Miškų advokatė L. Paškevičiūtė: mes visi kenčiame dėl skaldymo kultūros
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Ar Lietuvos miškai šiandien saugomi taip, kaip turėtų būti? Kodėl vis dažniau girdime kalbas apie pernelyg intensyvius kirtimus ir kokią kainą už tai gali tekti mokėti ateityje?
Aplinkosauga šiandien yra ne tik gamtos puoselėtojų rūpestis, bet ir klausimas, kokią Lietuvą paliksime ateities kartoms. Vis svarbiau tampa ne tik ieškoti sprendimų, bet ir į šį procesą įtraukti jaunus žmones. Apie Lietuvos miškų būklę, visuomenės vaidmenį saugant gamtą, jaunimo įsitraukimą ir ateities aplinkosaugos viziją pokalbis su aplinkosaugininke, prezidento Valdo Adamkaus premijos laureate LINA PAŠKEVIČIŪTE.
Lina, pradėkime nuo apdovanojimo, kuris papildė jūsų profesinį bagažą, – Valdo Adamkaus aplinkosaugos premijos. Sveikiname. Kaip jautėtės sužinojusi, kad esate šio apdovanojimo laureatė?
Pranešimas buvo tikrai netikėtas. Gerai, kad manęs paklausė, ar nevairuoju, nes iš tiesų buvo labai malonu ir kartu visiškai netikėta. Ši premija man atrodo be galo prasminga, nes prezidentas Valdas Adamkus yra aplinkosaugai ir demokratijai labai daug padaręs žmogus. Toks įvertinimas įpareigoja pasitempti ir prisiimti didelę atsakomybę. Ateitis parodys, ar viską gyvenime darau teisingai, tačiau šis įvertinimas rodo, kad reikia tęsti pradėtą kryptį.
Papasakokite, ką veikiate kiekvieną dieną ir už kokią veiklą ši premija skirta.
Šiuo metu vadovauju Aplinkosaugos koalicijai, kuri vienija dešimt narių – kitų nevyriausybinių organizacijų. Pagrindinė mano asmeninė tema yra miškų politika. Į koaliciją atėjau dirbti visu etatu, nes norėjau iš esmės sustiprinti nevyriausybinį sektorių.
Iš ankstesnės savanoriškos veiklos mačiau, kad gamtosaugos interesas šalyje dažnai lieka tiesiog gatvėje. Mes šaukiame iš gatvės, o siauros komercinės interesų grupės patogiai sėdi prie sprendimų stalo ar politiniuose komitetuose. Šį disbalansą reikėjo panaikinti. Aplinkosauga turi būti prie to paties sprendimų stalo. Mes populiariname miškų advokacijos sąvoką – tai yra visuomeninis viešojo intereso lobizmas. Aš esu viešojo intereso gamtos lobistė.
[caption id="attachment_1561607" align="alignleft" width="2560"]
Aplinkosaugininkė, prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatė Lina Paškevičiūtė. Skirmanto Stanislovaičio / ELTA nuotrauka[/caption]
Kaip tai atrodo realybėje? Gamtosaugininkai juk nėra labai patogūs konsultantai valdžiai.
Realybėje tai reiškia gilintis, aiškintis ir suprasti visus interesus. Įsigiliname, ko reikia gamtai, ko reikia vietos bendruomenėms, koks yra pramonės ar miško savininkų interesas, ir iš to suformuojame aiškią poziciją.
Mums be galo svarbu, kad pozicija būtų grįsta tiksliais duomenimis ir mokslu, todėl daug bendraujame su mokslininkais. Tuomet einame pas politikus, pateikiame tą poziciją, dirbame darbo grupėse ir atstovaujame gamtai, tapdami atsvara siauriems privatiems interesams. O dėl patogumo – tai labai priklauso nuo valstybės brandos.
Dažnai gamtos interesas tartum lieka gatvėje, tartum iš gatvės šaukiamas, o interesų grupės sėdi prie sprendimų stalo. Norėtume, kad aplinkosauga būtų prie to paties sprendimų stalo, o ne gatvėje rėktų.
Jei paklaustume visuomenės, kas yra aplinkosaugos aktyvistas, dažnas įsivaizduotų jaunuolį su plakatu, protestuojantį prieš kirtimus ar įsitaisiusį namelyje medyje. Kiek šiame paveiksle yra tiesos?
Čia yra daug teisybės, tai buvo dominuojantis modelis prieš kokius penkiolika metų. Tačiau aplinkosaugai reikalingos abi kojos. Reikia ir aktyvistų gatvėje, kurie garsiai atkreipia dėmesį į problemas, bet reikia ir tų, kurie sėdi institucijose ir pateikia rimtas, suformuluotas pozicijas ant politikų stalo, nes gatvėje skamba tik supaprastinti šūkiai. Aš atstovauju tam antram poliui, papildančiam gatvės aktyvistus.
https://www.youtube.com/watch?v=nA4e2LyUZqMAr nesulaukiate kolegų aktyvistų priekaištų, kad dabar kolaboruojate su politikais, užuot prisirakinusi grandinėmis prie medžių?
Kiekvienas nevyriausybininkas jaučia jam skiriamus skirtingus žmonių lūkesčius. Tačiau dabar mes visi išgyvename kitą bėdą – šalyje itin ryškėja skaldymo kultūra. Ja norima įskiepyti visišką nepasitikėjimą tiek institucijomis, tiek nevyriausybiniu sektoriumi. Mes visi labai kenčiame nuo šios skaldymo kultūros. Tai naujas iššūkis – kaip žmonių energiją nukreipti į pozityvų ir konstruktyvų dialogą, o ne į aklą poziciją, kad viskas ir visi aplinkui yra blogi.
Net po mano apdovanojimo ceremonijos socialiniuose tinkluose užsiliepsnojo diskusijos, kam reikalinga tokia šventė, kiek ji kainavo ir kad tai vos ne puota maro metu. Tai irgi yra tos pačios skaldymo kultūros pasekmė. Gatvės aktyvumas yra reikalingas, nes lobistinės pramonės jėgos veikia giliai ir nematomai. Kartais reikia gatvės spaudimo, kad atsirastų noras ką nors keisti, tačiau negalima pasiduoti visuotiniam skaldymui.
Kiek aplinkosauga yra tik jaunų žmonių reikalas?
Mano patirtis rodo, kad tikrai ne vien jaunų. Savo aplinkoje bendrauju tiek su studentais, tiek su pensinio amžiaus žmonėmis – amžiaus spektras yra didžiulis. Kartą, nuėjus ar pas Gintautą Palucką, ar pas Ingą Ruginienę, man buvo įdomu pamatyti, kad ten susirenka ir vyrai, ir moterys, apimantys visą amžiaus spektrą. Tai rodo, kad miškų apsauga yra bendras visų reikalas.
Kiekvienas žmogus natūraliai jautriai reaguoja į savo aplinką. Jei prie tavo namo stato gamyklą, tau bus blogai, nepriklausomai nuo amžiaus.
Lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, labai jautriai išgyvena miško iškirtimą – tai jaučiama kaip gyvo daikto ar artimojo netektis, kelia didelį liūdesį. Jaunimas galbūt labiau seka klimato kaitos temas, tam įtakos turi ir Gretos Thunberg fenomenas, bet bendra aplinkosauga rūpi visiems.
[caption id="attachment_1218289" align="alignleft" width="1920"]
Gyvastingieji medžiai. Mindaugo Survilos nuotrauka[/caption]
Vis dėlto šiomis temomis viešojoje erdvėje labai daug manipuliuojama, jos dažnai įtraukiamos į geopolitinį susipriešinimą.
Manipuliavimo yra ypač daug. Giluminis šio konflikto ryšys yra viešasis interesas prieš privatų interesą. Pasaulis šiandien suka viešojo intereso gynimo link, o gamtosauga, klimatosauga ar taršos prevencija pramonės lobistams tampa tiesiog nepatogios.
Apmaudžiausia, kad sveika aplinka suinteresuoti žmonės patys pasiduoda primetamiems naratyvams, esą aplinkosauga mums yra per brangi, dėl jos nukentės ekonomika ir panašiai. Tačiau sveika ekonomika privalo suderinti visus dalykus, nes ji tėra įrankis mūsų gyvenimo kelyje.
Kokius pagrindinius sunkumus dabar matote Lietuvoje? Minėjote, kad nevyriausybinio sektoriaus branda pagerėjo, bet kaip atrodo realybė?
Nevyriausybinis sektorius išmoko profesionaliai rengti pozicijas, todėl jo atstovai dažniau kviečiami prie stalo. Tačiau aplinkosaugos būklė šalyje nuosekliai blogėja. Beveik visi rodikliai rodo, kad gamtos apsauga prastėja. Turime didžiulę oro taršos problemą, dėl kurios tęsiasi Europos Sąjungos pažeidimo procedūros.
Jei imtume konkrečiai miškų temą, nuo 2018 metų, kai pradėjome didžiuosius protestus, kirtimų mastas tik didėja. Kai 2022 metais priėmėme dalinį nacionalinį miškų susitarimą, medienos gavyba iš miškų dar išaugo – daugiau kaip dešimčia procentų. Tai yra oficialūs duomenys.
Bet juk oficialiai nuolat skelbiama, kad miškų plotas Lietuvoje didėja?
Tai yra akivaizdus faktų manipuliavimas ir institucinis šališkumas. Taip, bendras plotas didėja, bet didėja ir plynųjų kirtimų apimtis. Institucijos tiesiog randa sau patogius duomenis. Tačiau kiekvienas žmogus, nuvažiavęs į mišką, pats savo akimis mato plynai prakirstus plotus. Šis jausmas miške puikiai atspindi tikrąją neskelbiamą statistiką.
Lietuva laikosi labai keisto miškų valdymo režimo: mes arba visiškai aklinai saugome, arba, jei jau kertame, tai plynai. Nėra protingo vidurio. O juk egzistuoja gamtiškoji, nuolatinės dangos miškininkystė, kai mediena iš miško paimama, bet miško aplinka išlaikoma. Pagal statistiką, Lietuva yra tarp penkių Europos Sąjungos šalių, kurios tokios miškininkystės visai neturi. Tai mūsų neatlikti namų darbai, nes pramonės lobizmas pas mus buvo per stiprus. Tikimės artimiausiais metais pakeisti Miškų įstatymą ir strategiją, bet laukia sunki idėjinė kova.
[caption id="attachment_1138602" align="alignleft" width="2560"]
Mindaugo Lapelės nuotrauka[/caption]
Lina, kodėl jums asmeniškai tai yra svarbu?
Jaučiu labai stiprų vidinį ryšį su gamta. Taip pat suprantu, kad mano analitiniai sugebėjimai čia gali iš tikrųjų padėti. Be to, man be galo rūpi mūsų demokratinė kultūra ir dialogas, kur struktūrinė analitika gali teikti konstruktyvumo.
Visada prisimenu prezidentą Valdą Adamkų. Tai, ką jis padarė Amerikoje, įrodo, kad pokyčiai yra įmanomi. Jis sunkiu, profesionaliu, nuosekliu darbu sugebėjo iš pramoninės taršos išvaduoti didžiuosius ežerus ir ekosistemas. Vadinasi, viskas įmanoma, reikia tik nuoseklumo. Ekonomika nevaldo pasaulio, ji yra tik įrankis šalia mūsų vertybių. Neturi būti gėda garsiai pasakyti, kad gamta mums rūpi, nes tai yra mūsų tapatybės dalis.
Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po keliasdešimties metų?
Visiškai pritariu vizijai „Lietuva 2050“. Norėčiau matyti žalią Lietuvą, kurioje gera gyventi, kurti ir kurią norisi saugoti. Gamtos aplinka turi tapti mūsų pamatiniu konkurenciniu pranašumu pasaulyje, kad aukštos kvalifikacijos specialistai norėtų čia važiuoti ir dirbti vien todėl, jog čia gera bei gražu būti.
Taip pat svarbi senstanti visuomenė ir vadinamoji sidabrinė ekonomika – būtų nuostabu senatvėje gyventi jaukioje aplinkoje prie miško, turint visas paslaugas ir jaučiant dvasinę santarvę. Valstybiniams miškams išlaikyti mums visiems užtektų per metus atsisakyti vos dviejų puodelių kavos ir sumesti tuos pinigus miškų urėdijai, kad ji elgtųsi draugiškiau su mūsų visų turtu. Nuo to ir reikėtų pradėti – kad kiekvienas turėtume ir saugotume savo medį.
Autorius: Jurga
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
