Kai kaimas praranda ateities jausmą

Lietuvoje jau yra modernių ūkių, kurie valdo šimtus ar net tūkstančius hektarų, o juose dirba vos keli žmonės. Laukuose važinėja GPS valdoma technika, fermose veikia robotizuotos sistemos, o agronominiai sprendimai priimami remiantis palydoviniais duomenimis ir dirbtinio intelekto analize. Technologiniu požiūriu Lietuvos žemės ūkis per pastaruosius dešimtmečius padarė didžiulį šuolį. Tačiau kartu vyksta ir kitas procesas, apie kurį kalbama gerokai mažiau. Aplink daugelį modernių ūkių nyksta gyvenimas. Uždarytos mokyklos, tuštėjančios sodybos, silpnėjančios parapijos, mažėjantis vaikų skaičius, iš regionų išvykstantis jaunimas. Kaimas tampa vis mažiau panašus į bendruomenę ir vis labiau – į gamybinę teritoriją. Todėl statistika, rodanti sparčiai augantį trečiųjų šalių darbuotojų skaičių Lietuvos žemės ūkyje, neturėtų stebinti. Tai nėra atsitiktinis reiškinys ar laikinas darbo rinkos sutrikimas. Tai ženklas, kad ilgą laiką ignoravome regionų ir kaimo gyvenimo procesus. Kai buvau vaikas, mano mažame miestelyje veikė aštuonmetė mokykla, kurioje mokėsi daugiau kaip du šimtai vaikų iš aplinkinių kaimų ir pavienių sodybų. Veikė vaikų darželis, mokyklos bendrabutis, kaime netrūko gyvybės. Tuo metu atrodė savaime suprantama, kad kaimas gyvuos visada. Šiandien vaizdas visiškai kitoks. Vaikų darželio pastatas seniai privatizuotas ir paverstas butais. Mokyklos bendrabutis keletą metų stovėjo apleistas, kol vietos bendruomenė jį prikėlė naujam gyvenimui – ten įkurti senelių namai ir nedidelė kavinė. Buvusi katilinė virto bendruomenės gedulo namais. Prieš keletą metų dėl vaikų trūkumo uždaryta ir mokykla. Paradoksalu, tačiau vaikų kaime dar yra. Vis dėlto dalis tėvų, neberadę darbo savo krašte ir kasdien važinėjantys dirbti į rajono centrą, dar prieš daugiau nei dešimtmetį pradėjo vežioti vaikus į miesto mokyklas, tikėdamiesi geresnės ugdymo kokybės. Taip pamažu susiformavo uždaras ratas: mažėjant mokinių, silpnėjo mokyklos galimybės, o silpnėjanti mokykla skatino dar daugiau šeimų rinktis miestą. Šiandien simboliška atrodo ir tai, kad pagrindinis mokyklos pastatas taip pat pertvarkomas į senelių namus. Netolimoje ateityje juose gyvens senoliai, kurių vaikai ar anūkai kadaise mokėsi tuose pačiuose kabinetuose. Iš buvusios gyvos infrastruktūros liko kultūros namai, biblioteka, įkurtas vaikų dienos centras. O vaikai kas rytą autobusais vežami į rajono centro mokyklas. Vietiniai žmonės dar prisimena laiką, kai per pertraukas ir po pamokų mokyklos kiemas būdavo pilnas vaikų, o parduotuvėje susidarydavo ilgos eilės. Kartais atrodo, kad kaimas pamažu praranda ne tik žmones. Jis praranda ir savo ateities jausmą. Tėvas ir sūnus. Turgeliai, Šalčininkų rajonas, 2015 m. Tado Kazakevičiaus fotografija Kai kurios permainos įvyko taip greitai, kad žmonės nespėjo jų iki galo suvokti. Per vienos kartos gyvenimą ištisi kaimo pasauliai pasikeitė neatpažįstamai. Šiandien Lietuva išgyvena liūdną paradoksą: žemės ūkis tampa vis modernesnis, tačiau kaime lieka vis mažiau žmonių, kurie jame norėtų ir galėtų gyventi.

Ar saugodami kraštovaizdį nepamirštame žmogaus?

Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mano miestelyje veikė kolūkis, suteikęs darbo beveik visiems aplinkinių kaimų gyventojams. Tik nedidelė dalis žmonių važinėdavo dirbti į rajono centrą. Kolūkis turėjo daug trūkumų, tačiau buvo ir tam tikras socialinis organizmas – palaikė vietos ekonomiką, infrastruktūrą bei žmonių tarpusavio ryšius. Atkūrus nepriklausomybę kraštas pasikeitė iš esmės. Po privatizavimo ūkio pastatuose įsikūrė ir veikia kelios mažos, bet su žemės ūkio veikla nesusijusios įmonės, o laukus dirba keletas ūkininkų. Vaizdingos apylinkės gavo regioninio parko statusą. Buvo įkurtas lankytojų centras, sutvarkyta dalis viešųjų erdvių, įrengti pažintiniai takai ir apžvalgos bokštas. Vietovę pradėjo lankyti šimtai turistų. Tai neabejotinai davė ir naudos. Atsirado kelios darbo vietos, daugiau dėmesio sulaukė gamtos ir kultūros paveldas, gražėjo aplinka. Kraštas tapo matomas ir vertinamas. Tačiau pamažu išryškėjo ir tam tikras vidinis prieštaravimas, nes parko teritorijoje atsirado įvairių papildomų reikalavimų. Pavyzdžiui, už teritorijos valymą be leidimo galima gauti baudą, o kai kuriais atvejais norint nukirsti seną ir pavojų sodybai bei praeiviams keliantį medį reikia gauti „palaiminimą“ net iš Vilniaus. Kartais ima atrodyti, kad Lietuvoje lengviau apginti kraštovaizdį nei žmogaus galimybę gyventi savo krašte. Saugomos pievos, reti augalai, seni medžiai – tai svarbu, tačiau tuo pat metu nyksta pats kaimo žmogus, jo šeima, kasdienis gyvenimas. Gatvinis-rėžinis Grabijolų kaimas (Elektrėnų sav.), minimas nuo 1795 m., 2007 m. Vytauto Šimonio nuotrauka Kai kuriose vietose kaimas tarsi tampa gražiai prižiūrimu kultūriniu peizažu turistams, o ne gyva bendruomene. Žmogus jame pamažu ima priminti nebe šeimininką, o teritorijos prižiūrėtoją ar net savotišką eksponatą, kurį dar galima parodyti lankytojams kaip nykstančio pasaulio dalį. Ypač liūdna matyti, kai saugomoje ir išpuoselėtoje aplinkoje mažėja vaikų balsų, uždaromos mokyklos, o jaunos šeimos savo ateitį kuria kitur. Kartais susidaro įspūdis, kad kraštovaizdis išsaugomas, tačiau gyvenimas iš jo tyliai traukiasi. Tai nereiškia, kad nereikia saugoti gamtos. Priešingai – žmogus ir gamta neturėtų būti supriešinami. Tikrasis tvarumas prasideda tada, kai saugomas ne tik kraštovaizdis, bet ir bendruomenė, kuri tame kraštovaizdyje gyvena. Juk gyvas kaimas – ne vien gražus vaizdas ar turistinis maršrutas. Tai žmonės, jų atmintis, jų vaikai, santykis su vieta, kurią jie vadina namais.

Kai efektyvumas tampa pagrindiniu kriterijumi

Europos Sąjungos bendroji žemės ūkio politika Lietuvai suteikė milžinišką finansinę paramą. Per kelis dešimtmečius buvo atnaujinta technika, modernizuoti ūkiai, išaugo produktyvumas. Daugelyje sričių Lietuvos žemdirbiai šiandien sėkmingai konkuruoja Europos mastu. Tačiau kartu su modernizacija įsitvirtino ir tam tikras požiūris į kaimą. Svarbiausiu sėkmės matu tapo našumas, mastas ir ekonominis efektyvumas. Didelė dalis paramos buvo susieta su valdomu žemės plotu, todėl natūraliai skatino ūkių stambėjimą ir žemės koncentraciją. Ekonominiu požiūriu toks modelis atrodo racionalus. Tačiau visuomenė nėra vien ekonominis mechanizmas. Prancūzų filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau perspėjo, kad visuomenė pradeda prarasti moralinį pamatą tada, kai žmogus vertinamas tik pagal ekonominę jo naudą. Ši mintis šiandien skamba stebėtinai aktualiai. Kaimas nėra vien gamybos teritorija. Tai kultūros erdvė, kurioje perduodama kalba, papročiai, santykis su žeme, tikėjimu ir bendruomene. Kai žemė tampa tik investiciniu objektu, o žmogus – tik darbo jėgos vienetu, pradeda silpnėti pats bendruomeninis gyvenimo audinys. Per pastaruosius dešimtmečius daugelyje Lietuvos vietovių susiformavo paradoksali situacija: ūkiai modernėjo, tačiau kartu mažėjo žmonių, reikalingų vietos gyvenimui palaikyti. Stambus ir itin mechanizuotas ūkis gali generuoti didelę ekonominę grąžą, tačiau jam reikia gerokai mažiau žmonių nei anksčiau. Kai nyksta smulkesni šeimos ūkiai, silpnėja ir socialinis kaimo audinys – mažėja vaikų, uždaromos mokyklos, traukiasi paslaugos, nyksta kasdieniai bendruomenės ryšiai. Viešvilės (Jurbarko r.) pagrindinė mokykla. Wikipedia.org nuotrauka Biblijoje pranašas Izaijas perspėjo: „Vargas tiems, kurie prideda namą prie namo ir jungia lauką prie lauko, kol nebelieka vietos niekam kitam.“ Šie žodžiai šiandien skamba ne kaip archajiškas moralizavimas, o kaip priminimas apie ribas, kurias peržengus ekonominė pažanga gali pradėti griauti socialinį gyvenimą. Modernizacija savaime nėra blogis. Technologijos gali palengvinti žmogaus darbą, mažinti fizinį krūvį ir didinti produktyvumą. Tačiau problema atsiranda tada, kai efektyvumas tampa beveik vieninteliu kriterijumi, o žmogus, bendruomenė ir gyvenimo kokybė nustumiami į antrą planą. Tuomet kaimas pamažu praranda ne tik gyventojus. Jis pradeda prarasti ir savo prasmę – būti vieta, kurioje žmogus ne tik dirba, bet ir gyvena, augina vaikus, kuria santykius ir perduoda savo pasaulį kitai kartai.

Tuštėjantis kaimas – ne vien ekonominė problema

Apie regionų nykimą dažniausiai kalbama statistikos kalba: mažėja gyventojų, uždaromos mokyklos, trūksta darbuotojų. Tačiau už šių skaičių slypi gerokai gilesnis klausimas – ką prarandame kaip bendruomenė? Kai miestelyje uždaroma mokykla, nyksta ne tik ugdymo įstaiga. Prarandama vieta, kurioje žmonės susitinka, kur formuojasi vietos tapatybė, kur vaikai mokosi priklausyti savo kraštui. Kaimo mokykla dažnai būna daugiau nei pastatas. Ji tampa savotišku bendruomenės centru, jungiančiu skirtingas kartas. Kai nebelieka net vietinės parduotuvės, pašto skyriaus ar silpsta parapijos gyvenimas, pamažu nyksta ir kasdieniai žmonių ryšiai. Kaimas praranda ne tik infrastruktūrą – jis praranda socialinį ritmą. Daugelis jaunų žmonių iš regionų išvyksta ne todėl, kad nemėgtų kaimo. Dažnai jie tiesiog nebemato čia ateities. Trūksta stabilių darbo vietų, kokybiškų paslaugų, būsto galimybių, kultūros gyvenimo. Jauna šeima šiandien renkasi ne tik atlyginimą, bet ir aplinką, kurioje norėtų auginti vaikus. Tuo pat metu žemės ūkiui vis labiau reikia kvalifikuotų darbuotojų. Moderniam ūkiui šiandien reikia ne mažiau kompetencijų nei daugeliui miesto profesijų. Dirbama su automatizuotomis sistemomis, dronais, skaitmeniniais sprendimais, sudėtinga technika. Tačiau visuomenės sąmonėje žemės ūkio darbas vis dar dažnai siejamas su pasenusiais stereotipais – tarsi tai būtų ne moderni ir strategiškai svarbi veikla, o praeities reliktas. Ši spraga tarp modernaus sektoriaus poreikių ir visuomenės požiūrio tampa viena iš priežasčių, kodėl žemės ūkiui ima trūkti vietinių darbuotojų. Kartais susidaro paradoksali padėtis: technologijos modernėja greičiau nei visuomenės požiūris į žmogų, gyvenantį ir dirbantį kaime. Kaunatavos mokykla (Telšių r.). Wikipedia.org nuotrauka

Migracija – ne priežastis, o simptomas

Pastaraisiais metais Lietuvos ūkiuose sparčiai daugėja darbuotojų iš trečiųjų šalių – Ukrainos, Vidurinės Azijos, Indijos ir kitų regionų. Viešojoje erdvėje ši tema dažnai pateikiama supaprastintai: vieni kalba tik apie ekonominę būtinybę, kiti – tik apie grėsmes. Tačiau tikroji problema yra gilesnė. Užsieniečiai nėra Lietuvos kaimo krizės priežastis. Jie atsirado ten, kur susidarė tuštuma. Jei vietiniai žmonės masiškai nesitrauktų iš regionų, jei kaime būtų lengviau kurti šeimą, jei žemės ūkio specialybės būtų laikomos prestižinėmis, o regioninė politika būtų nuoseklesnė, priklausomybė nuo laikinos darbo jėgos greičiausiai būtų gerokai mažesnė. Todėl svarbiausias klausimas nėra vien migracijos mastas. Svarbiausias klausimas – kodėl Lietuvos kaimas tampa vieta, kurioje vis sunkiau išlaikyti savo žmones. Kita vertus, negalima ignoruoti ir kultūrinės dimensijos. Valstybė nėra vien ekonominė teritorija. Ji remiasi bendru kultūriniu pagrindu – kalba, istorine atmintimi, pasitikėjimu ir pilietiniu ryšiu. Kai regionuose sparčiai daugėja laikinų darbuotojų, kurie neturi ilgalaikio santykio su šalimi, natūraliai kyla klausimas: kaip išlaikyti bendruomeninį ir kultūrinį tęstinumą? Šie klausimai neturėtų būti sprendžiami baimės ar priešiškumo pagrindu. Tačiau jų ignoruoti taip pat negalime. Krikščioniškoji tradicija primena pareigą gerbti kiekvieno žmogaus orumą, nepriklausomai nuo jo kilmės. Tačiau ji taip pat kalba apie atsakomybę už bendruomenę, už silpstančius regionus, už socialinę sanglaudą. Todėl tikroji dilema šiandien yra ne pasirinkimas tarp atvirumo ir uždarumo. Tikroji dilema – ar Lietuva dar pajėgi kurti tokį kaimą, kuriame žmonės norėtų pasilikti, kurti šeimas ir matyti savo ateitį.

Krikščioniškas požiūris: žmogus nėra priemonė

Diskusijose apie migraciją dažnai pamirštama viena esminė dimensija – žmogaus orumas. Krikščioniškoji socialinė mintis primena, kad žmogus negali būti vertinamas tik kaip ekonominis išteklius. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje „Laborem exercens“ pabrėžė, kad darbas turi tarnauti žmogui, o ne žmogus – darbui. Tai ypač svarbu žemės ūkyje, kur darbas susijęs ne vien su ekonomika, bet ir su žmogaus santykiu su žeme, šeima bei bendruomene. Todėl ir migrantų klausimą turėtume vertinti ne vien per darbo rinkos poreikių prizmę. Jei žmonės atvyksta dirbti į Lietuvą, jie negali būti traktuojami kaip laikini mechanizmo sraigteliai. Jie taip pat yra orūs, turi šeimas, lūkesčių ir teisę būti gerbiami. Šventasis Raštas primena: „Neskriauskite ateivio ir jo neprispauskite.“ Tačiau krikščioniškoji tradicija kalba ne tik apie atjautą žmogui, bet ir apie atsakomybę už bendrą gėrį. Valstybė turi teisę rūpintis savo bendruomenės stabilumu, kultūriniu tęstinumu ir socialine sanglauda. Todėl migracijos politika negali būti chaotiška ar grindžiama vien trumpalaikiais ekonominiais poreikiais. Jei žmogus atvyksta gyventi ir dirbti ilgesniam laikui, turi būti sudarytos sąlygos jam mokytis kalbos, pažinti šalies kultūrą, integruotis į bendruomenę. Priešingu atveju formuojasi socialinė distancija, kuri ilgainiui silpnina pasitikėjimą visuomenėje.

Lietuva negali likti tik žaliavų eksportuotoja

Dar viena didesnė problema – pati Lietuvos žemės ūkio struktūra. Per ilgai likome orientuoti į pirminės žaliavos eksportą: grūdus, rapsus, žaliavinį pieną. Didelė pridėtinė vertė sukuriama ne Lietuvoje, o ten, kur vyksta perdirbimas, kuriami prekių ženklai ir gaminami aukštesnės vertės produktai. Kartu su žaliava eksportuojame ir darbo vietas. Todėl regionuose dažnai sukuriama mažiau darbo vietų, nei galėtų būti. Modernūs ūkiai gali būti našūs, tačiau vien žaliavų ekonomika sunkiai kuria gyvybingą vietos bendruomenę. Jei norime atgaivinti Lietuvos kaimą, turime pereiti nuo žaliavų eksporto prie didesnės vietinės pridėtinės vertės kūrimo. Čia ypač svarbi tampa kooperacija. Daugelyje Vakarų Europos valstybių stiprūs kooperatyvai leidžia ūkininkams ne tik išgyventi, bet ir patiems kontroliuoti didesnę vertės grandinės dalį – nuo perdirbimo iki galutinio produkto pateikimo rinkai. Tai reiškia daugiau vietinių darbo vietų, stipresnius regioninius prekių ženklus, trumpesnes maisto grandines ir didesnes galimybes jaunimui likti savo krašte. Tokiu būdu stiprinama ne tik ekonomika. Stiprinama ir pati bendruomenė.

Švietimo krizė ir profesinio prestižo klausimas

Viena didžiausių Lietuvos klaidų buvo požiūris į profesinį mokymą. Dalis regioninių profesinių mokyklų ilgą laiką buvo paliktos sąstingiui, nors būtent jos galėjo tapti modernių žemės ūkio technologijų ir regioninės plėtros centrais. Šiandien žemės ūkiui reikia ne tik fizinio darbo. Reikia agronomų, veterinarų, žemės ūkio inžinierių, mechanikos specialistų, automatizacijos ekspertų. Modernus ūkis vis labiau primena aukštųjų technologijų sektorių. Tačiau jauniems žmonėms dažnai siunčiama priešinga žinia – tarsi tikrasis prestižas būtų siejamas tik su didmiesčiu, biuru ir darbu prie kompiuterio. Darbas žemės ūkyje neretai vis dar suvokiamas kaip ne toks perspektyvus ar ne toks vertingas pasirinkimas. Ilgainiui atsirado tokio požiūrio pasekmių, kurias šiandien jau matome regionuose. Merkinės ūkininkai. Brolių Černiauskų nuotrauka Daugeliui vyresnės kartos žmonių ūkininkavimas niekada nebuvo vien profesija ar verslas. Ryšys su žeme dažnai buvo perduodamas šeimoje – kartu su darbu perduodant ir gyvenimo būdą, atsakomybės jausmą, santykį su gamta bei bendruomene. Galbūt todėl ir šiandien kai kurie žmonės sako, kad ūkininku ne vien tampama – tam tikra prasme juo ir užaugama. Tačiau nutrūkus kartų tęstinumui, silpnėjant regionų bendruomenėms ir jaunimui vis rečiau matant savo ateitį kaime, silpnėja ir ryšys su žeme. Anksčiau daugelis ūkių buvo perduodami iš kartos į kartą. Kartu buvo perduodama ne tik žemė ar pastatai, bet ir santykis su darbu, atsakomybe bei savo kraštu. Šiandien vis daugiau šeimų susiduria su klausimu, kam liks ūkis ir ar apskritai bus kam tęsti pradėtą gyvenimą. Romėnų filosofas ir oratorius Markas Tulijus Ciceronas žemdirbystę laikė viena garbingiausių žmogaus veiklų, nes ji ugdo atsakomybę, santūrumą ir ryšį su bendruomene. Ši mintis aktuali ir šiandien, kai vis daugiau kalbame apie technologinę pažangą, tačiau vis sunkiau atsakome į klausimą, kaip išsaugoti žmogaus ryšį su savo kraštu. Jei valstybė iš tiesų žemės ūkį laiko strateginiu sektoriumi, ji turėtų daug rimčiau investuoti ne tik į techniką, bet ir į žmogų – į jaunų specialistų rengimą, regioninių mokyklų stiprinimą ir profesinio mokymo prestižą.

Kaimas kaip gyvenimo kokybės klausimas

Dažnai manoma, kad žmones regione gali išlaikyti vien atlyginimas. Tačiau šeimos renkasi ne tik darbą. Jos renkasi aplinką, kurioje galima auginti vaikus, jaustis saugiai, kurioje vyksta kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Todėl regioninė politika negali apsiriboti ekonominėmis priemonėmis. Jeigu jauna šeima kaime neturi mokyklos, gydytojo, kultūrinės erdvės, kokybiško interneto ar galimybės įsigyti būstą, net ir geras atlyginimas dažnai netampa pakankama priežastimi pasilikti. Vokiečių ekonomistas Wilhelmas Rsöpke perspėjo, kad visuomenė negali būti sveika, jei visi gyvenimo centrai koncentruojami didmiesčiuose. Šiandien ši mintis Lietuvoje skamba ypač aktualiai. Stiprus regionas nėra praeities reliktas. Tai vienas svarbiausių socialinio stabilumo veiksnių. Kai nyksta regionai, silpnėja ne tik vietos ekonomika – silpsta pasitikėjimas valstybe, žmonių jausmas, kad jie savo krašte yra reikalingi. Todėl kalbėdami apie Lietuvos ateitį turėtume galvoti ne tik apie ekonomikos augimą, bet ir apie gyvenimo kokybę regionuose – viešųjų paslaugų išsaugojimą, paramą jaunoms šeimoms, būsto prieinamumą ir skaitmeninę infrastruktūrą. Kaimas neturėtų tapti socialinės atskirties zona ar vien sezonine poilsio erdve. Jis turi išlikti visavertė gyvenimo alternatyva žmonėms, norintiems ateitį kurti ne didmiestyje, o savo krašte. Miegėnų kaimo (Kėdainių r.) vaikai ir savanoriai architektai prie bendrai sukonstruotos lauko erdvės su išskirtiniu akmeniniu židiniu / rūkykla projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės“ metu 2013 m. liepos 13–16 d. Organizatorių nuotrauka

Ar dar suprantame, ką prarandame?

Lietuvos kaimo krizė nėra vien ekonominis klausimas. Tai klausimas, kokios valstybės norime. Ar norime šalies, kurios regionai tampa tik žaliavų gamybos teritorijomis? Ar vis dar tikime, kad gyva bendruomenė, lietuvių kalba, vietos tradicijos ir šeimos ūkis turi vertę? Modernizacija savaime nėra blogis. Technologinė pažanga gali palengvinti žmonių darbą, sumažinti sunkų fizinį krūvį, didinti produktyvumą. Tačiau pažanga tampa pavojinga, jei pradeda silpninti socialinius ryšius, išstumti žmones iš jų gyvenamosios aplinkos ir paversti bendruomenę tik ekonomine funkcija. Tikrasis valstybės stiprumas matuojamas ne vien BVP ar eksporto rodikliais. Jis matuojamas ir tuo, ar regionuose dar gimsta vaikų, ar žmonės nori ten gyventi, ar išlieka bendruomenės, ar žmogus savo krašte dar jaučiasi esantis namie. Galbūt svarbiausias klausimas šiandien yra ne tai, kiek modernus taps Lietuvos žemės ūkis. Svarbesnis klausimas – ar jame dar liks vietos žmogui. Ar kaime dar bus girdėti vaikų balsai. Ar vakarais dar degs šviesos mokyklų languose. Ar žmogus savo krašte jausis reikalingas ne mažiau nei saugomas kraštovaizdis. Per vieną kartą Lietuva sukūrė modernų žemės ūkį. Tačiau kartu daugelyje vietų beveik nepastebimai nyko tai, kas kaimą darė gyvą – šeimos, mokyklos, kasdieniai žmonių ryšiai, priklausymo savo kraštui jausmas. Valstybė prasideda ne nuo statistikos lentelių ir ne nuo eksporto grafikų. Ji prasideda nuo vietų, kur žmonės jaučiasi namie. Nuo vietų, į kurias norisi sugrįžti. Ir nuo žmonių, kurie jose dar mato savo ateitį. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Rita Bagdonaite

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama