Trėmimų istorija primena, moko, perspėja…
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Birželio 14–15 dienomis visoje Lietuvoje ir mūsų rajone vyko įvairiomis formomis organizuoti trėmimų pradžios 85-ųjų metinių minėjimai. Vienur vyko tradiciniai renginiai, kitur skaitomos pavardės, dar kitur, kad pritrauktų jaunimą, kurtos įvairios instaliacijos, ieškota kitų naujų ir modernių formų.
Daug metų organizuoju tokius minėjimus, tad pasidomėjus, kaip jie vyksta kitur, kilo įvairių minčių.
Patiko Seime sekmadienį vykęs minėjimas: parlamentarų tremtinių kalbos, dokumentinė medžiaga, tremtinių vaikų prisiminimai ir pamąstymai. Tik nesupratau nukentėjusių žmonių pavardžių skaitymo prasmės. Nuskambėjo pavardė, žodžiai „grįžo“, „negrįžo“ – neaišku, kas, iš kur, tarsi buvo skaitoma dėl pliusiuko. Manau, kad būtų prasmingiau pavardes skaityti rajonuose, nurodant, iš kur ir kur buvo ištremtas žmogus. Gražu, kad skaityme dalyvavo įvairūs žmonės ir net aukšti valdžios pareigūnai.
Mes organizuodami renginį taip pat sulaukėme klausimų ir įvairių pamąstymų. Kai kam kilo klausimas, kodėl minėjimas vyko ne birželio 14-ą, o 15-ą dieną. Teko aiškinti, kad trėmimai vyko nuo birželio 14-os iki 20-os dienos, o birželio 15-oji – Okupacijos ir genocido diena, tad ją taip pat verta paminėti.
Minėjimą organizavome jau 36-ą kartą, per tiek metų esame išbandę įvairias formas. Šiemet trėmimų pradžios 85-ąsias metines minėjome tradiciškai: šv. Mišios Vilkaviškio katedroje, organizuota tremtinių ir renginio dalyvių eisena prie stalinizmo aukų atminimo paminklo, minėjimas su jautriais renginio svečių ir tremtį patyrusių žmonių pasisakymais prie viešosios bibliotekos, tremties paminklų geležinkelio stotyje ir kapinėse lankymas.
Pirmąjį minėjimą 1990 m. birželio 15 d. organizavo tuometinė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorė Gabrielė Karalienė. Tada Vilkaviškio parapijos salėje susirinko 475 buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Dabar daugelis jų jau ilsisi amžinybėje, o minėjimo tradiciją tęsia jų vaikai, kultūros įstaigų darbuotojai, visuomeninės organizacijos ir patriotiškai nusiteikę žmonės. Mes, vilkaviškiečiai, tradiciškai trėmimus prisimename prie simbolinio stalinizmo aukų atminimo paminklo, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus rūpesčiu pastatyto prie bibliotekos.
Dar Antikos mąstytojai pastebėjo, kad „istorija – tai laisvės kova su tironija“. Šiuos žodžius nuolat prisimename stebėdami dabartinius pasaulio įvykius, prisimindami Lietuvos okupacijas, genocidą ir gyventojų trėmimus. Tai skaudžiausi mūsų tautos istorijos įvykiai, palietę daugelį šeimų. Okupacija – tai žiaurus tautos ir atskirų žmonių išbandymas, kada išryškėja grobikų tikslai ir jų siekimo metodai bei gyventojų moralė, atsparumas ir gebėjimas pasipriešinti prievartai. Tarpukario mokyklose ir tvirtose šeimose išauklėti žmonės, negalėdami priešintis genocidui ginklais, priešinosi tyliu okupantų ir jų vykdomų priemonių smerkimu, pilietiniu nepaklusnumu. Jie netapo išdavikais, skundikais, oriai nugyveno savo gyvenimą, pažymėti tremtinio ženklu. Nežmoniškomis sąlygomis išgyventi padėjo vieningumas, artimųjų rūpestis, viltis sugrįžti į tėvynę, malda ir daina. Už istorijose minimų genocido aukų skaičių slepiasi konkrečios šeimos, atskirų žmonių likimai. Juos liudija tremtinių pasakojimai, dokumentinė medžiaga, prisiminimų knygos.
Trėmimų jubiliejus – tai proga prisiminti genocido aukas, jų istorijas, skaudžią patirtį ir palikimą ateities kartoms. Pažinojau daugelį rajono tremtinių, žinau jų istorijas, visuomet žavėjausi jų patriotizmu, geranoriškumu ir gražiu bendravimu.
Buvusi Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilkaviškio skyriaus vadovė Dalija Karkienė surinko tremtinių prisiminimus ir išleido tritomį „Mes sugrįžome…“. Stasys Dambrava su artimųjų pagalba surinko duomenis ir 1992 m. išleido Vilkaviškio rajono tremtinių sąvadą. Kostas Janulaitis, Alfonsas Pumeris, Kęstutis Melnikas, Kęstutis ir Stasys Dambravos rūpinosi tremties ir rezistencijos paminklų statymu. Valentinas Piečiukaitis, Regina Neiberkienė po keletą metų vadovavo tremtiniams, juos būrė ir vienijo. Kiti tremtiniai išleido prisiminimų knygas, surinko ir išsaugojo savo šeimos relikvijas, perdavė muziejui, kad jos išliktų ir liudytų genocido baisumą.
Man, kaip istorikei ir patriotiškos šeimos atstovei, artima ir svarbi tremties ir rezistencijos tema, nes du mano dėdės – Vincas ir Jonas Želviai žuvo kalėjime nuo okupantų rankos, teta Marijona kalėjo Mordovijos lageriuose, o tėtis Juozas Želvys-Minininkas buvo partizanų rėmėjas.
Visa tai įpareigoja prisidėti prie krašto istorijos puoselėjimo: rinkti, tyrinėti istorinę medžiagą, panaudoti ją renginiuose, parodose ir edukacijai. Džiugu, kad šiame darbe randu daug bendraminčių ir pagalbininkų. Tai – Vilkaviškio viešosios bibliotekos kolektyvas, Vilkaviškio P. Karužos 406-osios kuopos šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai, miesto mokyklų mokytojai.
Šiemetiniame minėjime dalyvavo būrys buvusių tremtinių, tremties metu buvusių vaikų ir jaunuolių arba gimusiųjų Sibire. Jie tremtį prisimena fragmentiškai, šeimos patirtį žino tik iš tėvų pasakojimų, bet jie taip pat gyvi genocido liudininkai. Labai jautru klausyti, kaip vaikas – tremtinys kalba apie atmintin įstrigusį forminės duonos kvapą, koks skanėstas buvo taukais užtepta naminė duona, o apšalusi bulvė priminė saldainį. Vida Jucaitytė-Stoškuvienė pasakojo, kaip džiaugėsi vaikišku vatinuku ir veltiniais (jie eksponuojami parodoje). Sunku suvokti, kokį siaubą išgyveno Petras ir Vytautas Maslauskai, Antanina Sabonaitytė-Burbienė, vieni likę Sibire, nes jų tėvai ir artimieji mirė. Tokie pasakojimai sukrečia, parodo tikrą tremties baisumą.
Paežerių dvaro oficinoje eksponuojami daiktai – skaudžios istorijos liudininkai. Apsilankykite. Suprasite, kaip svarbu turėti savo namus, rūpestingus tėvus, kurie atiduotų paskutinį kąsnį alkanam vaikui, kokia svarbi laisvė, sava kalba ir malda.
Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė
Autorius: Elena RUPEIKIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
