KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE

KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE...KARŲ ESTETIZAVIMAS XXI AMŽIUJE Su politikos mokslų profesoriumi Johnu KEANE’U kalbasi Almantas SAMALAVIČIUS J ohnas Keane’as yra vienas iškiliausių šiuolaikinių analitikų, aistringai nagrinėjančių įvairius demokratijos aspektus, jos formas, raišką, ateities perspektyvas. Daugelis profesoriaus knygų išverstos į 35 pasaulio kalbas, tarp jų „Demokratija ir pilietinė visuomenė“ (1988), „Medijos ir demokratija“ (1991), „Smurtas ir demokratija“ (2004), „Demokratijos gyvavimas ir mirtis“ (2009), „Demokratija ir medijų dekadansas“ (2013), „Galia ir nuolankumas“ (2018), „Imperinė Kinijos galaktika“ (2024). Naujausia studija „Mąstant apie demokratiją neramiais laikais“, parengta Paryžiaus Sorbonos universitete skaitytų paskaitų pagrindu, pasirodys šiemet. Australijos Sidnėjaus universiteto politikos mokslų profesorius 1989 m. Londone įsteigė pirmąjį pasaulyje Demokratijos tyrimų institutą, ketvirtį amžiaus buvo Berlyno priešakinių tyrimų kolegijos, gerai žinomos mokslo sferoje, narys. Paminėtina ir tai, kad 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Keane’as dėstė „skrajojančiuose universitetuose“ Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, iš ten slapyvardžiu rašė komentarus į Vakarų spaudą. Paskelbė pluoštą pokalbių su Vidurio Europos disidentais intelektualais, parengė rašytojo Václavo Havelo, kurį tuo metu kalino komunistinis režimas, pirmą esė rinkinį, išleistą Vakaruose. Su Johnu Keane’u pernai rudenį bendravome Varšuvoje – ten vykusiame Europos kultūros žurnalų susitikime jis skaitė pagrindinį kviestinį pranešimą „Karo estetizavimas“, sukėlusį audringas diskusijas. Drąsių, neordinarinių įžvalgų kupina paskaita buvo pretekstas ir pagrindas surengti šį mudviejų pašnekesį. Almantas Samalavičius. Savo pranešime tvirtinote, kad šiuolaikiniai karai pasikeitė iš esmės, yra visai nepanašūs į praėjusio šimtmečio „radijo“ ir „televizijos“ karus, kaip įvardijo Marshallas McLuhanas. Jis ir kiti Toronto komunikacijos mokyklos atstovai tvirtino, kad nei žiniasklaida, nei technologijos nėra neutralios. Šiuo atžvilgiu požiūris smarkiai skyrėsi nuo dominuojančių tyrimų. Kaip manote, ar šiuolaikinių karų pobūdį ir strategiją diktuoja skaitmeninės technologijos? John Keane. Savo svarstymais bandau atskleisti, koks galingas komunikacijos technologijų vaidmuo, jos lemia ir karo formą, ir turinį. Gyvename keistame pasaulyje, kokio nežinojo mūsų seneliai, juo labiau proseneliai. Tai, kas vyksta dabar, visiškai skiriasi nuo XX a. Šaltojo karo ir nuo „Šaltojo karo II“, kurį neseniai aptarė Niallas Fergusonas bei kiti mokslininkai. Prasidėjo ypač destruktyvių karų amžius. Skaitmeninės technologijos leidžia bauginamai transformuoti ginklus ir karo būdus, koordinuoti armijų veiksmus erdvės ir laiko atžvilgiu, preciziškai tiksliai nukreipti „pragaro ugnį“, raketas „oras-žemė“, sudėtingi kibernetiniai ginklai gali sutrikdyti priešo palydovus, perimti jų kontrolę. Paradoksalu, tačiau vyriausybių atstovai, karinių viešųjų ryšių propagandistai, karštųjų naujienų žurnalistai, net dalis kariškių bei piliečių karą pristato kaip „žaidimą“. Užmaskuodami jo siaubą, užliūliuoja milijonus žmonių, esą dabar karas vyksta be kraujo, be žiaurumų, be genocido, kitų siaubingų padarinių. Pagrindinis šios neįprastos interpretacijos tikslas yra pabrėžti, kaip tekstai, garsai, vaizdai kuriami ir platinami karo kontekste. Tai labai svarbu, norint palyginti praeities ir dabarties karus. Studijavau Toronte, kur Haroldas Innis, Marshallas McLuhanas ir kiti mokė, kad komunikacijos priemonės nėra tik papildomi bet kurios visuomenės įrankiai arba nesenstantys „neutralūs“ kanalai, perteikiantys „informaciją“. Akcentuodavo, kokį skirtingą poveikį įvairūs istoriniai bendravimo būdai daro žmonių mobilumui, fiziniams pojūčiams, pažinimo horizontams, psichikos modeliams, kasdieninei erdvėlaikio patirčiai, nulemia net elgseną ir karo supratimą. Leiskite paminėti keletą pavyzdžių. Pagalvokime apie laikus, kai komunikacija buvo daugiausia žodinė, naujienas ir gandus apie karą perduodavo iš lūpų į lūpas arba rašytiniais pranešimais, kuriuos atnešdavo bėgikai, arkliai, asilai ar kupranugariai. Informaciją apie mūšius, apgultis, pergales ir pralaimėjimus valdžia ir visuomenė gaudavo jau po įvykių. Žiniasklaida neperteikdavo karo veiksmų tiesiogiai. Elektrifikacija lėmė, kad erdvėlaikis susitraukė, pradėta masiškai transliuoti reportažus net iš karo zonų. Pirmąkart šito imtasi per Rusijos ir Japonijos karą 1904–1905 m. Padėties karo frontuose transliavimas ir viešosios patirties perkūrimas, taikant radijo, vėliau kino bei televizijos technologijas, buvo esminis XX a. bruožas. Elektroniniu būdu perduodami pranešimai tapo norma. Nepaisydamas neraštingumo, atstumų ir laiko trukmės, radijas atvėrė kelią masiniam oficialios propagandos transliavimui didelėms auditorijoms, kurias žavėjo keisti balsai, sklindantys į namus, biurus, gamyklas, barus, restoranus ir viešąsias aikštes. Lygiai taip Franklinas D. Rooseveltas novatoriškais radijo pokalbiais prie židinio sužavėjo mases ir nuteikė jas karui. Netrukus po pirmosios JAV prezidento kalbos per radiją 1925 m. laikraščio korespondentas, buvęs žurnalistas Mussolini’s griausmingu balsu pradėjo skleisti fašistinį militarizmą, reikalaudamas, kad „kiekvienas kaimas ir mokykla turėtų radijo imtuvą“. Italijoje radijas atsirado, valdant totalitarinei vyriausybei, ir tapo fašistinių pramogų šaltiniu. Lygiai taip radijo reportažai iš Olimpinių žaidynių Berlyne 1936 m. buvo kovos instrumentas, vykstant invazijai į Etiopiją. McLuhanas įžvalgiai tvirtino, kad Antrasis pasaulinis karas – radijo objektas, o karą Vietname jau transliavo televizija. Knygoje „Karas ir taika globaliame kaime“ (1968) jis aptarė, kaip žurnalistai istoriniams įvykiams perteikti pirmąkart panaudojo nešiojamas, baterijomis maitinamas portopac kino kameras su vaizdo juostomis. Naktį siuntas gabendavo reaktyviniais lėktuvais, kad spėtų naujienas perduoti rytinėms televizijos laidoms. Karas tapo ne tik labiau matomas, fronte vykstančios skerdynės pasidarė emociškai labiau apčiuopiamos – karas priartėjo prie žmonių kasdienybės, apsiautė juos „kaip cigarečių kvapas“. McLuhanas ragino prisiminti esminį istorijos aspektą: bet kuriame amžiuje, kai vyksta karas, valdančiosios galios ir komunikacijos kanalai struktūruoja, kaip klostosi reikalai fronte, kaip apie tai pranešama, kodėl vienas karas laikomas reikšmingesniu už kitą, kaip jis vyksta, galiausiai kaip „jaučiasi“ aukos ir liudytojai. Komunikacijos priemonės reguliuoja tiek žinutes, siunčiamas iš mūšio lauko, tiek viešą tų žinučių recepciją namų svetainėje. Akcentuodamas komunikacijos infrastruktūrų galią, McLuhanas neklydo, – tas įžvalgas netrukus patvirtino 7-ojo dešimtmečio pabaigoje atsiradusi palydovinė transliacija, kuri, kaip jis numatė, panaikino „atstumus“ tarp laiko ir erdvės, įvairiuose planetos taškuose prie televizorių susispietusi publika galėjo „viską išgyventi vienu metu“. McLuhanas savo akimis nematė, kaip vyksta komunikacijos revoliucija – perėjimas prie skaitmeninių technologijų, kurios pakeitė armijų modus operandi, ginkluotės veikimo būdus. Be to, publiką panardino į keistą skaitmeniniu būdu integruotų laikraščių, radijo ir televizijos aplinką, gausėjant žiniasklaidos „vartus“ saugančių ir juos prižiūrinčių platformų, susietų palydoviniu / šviesolaidiniu / belaidžiu internetu. Karą „medijuoja“ ir stacionarūs, ir nešiojamieji kompiuteriai, išmanieji telefonai, fotoaparatai, tinklalaidės, paieškų sistemos, garsinės knygos, pokalbių robotai, vaizdo žaidimai, gyva muzika, skaitmeninė rinkodara, tiesioginiai pranešimai, saugykla debesyje, garso ir vaizdo konferencijos, transliuojamos per Webex, Zoom, Kinijos Voov. Nepaisant to, kad žiniasklaida nuolatos sensacingai nušviečia žiaurų šiuolaikinį karą, retai rodomi tikrovės vaizdai su lavonų kalnais, vengiama kalbėti apie didžiulį aukų artimųjų sielvartą... Jūs tvirtinate, kad skaitmeninė žiniasklaida pateikia estetizuotą karo žiaurumų ir neapsakomo siaubo versiją. Kokios yra karo „pagražinimo“, kurį akcentuojate, socialinės ir kultūrinės priežastys? Nuo seno sakoma, kad karas – tai pragaras žemėje. Karas kyla, kai velnias atveria pragarą, – teigia senovės anglų patarlė. Tačiau keistai glumina istorinis faktas, kad pragarišką smurtą, brutalumą mūšio lauke žiniasklaida gali užmaskuoti, auditorijai pateikdama estetiškai patrauklius vaizdus iš fronto. Pasak vokiečių literatūros kritiko Walterio Benjamino, valdančiosios grupės karui pagražinti pirmąkart pasitelkė radijo transliacijas XX a. 3-iajame dešimtmetyje. Mechaninės reprodukcijos eroje karas buvo paverstas „iliuzijas sužadinančiu spektakliu“, teikiančiu „estetinį malonumą“. Nepaisant vienpusiško įsitikinimo, kad pagrindinis karo estetizuotojas buvo fašizmas – Benjaminas mažai ką galėjo pasakyti apie paralelinį sovietinio komunizmo indėlį – be to, sunkiomis politinėmis aplinkybėmis tikriausiai nematė „Valios triumfo“ (1935), „Olimpijos“ (1938), kitų propagandinių Leni Riefenstahl filmų arba 1944 m. nacių sukurto dokumentinio filmo „Gražusis Theresienstadtas: fiureris dovanoja žydams miestą“, – vis dėlto filosofas teisingai numatė, kad elektroninė žiniasklaida darys įelektrinantį poveikį, radijas ir filmai, skirti masiniam vartojimui, estetizuos karą, mirties siautėjimą paversdami multimedijinėmis pramogomis. Viešas karo gražinimas – kalbu deskriptyviai, nors ir sarkastiškai – yra vienas iš keisčiausių bruožų, būdingų šio amžiaus meta-karams. Pasitelkus komunikacijos priemones, karas paverčiamas įmantriai surežisuotu, vaizdingu paveikslu, skirtu publikai apstulbinti, kartu atribojant ją nuo karo siaubo. Nebėra nei žiaurumų, nei bjaurumo. Karas rodomas bekraujis. Dabartinis pagražinimas daug subtilesnis ir klastingesnis negu buvo radijo, kino ir televizijos eroje, ypač tuo atžvilgiu, kad meta-karai paverčiami videožaidimais. Publika, gyvenanti už fronto zonos, tarsi kviečiama įeiti į pramogų kambarius – karas nėra nei žiaurus, nei žvėriškas, nei niokojantis kūną ir sielą. Nepalieka jokių emocinių randų visam gyvenimui. Niekam neištaškomos smegenys, kulkomis neišvarpoma krūtinė, niekas nėra sutraiškomas, nepraranda galūnių. Niekam nereikia sudaužyta širdimi gyventi sugriautose ekosistemose. Taip, žiniasklaidos pranešimuose gausu vaizdų su akinamai blizgančiais bepiločiais orlaiviais danguje, tankais, besiveržiančiais per laukus, taikliai šaudo ginkluoti, uniformuoti kareiviai, plaukia juodi dūmų debesys, tarsi vaiduokliai stūkso sugriauti pastatai... Vyksta spaudos konferencijos, nufilmuoti diplomatai sėdi prie vėliavėlėmis apkaišytų stalų, posėdžiauja karinės vyriausybės, skamba oficialūs įspėjimai apie „terorizmą“, pramaišiui su prognozėmis apie galimą pažangą. Žinoma, be paliovos vartojamos metonimijos, raktiniai žodžiai, klišinės frazės. Pranešama apie įsiveržimus, evakuacijas. Remiamasi nepatvirtintais pranešimais. Aptariami atramos taškai, susirėmimai, antžeminiai puolimai, fronto linijos, galios taikiniai (Izraelio specializacija, matarot otzem, visiškas ligoninių, daugiaaukščių gyvenamųjų namų, universitetų, mečečių, kitų civilinių objektų sunaikinimas), saugios zonos, apleisti kaimai. Pasisako karo analitikai, kalbantys su sąlyga, kad jų vardai nebus paviešinti. Skelbiami žvalgybos pranešimai, deramasi dėl paliaubų. Nuo mūšių bėga civiliai, perpildytos prieglaudos, palapinių stovyklos. Užsimenama apie taikos derybas... Vis dėlto karas, atrodo, jau nebelaikomas mirties puota.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama