesunaikintas interjero detales.
Aleksas Bagdonavičius: „Tai tuo metu visi pastatai... interjeras buvo laikoma, kad tai ne vertybė. Mes su dramos teatru turim pavyzdį, kada šitą puikų nuostabų interjerą, kurį aš prisimenu, jau dabar niekas jo nemato ir nežinos, tik iš nuotraukų. Interjeras visada buvo mėgiamas naikinti, tik paliekant išorę. O dabar vidus yra toks pat, tik dažus galima nukaišyti. Mes netgi buvom tokį dalyką padarę. Buvo užbalinta kažkokiom kalkėm, kreidom. Mes nuplovėm ir padengėm laku. Paminklosaugininkai leido bent kiek to geltonumo atidengt. Kur aliejiniai, sakė nelieskit, sugadinsit. Tai va, yra durys autentiškos ir dabar salėje yra gabaliukas atidengta būtent freskų. Manau, kad ten šita vieta, na, bus graži, reprezentacinė.“
Sklinda legendos, kad šiame pastate Antrojo pasaulinio karo metais buvo įsikūręs Gestapas.
Aleksas Bagdonavičius: „Šitame pastate niekada nebuvo Gestapas. Kada man teko su pašnekovais, sakykim, rimtais žmonėmis visai neseniai – Gestapas buvo? Ne, net nė pusvalandžio nebuvo Gestapo ten. Legenda, jie kažkokie tie kraupus rūsys, kad net vaikai ten kiti bijodavo į tualetą eit, jis toks atrodo tikrai kalėjimas, ten tik kamera tos patalpos. Ne. Gestapas buvo dabartiniame Stasio Šimkaus konservatorijos pastatas buvo Gestapas, o ten visą laiką buvo švietimo įstaiga. 45-ais vieni išplaukė mokiniai, kiti atplaukė.“
Nors šis pastatas visą laiką buvo naudojamas vaikų ugdymui, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę galėjo būti ir kitaip. Tačiau apie tai jau paskutinėje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Prieš 135-erius metus pastatytame Karališkajame Luizės gimnazijos pastate visą laiką buvo ugdomi vaikai. Sovietmečiu čia veikė ir pionierių, vėliau moksleivių namai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, moksleivių namai buvo reorganizuoti į Klaipėdos jaunimo centrą. Buvęs ilgametis šios įstaigos vadovas Aleksas Bagdonavičius teigia, kad norinčiųjų įsikurti šiame gražiame istoriniame pastate buvo ne vienas.
Aleksas Bagdonavičius: „Kada mes šventėm pastato būtent jubiliejų 100 metų, vieni iš svečių buvo vokiečių draugija. Ir po to staiga mes atsigirstame, kad vokiečių draugija prašo atstatyti istorinį teisingumą, kadangi ten buvo vokiečių gimnazija ir ją vėl, reiškia, reikėtų. Paskui jie gavo atsakymą, kad šita Klaipėdos vokiečių draugija nėra būtent Prūsijos to valstybinio turto paveldėtoja. Paskui tas ir buvo rastas kompromisas, alternatyva – Zudermano gimnazija. Tai miesto valdžia pasiūlė: jeigu norite vokiškos gimnazijos, prašome, reiškia, ten, toj Gedimino gatvėj. Toliau dar buvo Vakarų bankas vaikščiojęs, mynęs slenksčius. Netgi Klaipėdos universitetas, dar toks besikuriantis, jiems staiga prireikė kad ir kaip fakulteto. Bet vadovai universiteto pasakė, kad tai per nelyg mažas ir mums netinka tas pastatas. Bet visokių čia buvo ėjo, ėjo tokių ratų suko. Ir netgi tokių, sakykim, tuo metu „rato berniukų“ man teko susitikti, kur pasakiau: „Vyrai, jūs be valdžios leidimo vinies neįkalsit, čia yra paminklas. Jums labai daug reikės vargti.“ – „A, nu jeigu vargti, tai paliekam ramybėj.“ Tai aš juokiausi, kad mes tokie esam, kaip kad Kryžiaus žygių metu Lietuva visiems būdavo pakeliui nu kažkaip pulti. Taip ir mes kažkokie buvom labai patogūs, nes miesto centras buvo strategiškai ir kažkam tas pastatas imponavo. Visko buvo, bet mes kažkaip kolektyvas laikėmės, įrodinėjom, kad mes čia reikalingi.“
Aleksas Bagdonavičius pasistengė, kad jaunimo centras ne tik išliktų šiame pastate, bet jam būtų sugrąžintas ir Luizės vardas. Taip prieš 10 metų jis buvo pakrikštytas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centru.
Aleksas Bagdonavičius: „Tai yra neformaliojo švietimo įstaiga, kur vaikai po pamokų renkasi savo programas, būrelius, kolektyvus. Tai yra muzikiniai, šokių kolektyvai, teatrai – ne vienas, o keletas teatrų. Ten, kur jaunimas gali leisti savo ne tik laisvalaikį, bet toliau mokytis, tobulėti, galbūt netgi siekti savo profesinio meistriškumo. Ir ne vienas yra išėjęs, galiu pasakyti, turime ir kino režisierių, keletą rašytojų, žurnalistų turime. Ten aukštos prabos pedagogai dirba ir toliau vaikai tikrai tobulėja. Jie kai ateina į tokią įstaigą, jie staiga sužino, kuo jie nori būti ir koks jų gyvenimo kelias toliau. Tai yra turbūt tokios įstaigos svarba. O kad jis bus renovuotas, kad jis bus gražus... na, estetika taip pat turi vaiką auklėti. Ateina vaikas į aukšto lygio kolektyvą, nebūtinai jam būti tuo jau super wunderkindu, bet jis pajunta skonį – ar būsimos profesijos, ar gyvenimo krypties. Jis visada išeina kitoks. Vat yra tokia misija, kaip ir kitų tokių centrų, jaunimo centro tokia. Ir kada įžengs vaikas į gražią, renovuotą aplinką, akademišką, jis tokiu ir pasijus, kad šalia jo yra karalienė Luizė. Jis pats yra dalis to, kas vyko kažkada. Aš jaunimui ir sakau: negalvokit, kad jeigu manęs nebuvo, ir nieko nebuvo. Ir tas nuotraukas parodydavau, sakau: va, iki jūsų va prie tos sienos kieme stovėjo. Dabar jūs ten einat po tą kiemą ir jūs esate tąsa. Jie buvo garbingi žmonės, nes ir Šojus galų gale garsusis ten mokėsi, Gaigalaitis, Martynas Brakas, Adomo Brako brolis. Žodžiu, ir sakau – jūs esate tąsa viso šito proceso. Gerai buvo gimnazija, dabar jaunimo centras, bet vis tiek švietimo įstaiga. Na ir tikrai yra puikių žmonių ir išaugusių, ir manau toliau tų augančių žmonių karta ateis, na ir džiugins mus.
Tuo ir baigiame pasakojimą apie karališkojo Luizės gimnazijos pastato istoriją.
Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.
P. S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Žydrūnas Naujokas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
