Aleksander GOGUN KAIP SOVIETAI PLĖTĖ KARO BAZĘ (2)

Aleksander GOGUN KAIP SOVIETAI PLĖTĖ KARO BAZĘ (2)...Kaip rodo šio susitikimo protokolas, draugams iš Jugoslavijos rūpėjo ne žmonių kančios, o politinis efektas, kurį darė didžiausia komunistinė armija pasaulyje: „Hebrangas paaiškino, kad daugelis jugoslavų neteisingai suprato iš Jugoslavijos atimtų maisto produktų išvežimą į Vengriją, tai padarė blogą įspūdį gyventojams.“ Stalinas atšovė, kad maistas į Vengriją pristatomas Raudonajai armijai, visiškai nesvarbu, kur ji yra. Juk „negalima kovoti be sistemingo maisto produktų tiekimo. Armija kariauja, lieja kraują, o galvoti apie tai, ką ji pavogė, yra įžeidimas Raudonajai armijai.“ „Tautų vadas“ jau diegė politiką, kuriai dar 1920 m. sovietų karo teoretikai suteikė mokslišką pavadinimą: „Karo bazės išplėtimas“. Taip buvo pavadinta viena iš Aleksandro Svečino veikalo „Strategija“ dalių, o kaip tokio „plėtimo“ veiksmų pavyzdys paminėti platūs Tamerlano ir Čingischano užgrobimai: „Jei priešas, vertinant jo valstybingumą, kultūrą ir ekonomiką, yra žemesnėse raidos stadijose [...], tada judėti į priekį kainuotų mažiau jėgų ir priemonių, negu suteiks užgrobtos teritorijos eksploatacija. Galvijų bandos be pasipriešinimo keičia šeimininkus ir toliau ganosi tose pačiose ganyklose, dalis išskerdžiama, dalis įtraukiama į puolančios kariuomenės gretas. [...] Kariuomenė tuo stipresnė, kuo daugiau teritorijų pavyksta užimti. […] Batijaus [mongolų chano, Aukso Ordos įkūrėjo] karinėje masėje, nugalėjusioje Kijevo Rusią, natūralių mongolų buvo ne daugiau kaip viena dvidešimtoji dalis; du trečdaliai iš jų buvo gentys, gyvenusios Urale ir prie Volgos, ką tik nugalėtos Batijaus, keliavusio Dniepro link.“ Svečino argumentai apie aukštesnius ir žemesnius išsivystymo lygius tikriausiai yra duoklė prietarams, jau vien dėl to, kad okupuotų Europos ir Korėjos žemių sovietizaciją Stalinas vykdė, remdamasis metodu, kurį pirmąkart išbandė Mongolijoje 1920–1930 m. Išvardykime pagrindinius „jaunesniųjų brolių“ išnaudojimo mechanizmus ir būdus. Atmetęs bolševikų šūkį apie taiką be aneksijų ir kontribucijų, Stalinas prie SSRS „prikabino“ daug teritorijų, nurodė, kad nugalėtieji mokėtų duoklę. Pagrindinis rekvizuotos įrangos srautas buvo iš Vokietijos (bet plaukte plaukė ir iš kitų Europos šalių, iš Mandžiūrijos, iš Šiaurės Korėjos). Visa maždaug 5,5 tūkstančio įmonių įranga buvo išmontuota ir gabenama į Sovietų Sąjungą, kur ją naudodavo išskirtinai neūkiškai. Apie tai yra daug dokumentų ir liudijimų, ypač Grigorijaus Klimovo (Igorio Kalmykovo), tarnavusio „Berlyno Kremliuje“, – tai buvo pagrindinė sovietų karinės administracijos būstinė Vokietijoje. Kildavo konfliktų tarp sovietų demontažo komandų ir vietinės naujosios komunistų valdžios, kurią pribloškė rekvizicijų mastas ir beatodairiškumas. Pavyzdžiui, 1945 m. liepos 10 d. Lenkijos ministras pirmininkas Bolesławas Bierutas parašė VGK pirmininko pavaduotojui Malenkovui prašymą, kurį neseniai radau Varšuvos archyve: „Rytų Prūsijos teritorijoje, atitekusioje Lenkijai, veikia generolo Ivanovskio, prisistatančio kaip VGK įgaliotas asmuo, vadovaujamos grupės, kurios konfiskuoja trofėjinį turtą. Šios grupės vykdo masinį pramonės, kelių tiesimo ir kitos įrangos demontažą, nepaisydamos Valstybės gynybos komiteto nurodymų ir net elementariausių vietinės ekonomikos interesų.“ Toliau pateikiamas sąrašas įmonių, kurias sovietų kariuomenė apiplėšė arba bandė apiplėšti, nors jos priklausė jau komunistinei Lenkijai: malūnai, pieno kombinatai, grūdų elevatorius, lentpjūvės, dujų, spirito ir plytų gamyklos, baldų fabrikas, kelios elektrinės, spaustuvė... Neatsitiktinai Lenkijoje 1945 m. paplito prakeiksmas: „Kad tave užkariautų vokiečiai, o išvaduotų rusai!“ Trofėjinių bei reparacinių staklių ir mašinų buvo tiek daug, kad sovietų pramonė augo kaip ant mielių. Įrangos, žaliavų, kito turto vien iš Vokietijos iki 1953 m. išvežta 12,6 mln. tonų, neskaičiuojant „trofėjų“, kuriuos nugalėtojai pasisavino privačiai. Maskvai mokėjo reparacijas daugybė šalių. Nors Rumunija ir Suomija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aukos, nes dėl sovietų agresijos prarado dalį teritorijų, joms irgi teko sunki duoklės našta. Anot jugoslavų rašytojo Milovano Djilaso, 1948-ųjų pradžioje Stalinas per išgertuves savo vasarnamyje apgailestavo dėl ankstesnio atsargumo. „Mano kairėje sėdėjo tylus Molotovas, o dešinėje – daugiakalbis Ždanovas. Pastarasis kalbėjo apie savo ryšius su suomiais ir pagarbiai atsiliepė apie jų tikslumą mokant reparacijas: – Viskas pateikiama nurodytu laiku, nuostabioje pakuotėje ir puikios kokybės. Jis baigė žodžiais: „Mes padarėme klaidą, kad jų neokupavome, jei būtume tai sutvarkę, dabar viskas būtų jau baigta.“ Stalinas pritarė tokiam vyriausiojo partijos ideologo apgailestavimui. SSRS iš užkariautos Vokietijos grobė ir smegenis – inžinieriai, technikai, konstruktoriai padėjo sovietams pasiekti nemažai proveržių, ypač aviacijos, raketų mokslo srityje. Jau 1944 m. bendras įmones pradėta kurti satelitinėse šalyse, o vėliau, 6-ojo dešimtmečio pradžioje, ir Kinijoje, įskaitant Sindziangą. Didžioji šių raudonųjų koncesijų pelno dalis atitekdavo sovietų biudžetui. Chruščiovo teigimu, vėliau Rumunijos valdžia „tiesiog negalėjo ramiai ištarti pavadinimo „Sovrum“ [sovietų–rumunų bendrija]. Jiems tai buvo nešvankus žodis“.Aštuonkojis Sovrum smaugė svarbiausias šalies ekonomikos sritis – urano rūdos, naftos ir dujų, anglies gavybą, metalo, chemijos pramonę, statybas, medienos ruošą, laivybą, transportavimą, bankų operacijas… Rumunijos archyvuose aptikau daug šios „bendros“ įmonės dokumentų rusų kalba. Kremlius vykdė prekybos operacijas su „jaunesniaisiais broliais“, savavališkai nustatydamas prekių kainas SSRS naudai. Pasak Djilaso, „sovietų valdžia pirkdavo mažesnėmis kainomis, o parduodavo [savo prekes] brangiau negu pasaulinėje rinkoje. Viena Jugoslavija buvo nuo šios prievolės atleista. Mes visi tą žinojome“. Be to, Raudonosios armijos karinius kontingentus, dislokuotus „broliškose“ šalyse, turėjo išlaikyti svetingi šeimininkai. Maskvos atsiųsti valdininkai nesivaržydami grobstė okupuotų tautų materialinę, intelektinę nuosavybę. Chruščiovas prisiminė, kaip Kryme per vakarienę apgirtęs Klementas Gottwaldas, Čekoslovakijos ministras pirmininkas, skundėsi visais atžvilgiais „brangių“ svečių elgesiu: „Drauge Stalinai, kodėl jūsų žmonės vagia iš mūsų patentus? Pasakykite mums ir mes viską atiduosime nemokamai. Kai mūsiškiai mato, kad yra apvagiami, juos tai žemina. Galime suteikti ne vien patentus. Priimkite mus visiškai į Sovietų Sąjungą, mes mielai prisijungsime prie SSRS, ir viskas, ką turime, bus bendra.“ Pastarasis pasiūlymas „tautų vadui“ atrodė pernelyg ankstyvas, nors, atsižvelgiant į rusų kalbos implantavimo intensyvumą ir mastą Rytų bloko šalyse, reikalai judėjo globalios Sovietų Sąjungos link. Pasak Chruščiovo, Stalinas apsimetė pasipiktinęs Čekoslovakijos vadovo pasiūlymu, juo labiau skundu, tačiau technologijų ir informacijos vagysčių nesustabdė. Savo pačios pasiekimais ir įgūdžiais Maskva toli gražu ne visada dalijosi net su atsidavusiais pavaldiniais, ryškiausias to pavyzdys – atominės Kremliaus paslaptys. Remiantis vienu apskaičiavimu Šaltojo karo metais, Sovietų Sąjungos „trofėjinis“ grobis, neįskaitant reparacijų iš Vokietijos, maždaug prilygsta JAV injekcijai į Vakarų Europą pagal valstybės sekretoriaus George’o Marshallo planą. Kai kurie dabartiniai tyrimai, pagrįsti atvirais Rusijos archyviniais dokumentais, rodo, kad SSRS iš savo satelitų išspaudė dar daugiau. Taigi socialistinėje Europos dalyje Stalinas įgyvendino atvirkščią Marshallo planą. Tyrėjas Igoris Čiudnovas aptiko autentiškus archyvinius dokumentus apie mažai žinomą spekuliaciją valiuta – SSRS 1945 m. suteikė Austrijai dvi paskolas, kurių bendra suma siekė 1,2 milijardo Reichsmarkių. Jos cirkuliavo iš inercijos, nes ši Dunojaus valstybė tiesiog neturėjo kitos valiutos. Hitlerinių pinigų kalnai atiteko nugalėtojui ir, beje, buvo jau paskelbti beverčiais pačioje Sovietų Sąjungoje. Po ketverių metų Viena šitas skolas visiškai padengė naujai įvestais, bet jau laisvai pasaulinėje rinkoje konvertuojamais šilingais – 390 mln. Taigi Stalino pajamos už kelis maišus trofėjinės makulatūros buvo nemenkos. Panaši, tik mažesnės apimties operacija atlikta ir kaimyninėje Vengrijoje. …Būtent pasirengimas Trečiajam pasauliniam karui paaiškina, kodėl Stalinas nekūrė „socializmo vitrinos“ – šalies, tiesiogiai bendradarbiaujančios su kapitalistiniu pasauliu, priešingai – sparčiai plėtojo karinį-pramoninį SSRS kompleksą. Tik despoto mirtis užkirto kelią bandymui išplėsti karo bazę visame Senajame žemyne, siekiant pakeisti politinį antstatą ir Naujajame. gogun.org/lt

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama