Ivan ILLICH GYVENIMAS BŪSTE (2)

Ivan ILLICH GYVENIMAS BŪSTE (2)...Tiek indėnų gentis, nusileidžianti iš Andų į Limos priemiesčius, tiek Čikagos apylinkės taryba, atsijungianti nuo miesto būsto administracijos, meta iššūkį dabar vyraujančiam piliečio kaip homo castrensis, t. y. sustingusio žmogaus modeliui. Tačiau savo iššūkiais tiek naujokas, tiek taisyklių laužytojas sukelia priešingas reakcijas. Indėnai gali būti traktuojami kaip pagonys, kuriuos reikia išmokyti, kad vertintų motinišką valstybės globą, aprūpinantčią juos būstais. Atsijungiantys nuo sistemos yra pavojingesni – jie parodo, kad motiniška miesto valdžios globa yra kastruojančio pobūdžio. Skirtingai nuo pagonių, tokie eretikai meta iššūkį pilietinės religijos aksiomai, kuri yra visų dabartinių paviršiuje esančių ideologijų pagrindas. Pagal šią aksiomą piliečiui kaip homo castrensis reikia prekės, vadinamos „prieglauda“; jo teisė į pastogę įrašyta įstatyme. Atsijungiantys nuo sistemos šiai teisei neprieštarauja, bet nepriima konkrečių sąlygų, kurioms esant teisė į pastogę sukelia konfliktą su teise gyventi. O konflikto metu laisvė laikoma didesne vertybe už pastogę, kuri pagal apibrėžimą priskiriama stokos sferai. Konfliktas tarp namudinių ir ekonominių vertybių vis dėlto neapsiriboja slenksčiu, vidaus erdvę atskiriančiu nuo erdvės išorėje. Būtų klaidinga būsto poveikį apriboti išoriškai, nes tą, kas yra už lauko durų, lygiai taip pat formuoja gyvenimas būste, nors ir kitokiu būdu. Žemė apgyventa iš abiejų pusių, kurias skiria tik slenkstis, tarsi erdvės ašis, sukurianti būstą. Šioje pusėje yra namai, o kitoje driekiasi bendroji nuosavybė – namų ūkių gyvenamoji erdvė yra bendra. Bendruomeninė erdvė saugo bendruomenę lygiai taip, kaip namas globoja savo gyventojus. Lygiai taip, kaip nėra gyventojų, turinčių tokį pat būsto stilių, nėra ir vienodų bendruomenių. Įprastos taisyklės lemia, kas, kaip, kada ir kur gali naudotis bendraisiais daiktais. Kaip namai savo forma atspindi šeimos ritmą ir gyvensenos ribas, taip bendrieji daiktai palieka bendrumo pėdsakus. Negali būti būsto be jokių bendram naudojimui skirtų daiktų. Reikia nemažai laiko, kol imigrantas ima suprasti, kad greitkeliai nėra nei gatvės, nei takai, o ištekliai, skirti transportavimui. Mačiau daug puertorikiečių, atvykusių į Niujorką, jiems prireikė metų, kol suprato, kad šaligatviai nėra aikštės dalis. Visoje Europoje, ypač Vokietijos biurokratų pasibaisėjimui, turkai išsineša kėdes iš namų į gatvę pokalbiams, lažyboms, kitiems reikalams, kavos gėrimui ar kiosko statybai. Reikia laiko, kad bendruomeniškumo būtų atsisakyta, pripažįstant, kad eismo kamščiai yra tokie pat pat mirtini verslui kaip apkalbos, skleidžiamos už privataus namo sienų. Skirtumas tarp privačios ir viešosios erdvės moderniam pastogės vartotojui ne pakeičia, o panaikina tradicinį skirtumą tarp namų ir bendrų daiktų, kurie yra už slenksčio. Tačiau to, kuo tapo būstas, paverstas preke, mūsų ekologai nesugebėjo suvokti. Ekologija vis dar veikia kaip ekonomikos dukterinė įmonė arba dvynė sesuo. Politinė ekologija taps radikali ir efektyvi tik tada, kai pripažins, kad bendrų daiktų naikinimas, paverčiant juos ekonominiais ištekliais, yra aplinkos veiksnys, paralyžiuojantis meną gyventi būste. Vienas iš įrodymų, kad naikinami bendri daiktai, yra pasaulio tapsmas negyvenamu. Paradoksalu – žmonių skaičius didėja, bet aplinka darosi negyvenama. Tuo metu, kai daugybei žmonių verkiant reikia būstų gyventi, kova prieš namudinį gyvenimo būdą jau pasiekė galutinę stadiją. Prieš kurį laiką Jane Jacobs veiksmingai įrodė, kad tradiciniuose miestuose gyvenimo menas, bendruomeninių dalių gyvumas didėja, tiek miestams plečiantis, tiek žmonėms priartėjant vieniems prie kitų. Tačiau per pastaruosius trisdešimt metų beveik visur pasaulyje imtasi galingų priemonių, kad būtų sunaikintas vietos bendruomenių menas gyventi būstuose, įdiegiant vis didesnį gyvenamojo ploto trūkumo pojūtį. Toks bendruomeninės nuosavybės (commons) prievartavimas, pasitelkiant aprūpinimą būstais, yra ne mažiau žiaurus negu vandens apnuodijimas. Invazija į paskutinius gyvenamojo būsto likučius, pasitelkus apgyvendinimo programas, yra lygiai tokia pat nemaloni kaip tirštėjantis smogas. Nuolatos kartojamas teisinis prietaras apie žmogaus teisę į apgyvendinimą atima laisvę ieškoti naujų gyvensenos formų. Šis prietaras toks pats prievartinis kaip įstatymai, primetantys gyvenimo būdą „produktyvių žmonių“ porai. Tačiau jis privalomai skelbiamas. Oras, vanduo, alternatyvūs bendro gyvenimo būdai rado savo gynėjus. Įvairios programos siūlo jiems mokymus, o biurokratija – darbą. Laisvė gyventi ir tinkama gyvenamosios aplinkos apsauga šiuo metu rūpi tik piliečių judėjimų mažumai, tačiau net ir šiuos spontaniškus judėjimus pernelyg dažnai sugadina architektai, neteisingai interpretuojantys jų tikslus. „Statyk pats“ yra tik hobis arba paguoda lūšnynų gyventojams. Grįžimas prie kaimiškos gyvensenos vadinamas romantika. Vidiniai miesto tvenkiniai, vištidės laikomi paprasčiausiais žaidimais. Sėkmingai „veikiančius“ kvartalus užplūsta gerai apmokami sociologai, tyrinėjantys juos tol, kol šie sugriūna. Skvoteriavimas prilyginamas pilietiniam nepaklusnumui, atkuriamasis skvoteriavimas laikomas šauksmu, reikalaujančiu daugiau ir geresnių būstų. Tačiau tie, kurie atsijungia nuo sistemos, susijusios su aprūpinimu būstais, švietimo, medicinos, transporto ar laidojimo paslaugomis, nėra puristai. Pažįstu šeimą, ganančią kelias ožkas Apalačiuose, o vakarais žaidžiančią kompiuteriu, aprūpintu baterijomis. Pažįstu nelegalą, kuris įsilaužė į užmūrytą nuosavybę Harleme, nors dukras siunčia mokytis į privačią mokyklą. Tačiau nei pašaipos, nei psichiatrinė diagnozė nepadės „perauklėti“ tų, kurie siekia atsijungti nuo sistemos. Jie prarado sąžinę, išpuoselėtą hipių kalvinistų, ir gludina sarkazmą bei politinius savo įgūdžius. Iš patirties teigia, kad atgautu gyvenimo menu mėgaujasi labiau negu mėgavosi komfortu, kurio atsisakė savo valia. Vis dažniau akivaizdžiai atmeta homo castrensis aksiomas, kuriomis iš dalies remiasi industrinė visuomenė. Yra ir priežasčių, dėl kurių susigrąžinti gyvenamojo būsto erdvę šiandien atrodo pagrįsta. Šiuolaikiniai „pasidaryk pats“ metodai, medžiagos, net mašinos yra gerokai paprastesnės nei kada nors anksčiau. Didėjantis nedarbas panaikina stigmą tų, kurie atsiriboja nuo statybos unijų, tačiau bijo, kad juos laikys asocialiais. Vis dažniau statybininkams teks iš naujo mokytis savo amato, kad jis taptų tokia nedarbo forma, kokia naudinga jiems ir jų bendruomenei. Didžiulis 7-ajame dešimtmetyje pastatytų namų neefektyvumas daro galimomis anksčiau neįsivaizduotas transformacijas, dabar jos atrodo priimtinos. Trečiojo pasaulio patirtis susilieja su Pietų Bronkso patirtimi. Meksikos prezidentas, agituodamas per rinkimus, nedviprasmiškai pareiškė: šalies ekonomika negali užtikrinti būstų daugumai piliečių nei dabar, nei ateityje. Vienintelis būdas, kuris leis patogiai apgyvendinti visus meksikiečius, bus jų aprūpinimas reikiamais įstatymais ir medžiagomis, reikalingomis statyboms, tada meksikiečiai gyvens geriau nei bet kada anksčiau. Tai, kas čia siūloma, yra milžiniškas šuolis – tai kvietimas atsijungti nuo pasaulinės nekilnojamojo būsto rinkos. Aš netikiu, kad Trečiojo pasaulio šalis galėtų tai įgyvendinti. Kol valstybė mano taip, kaip aš, ji dar nepakankamai išsivysčiusi, todėl rinksis modelius iš Šiaurės, nesvarbu, ar jie kapitalistiniai, ar socialistiniai. Nemanau, kad tokia šalis iš tikrųjų galėtų atsijungti kaip tauta. Bet kuri vyriausybė perima pernelyg daug galių iš gamtos, remdamasi ideologija. Utopija apie tautos kūrimą kaip būsto statymą būdinga visų man žinomų elitų mąstymui, ypač Trečiojo pasaulio šalyse. Manau, kad laisvę gyventi būste, kartu su atitinkamomis teisinėmis ir materialinėmis priemonėmis tokiam pasirinkimui užtikrinti, pirmiausia turėtų pripažinti tos šalys, kurios laikomos „išsivysčiusiomis“. Čia visi atsijungiantys gali ginčytis, būdami tvirčiau įsitikinę, preciziškesni, kodėl šią teisę iškelia aukščiau už aprūpinimą „garažu“. Po to galės dairytis į Meksiką, kad perprastų, ką galima išgauti iš plaušamolio. Daugėja argumentų už namudinės galios gyventi būste susigrąžinimą, bejėgiškai sutinkant būti patalpintu daiktu. Kaip matėme, šis susigrąžinimo siekis nuosekliai sutampa su ekologinio sąjūdžio kryptimi ištrūkti iš ekonomikos, kuri remiasi stokos vertybių mokslu, gniaužtų. Šis siekis nuosekliai sutampa su nauja radikalia technologijų analize, prieštaraujančia žmonių savanoriškam įtraukimui į statybos industriją, atmetančia modernius įrankius, kuriuos žmonės įvaldo tam, kad ištaisytų neva ydingą gebėjimą gyventi būstuose. Dar svarbiau tai, kad šį argumentą, nors jis kol kas nėra tinkamai suformuluotas, jau galima įžvelgti daugelyje konkrečių iniciatyvų. Erdvė, sauganti gyvybės požymius, yra tokia pat svarbi egzistencijai kaip švarus vanduo ir grynas oras. Žmonės paprasčiausiai priešinasi jų patalpinimui į garažus, kad ir kaip puikiai tie garažai aprūpinti dušais, energiją taupančiais įtaisais. Namai ir garažai yra skirtingos erdvės. Namai nėra nei žmonių lizdai, iki kurių juos bando redukuoti sociobiologai, nei lentynos, ant kurių žmonės negali gyventi, net jei yra gerai įkurdinami. Garažai – tik sandėliai objektams, kurie cirkuliuoja vienodoje prekių rinkoje, o lizdus suka paukščiai, kurių instinktai pririša juos prie konkrečios teritorijos. Žmonės gyvena būstuose, tūkstančiais skirtingų būdų apsigyvenę Žemėje, vienas nuo kito kopijuodami būstų formas. Besikeičiantį gyvenamosios erdvės pobūdį ištisus tūkstantmečius lėmė ne genai, bet kultūra, patirtis, mąstymas. Ir teritorija, ir gyvenamoji erdvė yra trimatės, tačiau prasmės atžvilgiu tai nėra tos pačios rūšies erdvės – jos skiriasi tiek pat, kiek gyvenamasis būstas nuo garažo. Nė vienas iš mokslų, kokie dabar egzistuoja, tinkamai nesuvokia šios topologijų įvairovės – nei sociologija, nei antropologija, nei istorija neatsisako centrinės perspektyvos, iš kurios žvelgiant išnyksta itin svarbūs skirtumai. Tikiu, kad disciplinuota patirtis, remdamasi namudinėmis vertybėmis, pasipriešins stokos režimui – tai pirmas žingsnis, bandant išsiaiškinti šį reikšmingą skirtumą. Nesusigrąžinus kalbos, kuria šiuos skirtumus galima apibrėžti, neįmanoma politiškai efektyviai ieškoti naujos namudinės gyvenamosios erdvės ir liautis tapatinusis su „sustingusio žmogaus“ modeliu. Tada, kai apgyvendinimo veiksmas tampa politikos objektu, keliai neišvengiamai išsiskiria. Viena pusė rūpinasi „būsto paketu“ – kaip suteikti teisę kiekvienam gauti savo dalį pastatytos, gerai įrengtos kubatūros. Vargšų ir jų būstų „pakavimas“, nebelikus pinigų architektams, skatina socialinio sektoriaus plėtrą. Kita pusė gina bendruomenės teisę įsikurti pagal savo gebėjimus ir plėtoti gyvenimo būstuose meną. Siekiant šio tikslo, daugeliui žmonių Šiaurės pusrutulyje atrodys, kad apsigyvenimo fragmentacija, tradicijų praradimas sudarė sąlygas pakišti jiems teisės į gyvenimą būstuose falsifikatą. Jaunuomenė, siekianti pati apsirūpinti būstais, pavydžiai žvelgs į Pietus, kur tradicijos ir pačios erdvės dar tebėra gyvos. Reikia drąsiai atsikratyti pavydo, nukreipto į besivystančias šalis. Tačiau pats Trečiojo pasaulio išlikimas priklauso nuo teisingos pusiausvyros tarp teisės „pasistatyti pačiam“ ir teisės turėti žemės sklypą bei kai kuriuos dalykus, pavyzdžiui, nuosavas stogo gegnes. Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama