Pykčio ir grožio grimasos Vaidos Tamošauskaitės tapyboje

Ka­vi­nės ir gre­ta vei­kian­čios Vie­no kū­ri­nio ga­le­ri­jos įkū­rė­jo To­mo Da­ni­le­vi­čiaus tei­gi­mu, jau ne pir­mus me­tus pa­ro­dos tar­si sa­vai­me at­si­ran­da ir pa­puo­šia „Ex­Lib­rio“ erd­ves. „Mu­zie­jai, ga­le­ri­jos vei­kia va­do­vau­da­mie­si tam tik­rom pro­gra­mom, veik­los pla­nais, o mes ne­pla­nuo­jam nie­ko, bet žmo­nės, jų dar­bai at­si­ran­da tar­si sa­vai­me, iš nie­ko. Taip at­si­ti­ko ir su šia pa­ro­da“, – kal­bė­jo T. Da­ni­le­vi­čius.

V. Ta­mo­šaus­kai­tė gi­mė ir užau­go kai­my­ni­niuo­se Ma­žei­kiuo­se, vė­liau stu­di­ja­vo mu­zi­ką, konk­re­čiai – al­tą, Aust­ri­jo­je, gi­li­no ži­nias Is­pa­ni­jo­je, ta­čiau per pan­de­mi­ją su vy­ru grį­žo ir įsi­kū­rė Ma­žei­kiuo­se.

„Taip at­si­ti­ko, kad Ma­žei­kiai man nie­ko ne­pa­siū­lė, nors bel­džiau­si ne į vie­nas du­ris. To­dėl ieš­ko­jau dar­bo ir ki­tuo­se mies­tuo­se. Taip at­si­dū­riau Plun­gė­je, kur „Ry­to“ mo­kyk­la ieš­ko­jo mu­zi­kos mo­ky­to­jo. Po po­kal­bio dėl šio dar­bo sa­kau vy­rui – va­žiuo­ja­me ap­si­dai­ry­ti į mies­to cent­rą, rei­kia nu­leis­ti įtam­pą. Be­vaikš­ti­nė­da­mi už­su­kom į „Ex­Lib­rį“... Ir kai pa­ma­čiau ka­vi­nės vit­ri­no­je eks­po­nuo­ja­mą Dai­vos Kai­re­vi­čiū­tės kū­ri­nį – vis­kas, pa­sa­kiau, ir aš no­riu čia eks­po­nuo­ti sa­vo kū­ri­nius“, – lem­tin­gą die­ną pri­si­mi­nė mo­te­ris.

Me­ni­nin­kė at­sklei­dė, kad il­gą lai­ką lyg ir gė­di­jo­si sa­vo, kaip sa­va­moks­lės ta­py­to­jos, kū­ri­nių, bet bė­gant me­tams vis tvir­čiau įsi­tvir­ti­na su­vo­ki­mas, kad ne­rei­kia ly­gin­ti sa­vęs su ki­tais, o tik su sa­vi­mi pa­čiu – su tuo, koks bu­vai pra­dė­jęs ke­lio­nę ir koks esi da­bar, nuė­jęs ge­rą ga­ba­lą ke­lio.

Gal dėl to ka­vi­nė­je eks­po­nuo­ja­mi ir anks­ty­vie­ji me­ni­nin­kės dar­bai, ir pa­tys nau­jau­si, kad žiū­ro­vas ga­lė­tų pa­ts su­si­da­ry­ti įspū­dį apie tai, kaip bė­gant lai­kui kei­tė­si jos pa­sau­lė­žiū­ra, sti­lis­ti­ka, ko­lo­ri­tas, pa­ts žan­ras.

„Aš pa­ti esu mu­zi­kan­tė, su or­kest­rais daug gro­ju­si, daug ke­lia­vu­si, bet pa­ra­le­liai vi­sa­da bu­vo pie­ši­mas. Jis ma­ne trau­kė nuo ma­žų die­nų, o rim­čiau ta­py­ti pra­dė­jau tik per pan­de­mi­ją“, – sa­kė V. Ta­mo­šaus­kia­tė.

Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip dar vai­kys­tė­je, me­no mo­kyk­lo­je, kan­kin­da­vo­si pieš­da­ma na­tiur­mor­tus ir va­zas – vi­sa­da no­rė­jo pieš­ti tik vei­dus. Bū­tent jie do­mi­nuo­ja pa­ro­do­je „Mė­ly­nie­ji koš­ma­rai“: na­tū­ra­lis­ti­niai anks­ty­vuo­siuo­se dar­buo­se, eksp­re­sy­vūs, emo­cio­na­lūs vė­les­nė­je ta­py­bo­je ir ryš­kūs, cha­rak­te­rin­gi da­bar, me­ni­nin­kei pa­mė­gus po­par­to sti­lis­ti­ką.

Dau­ge­lis jų – tar­si cir­ko per­so­na­žai. Iš­gir­du­si šį pa­ste­bė­ji­mą V. Ta­mo­šaus­kai­tė sku­ba pa­tvir­tin­ti: „Vi­du­ti­ny­bės ma­ne gąs­di­na, man rei­kia veiks­mo, ryš­kių emo­ci­jų, po­ty­rių...“

Pris­ta­ty­da­ma pa­ro­dą me­ni­nin­kė pa­sa­ko­jo, kad kiek­vie­nas pa­veiks­las at­spin­di vis ki­tą jos gy­ve­ni­mo eta­pą: „Pie­šiu iš pyk­čio, nes daž­nai esu tas „ne­pa­to­gus“ žmo­gus. Mėgs­tu sa­ky­ti vi­są tie­są į akis, net jei ta tie­sa bū­na la­bai ne­ma­lo­ni. Ir taip ne­re­tai pa­lie­ku tuo blo­gie­čiu. Dėl to ir mo­kyk­lo­je, ir dar­be esu tu­rė­ju­si rim­tų pro­ble­mų. Iš to­kių gy­ve­ni­miš­kų si­tua­ci­jų ir gims­ta pa­veiks­lai. Per pie­ši­mą iš­pro­tes­tuo­ju sa­vo ne­ga­lė­ji­mą pa­sa­ky­ti at­vi­rai, ką jau­čiu ar gal­vo­ju.“

„Aš gy­ven­siu mi­li­jar­dą me­tų“ – taip me­ni­nin­kė pa­va­di­no vie­ną sa­vo dar­bą, ku­ria­me sa­ve nu­pie­šė plū­du­riuo­jan­čią van­de­ny, ap­sup­tą paukš­čių. Mo­te­ris sa­ko daž­nai pa­gau­nan­ti sa­ve gal­vo­jant, kad gy­ve­nan­ti tar­si ne sa­vo epo­cho­je, ne sa­vo me­tu, to­dėl tu­rin­ti gy­ven­ti il­gai il­gai, kad su­lauk­tų sa­vo­jo „auk­so am­žiaus“. Ki­ta­me pa­veiks­le ji sa­ve vaiz­duo­ja vė­jo su­vel­tais plau­kais ir dra­bu­žiais, plau­kų sruo­goms per­si­pi­nant su tar­si iš ran­ko­vės iš­sly­du­sia ir pa­vė­jui nu­tį­su­sia pia­ni­no kla­via­tū­ra. Kaip pa­ti sa­ko, ši sce­na, vėl­gi, apie ją pa­čią, gi­mu­si iš sun­kaus gy­ve­ni­mo eta­po, kai mei­lę mu­zi­kai skan­di­no dar­bi­nis konf­lik­tas.

Dar vie­nu pa­veiks­lu me­ni­nin­kė kons­ta­tuo­ja „Aš ne­no­riu bū­ti prin­ce­sė“ ir vėl drą­siai sa­ko: „Čia apie ma­ne. Pra­dė­jau ne­be­bi­jo­ti sa­vęs pa­čios, drą­siai sa­kau sau ir pa­sau­liui – aš čia esu ir vis­kas, pa­tin­ka tai ki­tiems ar ne­pa­tin­ka.“

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama