KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE (3)

KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE (3)...Kaip žiniasklaida galėtų įgyti arba susigrąžinti savo prestižą? Teikdama objektyvius, subalansuotus, nonkonformistinius reportažus ir komentarus apie tikrąsias karų priežastis? Gyvename realiame pasaulyje, kuriame sakyti tiesą nėra lengva. Ar manote, kad rimta žurnalistika ir intelektualinė veikla galėtų pakeisti status quo – pastaraisiais metais itin dažną tiesos nutylėjimą ar tiesiog ignoravimą? Visi žino, kad meta-karų eroje multimedijų informaciją galima paprastai ir pigiai įrašyti, kopijuoti, platinti. Drąsūs asmenys nuolat nutekina – Wikileaks principas – įslaptintus duomenis. Alternatyvias žiniasklaidos platformas tol, kol yra tinkamas finansavimas, irgi lengva kurti. Mesti tiesioginius iššūkius didžiausioms komercinėms platformoms ir vyriausybės kontroliuojamiems žiniasklaidos srautams dabar techniškai daug lengviau negu ankstesniais laikais. Taigi katės ir pelės žaidimas gana intensyvus, nes skaitmeninių ryšių tinklai nėra centralizuotai valdomi. Priešingai negu radijo ir televizijos klestėjimo amžiuje, valdžios hierarchija dabar yra daug labiau pažeidžiama, kylant skaitmeniniams maištams ir žiniasklaidos audroms. Šios skaitmeninių ryšių, tinklų teikiamos galimybės skatina atsirasti maištingą naujo tipo žurnalistiką. Karų istorijos požiūriu tai precedento neturintis dalykas. Žurnalistai-maištininkai ginčijasi ir išsiveržia iš didžiųjų žiniasklaidos platformų, atmeta populiariausių naujienų fetišą, cenzūravimą ir pastangas estetizuoti karo siaubą. Vietoj „vienišų žvaigždžių“, žurnalistų, stropiai tikrinusių tikrovės realijas laikraščių, radijo ir televizijos epochoje, – drąsių, ekscentriškų herojų su „rašalu, tekančiu gyslomis“, tokių kaip Williamas Howardas Russellas, Lionelis Jamesas, Martha Gellhorn, George’as Orwellas, – šiandienos maištaujantys žurnalistai dažniau renkasi tinklines mažiau žinomų, tačiau patyrusių komentatorių komandas, o savo kruopštaus tyrimo ataskaitas skelbia, dažnai talkinant didesnėms žiniasklaidos platformoms, tokioms kaip Al Jazeera, Haaretz ir The Guardian. Maištininkams priklauso įvairūs žmonės – patyrę žurnalistai, medikai, žmogaus teisių stebėtojai, intelektualai, savamoksliai tyrėjai, rašytojai, satyrikai, nevyriausybinių agentūrų ir komisijų nariai. Jie dirba pavieniui arba priklauso ne pelno siekiančioms organizacijoms, tokioms kaip Gydytojai be sienų, Middle East Eye, Oxfam, Wikileaks, Lancet, +972, Amnesty International, Global Investigative Journalism Network, Antiwar.com ir Quds News Network. Jie pasitelkia palydovinius vaizdus, socialinės žiniasklaidos kanalus, siekdami atremti dekadentišką populiariausių naujienų (breaking news) žurnalistikos poveikį. Mesdami iššūkį melui ir propagandai, supriešindami savo „tiesas“ su karą gražinančiųjų „tiesomis“, jie veikia kaip žiniasklaidos pagrindinių vartų saugotojai. Karo klausimais šie žurnalistai-maištininkai yra, Umberto Eco žodžiais tariant, „semiotiniai partizanai“. Sunkiomis sąlygomis, rizikuodami gyvybe jie dirba mūšių zonose, negaudami didelių atlyginimų, nuolat prarasdami internetą, apšaudomi, saugodamiesi raketų atakų, grobimų, kankinimų, bet jau sukėlė nemažai skaitmeninių „sprogimų“. Atsisakydami žaisti karą, nuo pat pradžių viską parodo ir atvirai apie viską pasakoja visuomenei, daro, ką gali, siekdami užtikrinti, kad karas nebūtų pristatomas kaip pramoga, kad būtų informuojama kuo demokratiškiau – atviriau, pliuralistiškiau ir bauginamai žemiškais būdais. Maištaujantys žurnalistai skaitmenine forma atskleidžia siaubingą dabarties karų tikrovę, kelia abejones dėl moralinio ir praktinio karų būtinumo, aiškina civiliams, kad jie turi teisę nebūti karo kankiniais, kad ateis laikas, kai karas kokia nors forma bus nutrauktas. Dešimtmečius studijuojate įvairius demokratijos aspektus, esate laikomas vienu geriausių šios srities tyrinėtojų. Kad ir ką vadintume demokratija, ji patiria pakilimus ir nuosmukius, ja galima ir tinkamai naudotis, ir piktnaudžiauti. Ji buvo ir tebėra puolama, deformuojama, net apleidžiama, kaip rodo skaudi praėjusio šimtmečio tikrovė. Kokie didžiausi iššūkiai demokratijai kyla šiame amžiuje? Ar demokratijos raida galėtų pakeisti kruvinų karų su būtinu priešdėliu meta eigą ir pobūdį? Aš jau kalbėjau apie visuomenės abejingumą, emocinį nejautrumą ir šaltą atsiribojimą. Tačiau noriu pabrėžti, kad spaudžiant naujajai maištaujančių žurnalistų grupei, visuomenės abejingumas darosi vis sąlygiškesnis. Maištaujanti žurnalistika padeda demokratizuoti net karą. Šia kol kas retai vartojama fraze aš nenoriu pasakyti – tai būtų nesąmonė, kvaila ir įžūlu, – kad karas ir jo ginklai yra vienodai paplitę tarp visų tautų arba kad Hobbeso aprašyta karo padėtis, kai kiekvienas ginkluotas asmuo stoja prieš kiekvieną kitą ginkluotą asmenį, turėtų būti taikoma visos planetos atžvilgiu, tarsi demokratija skatintų kažką panašaus į istorinio principo „balsuokime biuleteniais, o ne kulkomis“ makabrišką apvertimą aukštyn kojom. Ankstesnėse knygose ir straipsniuose bandžiau pagrįsti radikaliai skirtingą demokratijos supratimą, aiškindamas, kad demokratizacija apima daug daugiau negu laisvi ir sąžiningi rinkimai, rašytinė konstitucija, teisinė valstybė, pilietinių laisvių kūrimas ir gynimas. Demokratizacija yra procesas, kuris vyksta kur kas giliau ir daro daug platesnį poveikį. Tai trikdo vyraujančias „realybes“, griauna karaliaujančius pasakojimus, plečia mentalinį akiratį, padrąsina žmones leistis į nuotykius. Demokratizacija suteikia erdvės netikėtai pradžiai. Jai būdinga pankiška kokybė. Netradicinė frazė – karo demokratizavimas – reiškia visai ką kita negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Abstrakčiai tariant, ši frazė pabrėžia, kad demokratija atmeta teiginius apie neva „prigimtinį“ karo pobūdį. Energingos demokratijos skatina piliečius suvokti galios santykių sudėtingumą ir atsitiktinumus, kurie sukelia karus. Karo klausimais piliečiai skatinami kvestionuoti dominuojančias „tikrovės“ versijas, suprasti, kad „tiesa“ turi daug išraiškos formų. Neturėdamos istorinių sėkmės garantijų, demokratijos išsklaido abejingumą ir verčia abejoti karo „grožiu“. Atskleidžia karo nenatūralumą ir skatina piliečius apsvarstyti galimybę, kad ateityje jis būtų užkardytas ir panaikintas. Kaip vyksta šis karo „natūralumo“ atmetimas? Akivaizdu, kad gerai veikiančios demokratijos ragina viešai atmesti karo būtinybę, nes funkciškai jos priklauso nuo institucijų – parlamento, pilietinės visuomenės, maištingosios žurnalistikos, nepriklausomų teismų, žmogaus teisių organizacijų, teisinių įsipareigojimų karo nusikaltimų tribunolams, laisvai mąstančių rašytojų, dailininkų, muzikantų... Tai palengvina piliečių pastangas organizuotis ir laisvai kalbėti bei veikti, priešinantis karui, kad būtų išvengta jo baisumų. Tvirta demokratija patiria normatyvinę kančią ir gėdą dėl karo žiaurumų, mirčių ir destrukcijos. Jei demokratija, paprastai kalbant, yra institucijų ir gyvenimo būdo rinkinys, sukonstruotas ir visiems vienodai paskirstytas nesmurtinėmis priemonėmis, viešai stebint kaimynines bendruomenes, susikūrusias savą ekologinę aplinką, besiremiančias didele moralės įvairove, tuomet karas – žmonių kūnų ir sielų bei ekosistemų niokojimas, naikinimas – yra tikras prakeiksmas. Kitų žudymas pažeidžia etinį lygybės principą, demonstruoja nepagarbą žemiškoms buveinėms, kuriose gyvename. Karai naikina ir ekosistemas, daužo žmonių širdis, apnuodija gerumo sampratą, subjauroja kūnus, traumuoja išgyvenusius žmones ir atveria kelią tolesniems karams, todėl demokratijos ragina visuomenę realistiškiau, pragmatiškiau priešintis karų iniciatoriams. Kadangi karai darosi vis žiauresni, kaip jau seniai pabrėžė Bertrandas Russellas, demokratijos skatina piliečius suvokti – tik nedaugelis karų yra verti, kad būtų kariaujama. Karo blogis beveik visada yra didesnis, negu atrodo sujaudintiems gyventojams, jam ką tik prasidėjus. Štai kodėl galiausiai karai, kuriuos vadinamosios demokratijos įžūliai pradeda neva pačios demokratijos labui, sukelia piliečių pasipriešinimą, nusiskundimus dėl politikų, vyriausybių, didžiosios žiniasklaidos ir ginklų gamintojų skleidžiamo melo, išsigalvotų alibi, dvejopų standartų, ekologinės rizikos ir moralinio nuosmukio. Baigdamas noriu pabrėžti, kad maištingoji karo žurnalistika yra šios sulėtintos demokratizacijos tendencijų priešakyje. Tiesa, nepaisant viso savo sumanumo, drąsos pasipriešinti smurtui, kurį neišvengiamai tenka patirti, žurnalistai-maištininkai nėra pajėgūs nei sustabdyti žudynių, nei priartinti teisingos meta-karų pabaigos. Tačiau šis prieštaravimas dėl neveiksmingumo iškreipia mano mintį. Nors akivaizdu, kad maištingoji žurnalistika nesustabdys destruktyvių meta-karų, ji esmingai daro kitką – ne tik apnuogina jų absurdiškumą, nuplėšdama visus pagražinimus, bet ir teikia politinių vilčių, kad karų era vis dėlto baigsis.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama