Aleksander GOGUN. KAIP SOVIETAI PLĖTĖ KARO BAZĘ

Aleksander GOGUN. KAIP SOVIETAI PLĖTĖ KARO BAZĘ...Aleksander GOGUN KAIP SOVIETAI PLĖTĖ KARO BAZĘ Stalinas 1944 m. gruodžio 1 d. pasirašė Valstybės gynybos dekretą nr. 7054 „Dėl faktų apie trofėjinio turto neteisėtą naudojimą“. Mašinraštyje, kurį man pavyko nukopijuoti viename iš Maskvos archyvų, gausu paties despoto pataisų ir papildymų, padarytų trim skirtingais pieštukais, tai rodo, kokiu svarbiu jis laikė šį dokumentą. Ko gero, keliskart grįžo prie šio popieriaus, pasilikęs laiko visa tai gerai apgalvoti, galbūt aptarti „reikalą“ su vykdytojais. Būtent Stalinas sugriežtino dekreto pavadinimą, vietoj žodžio „savavališkas“ įrašydamas būdvardį „neteisėtas“. Tekstas prasidėjo gana grėsmingai: „SSRS valstybinės liaudies kontrolės komisariatas šių metų spalio–lapkričio mėn. atliko Vyriausiosios valdybos, užtikrinančios tiekimą Raudonajai armijai, centrinio medžiagų sandėlio ir karinės valdybos prie Ukrainos 2-ojo fronto, atsakingos už Rumunijos vidaus resursų naudojimą, maisto ir pramonės prekių sandėlių patikrinimą. Patikrinus nustatyta: a) šių metų liepos–spalio mėn. iš Rumunijos atgabenta į Raudonosios armijos Vyriausiosios Intendantinės valdybos centrinį medžiagų sandėlį iki 300 vagonų su baldais, muzikos instrumentais ir kitais daiktais. Išvežti minėtą turtą savavališkai, be leidimo, nurodė Raudonosios armijos užnugaryje viršininkas drg. Chruliovas. b) Raudonosios armijos užnugaryje viršininkas drg. Chruliovas ir Intendantinės valdybos vyriausiojo štabo viršininkas drg. Dračiovas, užuot pasistengę karininkus ir generolus organizuotai aprūpinti baldais iš trofėjinio turto, pradėjo savavališkai, kaip kyšius dalyti baldus, net pardavinėti juos išpūstomis ir niekieno nepatvirtintomis kainomis. Tokia neteisinga praktika, aprūpinant komandinį personalą, prieštarauja vyriausybės reikalavimams, kuriais siekiama, kad Vyriausioji Intendantinė valdyba operatyviai pasirūpintų Raudonosios armijos komandinio personalo butus apstatyti reikiamais baldais, kitais buities reikmenimis nemokamai.“ Tolesnius žodžius „arba minimaliomis kainomis“ Stalinas išbraukė, kad karininkai-nugalėtojai nešvaistytų savo pinigų buičiai. Andrejus Chruliovas ir toliau sėkmingai tarnavo, 1946–1951 metais buvo Ginkluotųjų pajėgų užnugaryje vadas, SSRS gynybos ministro (t. y. iki 1947 m. paties Stalino) pavaduotojas. Karinė materialinio-techninio aprūpinimo akademija, įsikūrusi Sankt Peterburge, iki šiol vadinasi jo vardu, nekeista, kad jos absolventai ir jų bendražygiai dabar vežasi iš Ukrainos viską, kas nepriveržta. Grįžkime prie 1944 m. gruodžio 1 d. dekreto, priekaištavusio, kad pagrobtas turtas tvarkomas netinkamai: „c) Raudonosios armijos Vyriausiosios Intendantinės valdybos štabo viršininkas drg. Dračiovas tvarkė šį reikalą neūkiškai, neužtikrino trofėjinių baldų ir kito turto apskaitos bei saugojimo centriniame medžiagų sandėlyje; d) Valdybos, atsakingos už Rumunijos vidaus resursų naudojimą, maisto ir pramonės prekių sandėliuose nustatyta chaotiška trofėjų apskaita ir saugojimas. Į sandėlius atvežti baldai, pramoninės ir maisto prekės neapskaitomos, dalijamos neteisėtai. Vadovaujantys šio skyriaus darbuotojai – pulkininkas Sidorovas ir pulkininkas Almazovas, pasinaudoję tuo, kad Ukrainos 2-ojo fronto karinė taryba jų nekontroliuoja ir nuolaidžiauja, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, savavališkai dalijo materialinį turtą įvairiems asmenims. Valstybės gynybos komitetas (VGK) turi medžiagos, rodančios, kad trofėjinis turtas neteisėtai panaudojamas ir kituose frontuose. Pavyzdžiui, 4-ajam Ukrainos frontui vadovaujantis armijos generolas drg. Petrovas iš fronto į užnugarį be vyriausybės žinios pasiuntė vieną vagoną baldų asmeniniams poreikiams tenkinti, vieną arklį drg. Vorošilovui [pagarsėjusiam kavaleristui – A. G.], 4 radijo imtuvus drg. Vorošilovo sekretoriatui, 6 radijo imtuvus Raudonosios armijos generaliniam štabui.“ Stalinas pilku pieštuku čia įrašė frazę: „Drg. Petrovas negalėjo nežinoti, kad radijo imtuvų perdavimą be vyriausybės žinios ir leidimo draudžia įstatymas.“ Vadui rūpėjo ne tik centralizuotas grobio skirstymas, bet ir tai, kad vadai per radiją nesiklausytų žalingų žinių iš „kapitalizmo stovyklos“. Gabenti grobį generolams į vasarnamius talkindavo aviacija: „Buvo faktų, kai kariškiai asmeniniais tikslais iš fronto net lėktuvais veždavo trofėjinius baldus, radijo imtuvus, muzikos instrumentus ir kitus daiktus be vyriausybės žinios ir leidimo.“ VGK dėl atskleistų piktnaudžiavimų ėmėsi „rimtų“ priemonių prieš aukšto rango plėšikus: „1. Pareikšti papeikimą Raudonosios armijos užnugaryje viršininkui drg. Chruliovui už savavališką leidimą išvežti iš Rumunijos 300 vagonų baldų, muzikos instrumentų ir kitų daiktų. 2. Pareikšti griežtą papeikimą Raudonosios armijos vyriausiajam intendantui drg. Dračiovui už savavališką trofėjinių baldų dalijimą ir pardavinėjimą kariškiams, taip pat už tai, kad nebuvo imtasi priemonių apskaityti ir saugoti trofėjus sandėliuose. 3. Padaryti pastabą Ukrainos 2-ojo fronto Karinės tarybos nariui, drg. Susaikovui [prieš kurį laiką areštavusiam Ioną Antonescu, Rumunijos ministrą pirmininką – A. G.] dėl prastos priežiūros, kaip veikia valdyba, atsakinga už Rumunijos vidaus resursų panaudojimą. (...) 5. Padaryti pastabą Ukrainos 4-ojo fronto vadui drg. Petrovui už neteisėtą trofėjinio turto gabenimą iš fronto.“ Ivanui Petrovui 1945 m. gegužės 29 d. buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas, vėliau jis vadovavo Turkestano karinei apygardai. Ivanas Susaikovas po karo tapo Pietų pajėgų grupės, veikusios Rumunijoje ir Bulgarijoje, vyriausiojo vado pavaduotoju politiniams reikalams. 1948–1949 m., remdamasis vertinga Antrojo pasaulinio karo patirtimi, Susaikovas tarnavo SSRS ginkluotųjų pajėgų Intendantūros viršininko pavaduotoju. Pavelas Dračiovas 1945 m. įvykdė paties Stalino užduotį dėl Raudonosios armijos materialinio aprūpinimo, rengiantis ir vykdant agresiją prieš Japoniją, o vėliau iki 1952 m. sausio tęsė savo ankstesnes pareigas – buvo sovietų armijos vyriausiasis intendantas. Pačios griežčiausios bausmės, kaip numatyta 1944 m. gruodžio 1 d. dekrete, skirtos žemesnio rango vagims: „4. Pašalinti iš pareigų ir pažeminti į papulkininkius Vyriausiosios valdybos, atsakingos už Rumunijos vidaus resursų panaudojimą, vadovą, pulkininką I. S. Sidorovą ir tos pačios intendantinės tarnybos skyriaus viršininką, pulkininką Almazovą A.D. už neteisėtą trofėjinių baldų, pramoninių prekių ir maisto platinimą bei už naudojimąsi tarnybine padėtimi asmeniniais tikslais.“ Pareikalavus nešvaistyti trofėjinio turto, įvesta tokia jo pasisavinimo tvarka: „7. Nustatyti, kad trofėjus saugotų frontų ir armijų karinės tarybos, o naudojimasis jais ir siuntimas į šalies užnugarį būtų vykdomas SSRS liaudies komisarų tarybos sprendimu.“ Iš pradžių buvo nurodyta, kad užgrobtą turtą saugos kariuomenė, tačiau Stalinas padarė esminį pakeitimą, pavedęs viską prižiūrėti „karinėms taryboms“, kad patys kariškiai daiktais ir vertybėmis nebūtų atitraukiami nuo fronto bei naujų žemių užkariavimo. Priemonės prieš būsimus pagrobto turto grobstytojus nustatytos toli gražu ne drakoniškos: „Įspėti, kad asmenys, pažeidę nustatytą trofėjinio turto naudojimo tvarką, bus nušalinti nuo pareigų, pažeminant karinį laipsnį, juos teis Karo tribunolas.“ Kadangi nė vienas iš įsakyme išvardytų plėšikų neatsidūrė teisme, generolai suprato, kad jiems niekas negresia. Stalinas išbraukė dekreto punktą: „b) visus trofėjinius baldus ir kitą turtą, išdalytą karininkams ir generolams, įregistruoti kaip nuosavybę, priklausančią Gynybos liaudies komisariatui.“ Juk nesunku numanyti, kad sužinoję apie planus iš jų atimti pasisavintus daiktus, karininkai, generolai būtų suskubę slėpti grobį, dangstyti pėdsakus, atitrūkdami nuo fronto užduočių. Priešingai – šie daiktiniai pergalės įrodymai turėjo stiprinti Raudonosios armijos kovinę dvasią, ugdyti naujas karių ir vadų kartas. Tuo tikslu leista „Raudonosios armijos Vyriausiajai politinei valdybai naudoti trofėjinį kultūros ir švietimo turtą Raudonosios armijos politinėms švietimo įstaigoms papildyti ir aprūpinti.“ Dokumento 11 pastraipa ragino tęsti plėšikavimą: „Leisti nuo 1945 m. sausio 1 d. pasižymėjusiems ir gerai tarnaujantiems Raudonosios armijos kariams, puskarininkiams ir karininkams, taip pat generolams siųsti asmeninius siuntinius į savo namus. Nustatyti, kad ne dažniau kaip kartą per mėnesį būtų galima eiliniams ir seržantams siųsti 5 kilogramų, karininkams 10 kilogramų, generolams 16 kilogramų siuntinius.“ Aišku, jei „dovanas“ leidžiama siųsti po mėnesio, tai nereiškia, kad iki Naujųjų metų karininkai sėdės tuščiomis, juk iki sausio 1 dienos šiuos „trofėjus“ reikėjo iš kažko atimti. 1945 m. sausio 9 d. Stalinas kalbėjosi su komunistinės Jugoslavijos armijos vyriausiojo štabo viršininku Arsa Jovanovičiumi ir JKP CK nariu Andrija Hebrangu, turėjusiu įžūlumo pareikšti, kad Rusijos tiekiama duonos pagalba Vengrijai apėmė ir maisto, nusavinto Šiaurės Jugoslavijoje, tiekimą. „Tautų vadas“ paprieštaravo: „Jei kariuomenė žino, kad tai, ką pagrobė, turės grąžinti, ji nesistengs paimti daugiau trofėjų. Kariuomenė nori pasireikšti ne tik naikindama priešo gyvąją jėgą mūšiuose, bet ir užgrobdama priešo turtą bei trofėjus. Reikalauti, kad Raudonoji armija atiduotų visus trofėjus, neteisinga.“

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama