KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE (2)

KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE (2)...Jūsų pranešime keliskart nuskambėjo žodis „abejingumas“. Teigiate, kad, nepaisant iš pažiūros didžiulio informacijos srauto apie aktualijas, ypač iš frontų, o susirėmimų daugėja, žmonės (bent jau kai kuriose pasaulio vietose) darosi abejingi karams, juo labiau vykstantiems toli nuo jų. Kokios yra šio didelį nerimą keliančio reiškinio priežastys? Ar kalta visuomenės „technologizacija“, ar kiti raidos aspektai? Ar yra koks nors veiksmingas būdas ištrūkti iš geležinių abejingumo gniaužtų? Plačiai paplitęs piliečių abejingumas karo žiaurumams ir baisybėms yra vienas iš karo sužaidybinimo padarinių. Tiesa, geografijos atžvilgiu abejingumas pasiskirsto netolygiai. Kai meta-karo nagai ir dantys įsisega žmonėms į odą, jų abejingumą greitai ištirpdo baimės ir pykčio persmelktas susirūpinimas. Taip pat tiesa, kad yra kontekstų, pavyzdžiui, šiuolaikinis Izraelis ir JAV po Rugsėjo 11-osios, kai didžiosios žiniasklaidos pateiktas meta-karų nušvietimas sukėlė karingas aistras, garsiai skambėjo piliečių raginimai negailestingai susidoroti su priešais, kariaujant iki pat galutinės pergalės, kad ir kokia ji būtų karti. Dėl įvairių priežasčių manau, kad tokių pavyzdžių, kai aistringai kurstant karą, mobilizuojamos masės, mažėja. Galbūt klystu, bet demokratinių karų laikai, daugelio mokslininkų manymu, prasidėję XVIII a. antrojoje pusėje, baigiasi, funkciškai kalbant, akivaizdu, kad masinio naikinimo ginklai mobilizaciją, ypač visuotinį šaukimą, pavertė beprasmybe. Tiesa, vis dar dainuojamos karingos dainos – Aux armes, citoyens; Formez vos bataillons; Marchons, marchons [Prie ginklo piliečiai; formuokite savo batalionus; marš, marš pirmyn], – tačiau ginklą nešiojančio piliečio įvaizdis šiais laikais nebejaudina publikos, kurios nerimą dėl destrukcijos ir žudynių prislopina užuojautos stoka, atsiribojimas, nejautrumas. Abejingas žmogus, užburtas, guodžiamas ir nuraminamas žiniasklaidos skleidžiamų pagražintų karo vaizdų, persisotinęs nenutrūkstamu srautu plūstančiomis pikantiškomis istorijomis, turintis daugybę įsipareigojimų hiperskaitmenizuotame pasaulyje, išvis pasitraukia iš viešojo gyvenimo. Abejingieji žino, kad vyksta karai, bet nusprendžia nesigilinti į detales. Gūžčiodami pečiais, suraukę veidus jie atsuka nugarą realybei. Pradėjus svarstyti karo temą ir įsiplieskus viešiems ginčams nieko nelaukdami atšauna: „Man vis tiek!“ Arba klausia: „Kam tas rūpi?“ „O ką aš turėčiau daryti?“ Kaip ir klasikiniame Alberto Moravia’os romane „Abejingumo laikas“ (Gli indifferenti, 1929), Jonathano Glazerio filme „Interesų zona“ (2023), abejingieji praktikuoja atsiribojimo meną – yra patenkinti gyvenimu, laimingi, linksmi, pabrėžtinai mandagūs. Paprastai turi rūpesčių, susijusių su pinigais, šeima, draugais, sportu, darbu, pomėgiais, atostogomis. Juos gali kamuoti nuobodulys arba jie apskritai nesidomi pasauliu. Keikia politikus ir beveik arba visai netiki aukšto lygio politika. Abejingumą didina gilus įsitikinimas, kad valdžios, galios ir pasaulio reikaluose jų nuomonė neverta nė sudilusio skatiko. Abejingumą karas sustingdo. Jie tikrai nėra neišmanėliai. Psichoanalitiškai kalbant, abejingumas yra daugiau negu reiškinys, kurį Stanley’s Cohenas pavadino „atmetimu“. Tačiau įžvelgti žmonių abejingumo gelmę sunku, o juo labiau imtis apibendrinimų. Ar abejingumas galiausiai yra strateginė veiklos vengimo forma, ar apskaičiavimas, pagrįstas baime prarasti darbą, sugriauti savo reputaciją? Gal jų širdys sako „taip“, bet atsargumas sako „ne“? Olandų žiniasklaidos mokslininko Geerto Lovinko žodžiais tariant, abejingieji yra copium [kliedesių mišinio su opijum – red.] narkomanai, kurie susiduria su viena nesėkme po kitos: atsisakydami politikos, užmušinėdami laiką, gyvendami nerūpestingai, vengdami šurmulio, užsisakydami maistą išsinešimui, gurkšnodami ir nuolat tikrindami savo profilius socialiniuose tinkluose... Nežinau, kaip geriausiai atsakyti į šiuos klausimus. Tačiau neabejoju, kai abejingieji mato karo baisumus, juos apima emocinė nejautra ir šaltas atsiribojimas. Jiems labiau rūpi sujauktas jų pačių gyvenimas. Nuolatos kalba apie apėmusį karo nuovargį (nors patys nekariauja), o svetimos kančios – ne jų reikalas. Yra įsitikinę, kad šie karai nėra su jais niekaip susiję, nuo jų nepriklauso, be to, kai viskas jau pasakyta ir padaryta, nieko nebegalima pakeisti, nes karai yra dalis supuvusio, godaus pasaulio, kurį valdo turtingas ir galingas elitas. Jūs iškėlėte branduolinių ginklų normalizavimo klausimą. Kaip šis keistas pokytis veikia dabartinę visuomenę, kuo gresia ateities pasaulio perspektyvai? Ar branduolinį karą įmanoma vadinti karu pagal ankstesnį supratimą, ar tai kažkas, ko negalima net įsivaizduoti. Filosofas, socialinis mąstytojas Ivanas Illichas kadaise visiškai atsisakė kalbėti apie branduolinius ginklus, prisijungęs prie nebylaus, tačiau iškalbingo protesto grupių. Pasak jo, branduolinis karas priklauso dalykams, kurie negali būti išsakomi. Bet dabar susiduriame su visiškai kitokio pobūdžio tyla, tiksliau tariant, tylomis priimame tai, kas jokiomis sąlygomis neturėtų būti laikoma norma. Nors labai simpatizuoju Illichui, vis dėlto manau, kad neišsakytų dalykų išsakymas, atviras kalbėjimas apie branduolinius ginklus šiandien yra neatidėliotinas prioritetas, net jei norima tik sukrėsti žmoniją, kad atsisakytų klaidingo įsitikinimo, neva atominės bombos daro pasaulį saugesnį. Vienas iš būdų paskatinti tokią diskusiją yra istoriškas karo ginklų apmąstymas. Net paviršutiniškas žvilgsnis į praeitį pabrėžia elementarų dalyką, kad karas nėra tiesiog žmonių užgaida – tai išradimas, kaip ir kiti išradimai, kuriais remdamiesi tvarkome savo gyvenimą, pavyzdžiui, rašydami, sudarydami santuoką, gamindami maistą, užuot valgę jį žalią, kaip kadaise pabrėžė antropologė Margaret Mead. Laikui bėgant, karo būdai ir ginkluotė smarkiai keitėsi. Istorikai paprastai apibrėžia karą kaip abipusiai pripažintą konfliktą tarp dviejų ar daugiau grupių, iš kurių kiekviena į mūšio lauką siunčia didelę arba mažą kariuomenę. Tikslas – kovoti ir nugalėti priešo armiją. Nors istorikai dažnai nesutaria dėl laiko ir technologijų, jie padeda suvokti, pavyzdžiui, naujai išrastų ginklų (kardo, graikiškos ugnies, kuri dega net susilietusi su vandeniu, arbaleto, kulkosvaidžio, cheminių ginklų, atominės bombos, dronų) karinę ir politinę reikšmę, kintančius įsivaizdavimus apie karą ir kariavimo būdus. XIX a. antrojoje pusėje kavalerijos ir pėstininkų, besikaunančių su priešais akis į akį, atsisakyta, nes atsirado šautuvai, plieniniai pabūklai, sprogstantys sviediniai. Stiprus istorijos jausmas verčia klausti, ar Grozno, Alepo ir Spalio 7-osios meta-karų megadestruktyvumas – nekaltus civilius ir jų ekologinius būstus naikinant iš oro MK 80 serijos 2000 svarų bombomis, – reiškia naujos eros pradžią, kai skirtumas tarp branduolinių ir „įprastų“ nebranduolinių ginklų galiausiai nebetenka reikšmės? Nereguliuojamas branduolinių ginklų plitimas gąsdina. Šiandien žinoma, kad jau devynios šalys turi branduolinius ginklus, 6 kitos valstybės leidžia juos laikyti savo teritorijoje, dar 28 pritaria jų naudojimui. Apytiksliai yra 12 100 branduolinių galvučių, iš kurių du trečdaliai paruoštos aktyviam naudojimui. Nors nuo Šaltojo karo laikų branduolinis arsenalas sumažėjo maždaug 70 000 kovinių galvučių, anksčiau priklausiusių branduolinėms valstybėms, dauguma stebėtojų prognozuoja, kad ateinantį dešimtmetį branduolinis arsenalas didės. Visa ši tendencija man atrodo labai obsceniška, iš dalies dėl asmeninių priežasčių. Mano tėvas 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais dirbo Didžiosios Britanijos branduolinių bandymų poligone Maralingoje, kur buvo susprogdinta pusšimtis didžiulių bombų, ekscentriškai eksperimentuota su nedideliam „mūšio laukui“ skirtais branduoliniais ginklais. Netrukus jis mirė skausmuose nuo išplitusio vėžio, todėl šiandieninis visuomenės abejingumas dabartinei branduolinių ginklų gamybai mane ypač slegia. Vertėtų priminti: vos viena branduolinė galvutė nužudytų šimtus tūkstančių žmonių, sukeltų tragiškus humanitarinius padarinius ir negrįžtamą poveikį aplinkai. Vienos branduolinės bombos susprogdinimas virš tokių miestų kaip Šanchajus, Paryžius, Stambulas arba Nairobis akimirksniu nužudytų mažiausiai pusę milijono žmonių. Tačiau ginklavimosi varžybos tęsiasi. Nusiginklavimo sutartys naikinamos, o valstybės periodiškai grėsmingai primena apie savo pasirengimą suduoti branduolinį smūgį. Bet kokios kalbos apie „taktinius“ branduolinius ginklus yra apgaulingos. Dažnai apibūdinami kaip „nedidelio poveikio“ ar „mažesni“, iš tikrųjų jie yra 20 kartų galingesni už „mažąją“ bombą, sunaikinusią Hirošimą. Visa ši tendencija verčia susimąstyti, ar branduoliniai ginklai ir vadinamoji „smurto pusiausvyra“ visam laikui apsaugos planetą nuo žmonijos susinaikinimo, ar, kaip kadaise sakė britų karo istorikas Alanas J. P. Tayloras, įstengs atgrasyti devyniasdešimt devynis kartus iš šimto, bet šimtasis kartas sukels milžinišką katastrofą. Jei manoma, kad rizikuoti vis dėlto verta, turėtume pagalvoti apie pavojų, kurį istorikas [Ukrainos tyrimų instituto Harvarde direktorius – red.] Serhijus Plokhy’us vadina branduoliniu pamišimu. Pavojingiausią Šaltojo karo epizodą per raketų krizę Kuboje sukėlė organizuota apgaulė, nesusipratimai ir kvailumas, nenumatant pasekmių. Kai jūroje netikėtai pasigirdo šūviai, sovietų branduolinis povandeninis laivas irgi suskubo šauti – kažkoks stebuklas tada išgelbėjo nuo katastrofos, kad pasaulis nenugrimztų į nebūtį. Tyrinėjate valdžios ir žiniasklaidos santykius demokratinėse visuomenėse. Daugybė bylų patvirtina žiniasklaidos servilizmą, bandant nuslėpti piktnaudžiavimus ir dar sunkesnius nusižengimus. Buvo nutekinti smurto prieš kalinius vaizdai iš Abu-Graibo kalėjimo, Juliano Assange’o istorija ir daugelis kitų atvejų verčia susimąstyti, kad skaitmeninių komunikacijų amžiuje žiniasklaida atsidūrė dar keblesnėje padėtyje negu anksčiau. Kaip mass media susidoroja su savo pareiga nušviesti karus? George’as Orwellas knygoje „1984-ieji“ teisingai perspėjo apie karo vanagus politikus, kurie iškraipo sintaksę ir žodžius, o savo „teisingą“ nuomonę skleidžia taip automatiškai, kaip kulkosvaidis šaudo kulkas. Bet abejoju, ar jam toptelėjo į galvą, kad multimedijų laikais, meta-karų amžiuje susidursime su kažkuo daugiau negu vyriausybės cenzūra, įspūdžio darymas bet kokia kaina, išimtinai korektiškų nuomonių sklaida. Karas dabar estetizuojamas. Vyriausybės platformos reguliariai reklamuoja žiniasklaidos naratyvus, skirtus tam, kad visuomenė pritartų karui, kuris vaizduojamas kaip reiškinys be kraujo. Vyksta ginčai dėl karo kalbos, diegiamos naujos meta-kalbėjimo formos, girdime apie „chirurgiškai taiklius smūgius“, „autokratus“, „išmaniuosius ginklus“, „šalutinę žalą“, „civilių aukas“, „humanitarinę pagalbą“, „terorizmą“, „saugias zonas“, „paliaubas“, „specialiąsias karines operacijas“... Galingi manevrai apipinami multimedijų reklamomis, kuriamomis profesionalų, atsakingų už ginkluotųjų pajėgų viešuosius ryšius. Vadovaujantys armijos pareigūnai yra išmokyti vengti blogo įvaizdžio viešumoje, o ypač siaubingos realybės. Žurnalistams pateikiami vyriausybės oficialūs pareiškimai, pranešimai, dalijama vaizdinė medžiaga. Svarbiausia paversti karą reginiu, taktinio šaudymo scenų demonstravimu, „Arma 3“ arba „Battlefield 1“ tipo videožaidimais apie karą, tinkamai surežisuotais valdžios. Kasdien vyksta spaudos konferencijos, kuriose tvirtinama, kad nėra jokios cenzūros, išskyrus tai, kas būtina karinei pergalei ir kariuomenės saugumui. Yra apskaičiuotas gerų naujienų iš fronto kiekis, pakeliantis karių moralę. Ypatinga vieta skiriama narsiems vyrams ir moterims, legendoms ir didvyriams, kiti yra nežinomieji, paaukoję savo gyvybes. Kiekvieną akimirką siekiama paniekinti priešą, įtikinėjama, kad šis karas teisingas, neigiama, kas klostosi blogai, slapčia naikinami lavonai, kai niekas to nestebi, blogos žinios nutylimos... Kovotojai, aukos ir liudytojai, tiesiogiai patyrę meta-karus, dieną-naktį gyvena su karu savo širdyse, mintyse ir žarnyne. Tačiau ne taip karą pristato ministrai pirmininkai ir prezidentai, politikai, vyriausybės viešųjų ryšių specialistai, kariuomenės atstovai. Jų pareiškimuose, kalbose, spaudos konferencijose apie žūtis ir destrukciją nekalbama. Net demokratinėse valstybėse, o juo labiau tose, kurias valdo despotai, tiesa tampa pirmąja karo auka. Meluojama, tauškiamos nesąmonės (bullshit), prekiaujama apskaičiuotais nutylėjimais. Meta-karų amžiuje valstybės ir armijos daro viską, kad įrėmintų, sušvelnintų, užblokuotų, nubalintų karo vaizdus, garsus ir istorijas, kurios galėtų pašiurpinti auditoriją. Rusiško stiliaus despotizmas, valstybės kontroliuojamos naujienų platformos, tokios kaip Vremia, specializuojasi traiškydamos ir kriminalizuodamos oponentų žinutes. Twitter užblokuotas. Facebook prieiga lėtėja. Metaversijos karuose angelų nėra. Užsiminei, kaip JAV ir sąjungininkės medžiojo, persekiojo Julianą Assange’ą, privertė jį 14 metų kęsti įvairaus pobūdžio įkalinimą be teismo, nes iššifravo ir išplatino žudynių vaizdajuostes, kitus nerimą keliančius karo dokumentus. Valdžia nėra vienintelė karo estetizavimo užsakovė. Mūsų laikais vadinamosiose kapitalistinėse demokratijose pelno siekiančios korporacijos ir mokesčių mokėtojų finansuojama žiniasklaida, tokios platformos kaip BBC, CBC, Deutsche Welle, prisideda prie karo pavertimo bekrauju videožaidimu. Tam yra daug priežasčių. Komercinė žiniasklaida turi įprotį paklusti, net pataikauja cenzoriams. Suvaržytos sąnaudų mažinimo bei personalo saugos sumetimais, komercinės ir visuomeninės medijos dažniausiai atsisako užsienio korespondentų, neleidžia žurnalistų į mūšio laukus. Vietoj to pavojingo darbo, tokios įžymybės kaip Andersonas Cooperis iš CNN saugiai nusileidžia su parašiutu transliuoti paskubomis atrinktų „žmones dominančių“ istorijų, kurios pritinka tokių „žvaigždžių“ pavardėms ir dideliems atlygiams. Meinstryminė šviežiausių naujienų žurnalistika irgi padeda švariai „išplauti“ karą. Taip įsigali didėjantis paviršutiniškumas. Žiniasklaida specializuojasi tame, ką olandų žurnalistas Robas Wijnbergas vadina hookthink (dalykais, kurie negąsdina). Vaikomasi „patiktukų“. Tačiau karo reportažų esmė dažniausiai slypi detalėse, o išsamus tyrimas reikalauja laiko, kantrybės, profesinių įgūdžių ir, žinoma, lėšų. Paradoksas tas, kad komercinei žiniasklaidai intensyviai nušviečiant karinius konfliktus, labai nedaug žurnalistų imasi aiškintis ekocidinį meta-karų pobūdį – siaubingai didinama tarša, platinamas plastikas, nuodijami laukai, fermos, miškai, naikinama planetos ekosistema. Naujienų žurnalistai retai kimba į valstybės remiamų korporacijų, tokių kaip Maskvos Rostec ar BAE Systems, didžiausias Europoje ginklų rangovas, Raytheon, didžiausias pasaulyje valdomų raketų gamintojas, ar ginklų gamybos gigantas Lockheed Martin veiklą. Naujienų žurnalistai nekalba apie tai, ką reiškia gauti kulką į nugarą, kaip jaučiasi mama, skaitydama vaikui pasakas prieš miegą, kai aplinkui krinta bombos... Nesvarsto, kodėl agresoriai, nešvankiai keikdamiesi, ginklu verčia moteris ir mergaites nusirengti ir sudeginti savo apatinius. Arba kodėl prislėgti giminaičiai laiko savo pareiga surankioti likusias kūno dalis šeimos, kurią ištaškė priešo bomba.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama