Ivan ILLICH. GYVENIMAS BŪSTE (1)

Ivan ILLICH. GYVENIMAS BŪSTE (1)...Filosofas, istorikas Ivanas Illichas, vienas iškiliausių modernybės tyrinėtojų, šį mąslų ir įžvalgų tekstą 1984 m. liepos mėnesį skaitė Britų karališkojo architektūros instituto bendruomenei, ragindamas suvokti esminius skirtumus tarp senosios būstų kūrimo tradicijos ir valstybinių bei nacionalinių aprūpinimo „gyvenamuoju plotu“ programų. Filosofas atskleidė, kokia mentalinė praraja skiria namudinių būstų kūrėjus nuo moderniojo pasaulio individų, besigrumiančių dėl teisės į tam tikrą kvadratinių metrų plotą. Šį tekstą, atveriantį įdomias, prasmingas mąstymo perspektyvas, pasirinkau kaip epilogą savo straipsnių ciklui apie medžiagų ir medžiagiškumo reikšmę namudinėms būstų kūrimo tradicijoms, užbaigdamas svarstymus, kodėl modernioji architektūra visa tai išstūmė į paraštes. Už leidimą skelbti teksto vertimą Kultūros barų žurnale dėkoju filosofo autorinių teisių saugotojai poniai Valentinai Borremans ir leidyklai Equinox, įsigijusiai anksčiau Anglijoje Maryon Boyars Publishers išleistų daugelio Ivano Illicho knygų leidybos teises. Vertėjas Ivan ILLICH GYVENIMAS BŪSTE Gyventi būste yra žmogiška. Laukiniai žvėrys turi urvus, paukščiai lizdus, galvijai pašiūres, arkliai arklides, karietos laikomos pastogėse, yra garažai automobiliams. Tačiau tik žmonės gyvena būstuose. Gyventi būste yra menas. Kiekvienas voras yra prigimties verčiamas austi tinklą, ypač savo rūšiai. Vorus, kaip ir visus gyvūnus, užprogramuoja jų genetika. Žmogus vienintelis tarp gyvūnų yra menininkas, nes menas gyventi – tai gyvenimo meno dalis. Dauguma kalbų sąvoką gyvenimas vartoja būsto prasme. Užduoti klausimą, „kur gyveni?“ reiškia klausti apie vietą, kur jūsų kasdieninė egzistencija suteikia pavidalą pasauliui. Pasakyk man, kaip gyveni, ir aš pasakysiu, kas tu esi. Ši būsto ir gyvenimo lygtis siekia laikus, kai pasaulis dar buvo tinkamas gyventi, o žmonės laikomi gyventojais. Apsigyventi tada reiškė palikti savo pėdsakus, leidžiant kasdieniniam gyvenimui įausti tavo biografijos tinklus ir mazgus į kraštovaizdį. Šį raštą kiekviena nauja karta galėjo išgraviruoti akmenyje arba kiekvienam lietaus sezonui eskizuoti iš naujo, pasitelkusi kelias nendres ar lapus. Žmogaus gyvenimo pėdsakai buvo tokie pat efemeriški kaip ir gyventojai. Būstai, priešingai negu šiuolaikiniai „plotai“, niekada nebūdavo užbaigti iki tol, kol žmonės juose apsigyvendavo, skirtingai nuo dabar vartojamų statinių, kurie ima nykti nuo tos dienos, kai parengiami naudoti. Palapinę tekdavo taisyti kasdien, ją reikėdavo pastatyti, ištempti, o galiausiai išardyti. Sodyba sensta ir nyksta kartu su jos gyventojais – tą dažnai galima suprasti, žvalgantis iš tolo, pasilypėjus kur nors ant kalvos, kad sužinotum, ar vaikai vedę, ar vyresnieji paseno, gal jau yra mirę. Statybos tęsiasi iš vienos kartos į kitą, ritualai žymi svarbesnius gyvenimo etapus. Veikiausiai ištisos kartos nugyveno nuo to laiko, kai buvo padėtas kertinis akmuo ir nutiesta pirmoji gegnė. Miesto kvartalas irgi visuomet lieka nebaigtas. Iki pat XVIII a. žemesniųjų sluoksnių gyventojai gynė savo meną gyventi, priešindamiesi patobulinimams, kuriuos architektai bandė jiems primesti. Gyvenimas būstuose yra dalis tos moralinės ekonomikos, kurią puikiai aprašė Edwardas Palmeris Thompsonas. Gyvenimo būstuose menas galiausiai pasidavė karaliaus nutiestiems prospektams, kurie tvarkos, švaros, saugumo ir padorumo sumetimais išdraskė kaimyninius kvartalus. Jis pasidavė policijai, kuri XIX a. gatvėms suteikė pavadinimus ir sunumeravo namus. Jis pasidavė profesionalams, kurie įvedė kanalizaciją ir ėmė kontroliuoti gyventojus. Gyvenimo būstuose meną beveik išstūmė gerovė, kuri išaukštino kiekvieno piliečio teisę į savo garažą ir televizorių. Būsto svarstymas yra veikla, nepasiekiama architektams ne tik todėl, kad tai paprastų žmonių menas; ne tik dėl to, kad jis tęsiasi bangomis, kurios išvengia architektų kontrolės; ne tik todėl, kad jis yra labai sudėtingas ir driekiasi toli, kitapus biologų ir sistemų analitikų horizonto; bet visų pirma dėl to, kad nėra dviejų bendruomenių, kurios gyventų visiškai vienodai. Žodžiai įprotis (habit) ir buveinė (habitat) reiškia beveik tą patį. Kiekviena namudinė architektūra (jei vartosime antropologų terminiją) yra tokia pat unikali kaip ir paprastų žmonių kalba. Menas gyventi visapusiškai – t. y. menas mylėti ir svajoti, kentėti ir mirti – lemia kiekvieno gyvenimo būdo unikalumą. Todėl šis menas yra per daug sudėtingas, kad jo būtų galima išmokyti, pasitelkus Comeniuso arba Pestalozzio metodus, mokyklos administratorius arba televiziją. Tai menas, kurį galima tik pasitelkti ir įvaldyti. Kiekvienas žmogus tampa namudiniu statybininku, šneka namudine kalba bręsdamas, įveikdamas vieną iniciaciją po kitos, tapdamas gyventoju – vyru arba moterimi. Todėl kartezietiška, trimatė, homogeniška erdvė, kurią sukuria architektas, ir namudinė erdvė, kokią užtikrina būstas, priklauso skirtingoms erdvės rūšims. Architektai negali daryti nieko kita, tik statyti. Namudinių būstų gyventojai turi aksiomas, pagal kurias gyvena. Šiuolaikinės gyvenamosios erdvės vartotojas gyvena topologiškai kitokiame pasaulyje. Gyvenamųjų namų koordinatės, erdvė, kurioje jis atsiduria, yra vienintelė jo įgyta pasaulio patirtis. Jis neįsivaizduoja, kad būtų neįmanoma galvijus ganančiam Peului, ant uolos kabančiam Dogonui, žvejų kaimelio Songajaus, žemdirbių kaimo Bobo gyventojams gyventi toje pačioje erdvėje, tame pačiame kraštovaizdyje. Pasak daugelio antropologų, gyventojų būstuose kultūra atmeta tokį vaizdinį. Šiuolaikiniam gyventojui mylia yra mylia, o po kiekvienos mylios seka kita, nes pasaulis neturi jokio centro. Būsto gyventojui pasaulio centras yra vieta, kur jis gyvena, o dešimt mylių iki upės gali būti daug arčiau negu viena mylia iki dykumos. Pasak antropologų, būstų gyventojų kultūra iškreipia antropologinę kultūros viziją. Tiesą sakant, tą lemia ypatumai erdvės, kurioje žmogus gyvena. Gyventojai prarado daug ankstesnių galių, kokių reikia, gyvenant būstuose. Būtinybė miegoti po stogu jiems yra kultūriškai apibrėžtas poreikis. Laisvė gyventi būste tapo nereikšminga. Dabar svarbesnė teisė reikalauti tam tikro kvadratinių metrų skaičiaus užstatytoje erdvėje. Jie brangina savo teisę į gaminių pristatymą tiesiai į namus, yra įgudę tuo naudotis. Gyvenimo menas iš jų atimtas: nebereikia meno gyventi, nes labiau reikia buto; lygiai taip pat jiems nebereikia meno kentėti, nes pasitiki medicinos pagalba, ir tikriausiai niekada negalvoja apie meną numirti. Gyvename dirbtinai sukurtame pasaulyje. Negalime nei praminti savo tako greitkelyje, nei pramušti skylės sienoje. Keliaujame per gyvenimą nepalikdami jokių pėdsakų. Paliktos žymės laikomos įlenkimais – nusidėvėjimu. Tai, ką galiausiai paliksime, bus išvežta kaip šiukšlės. Namudinė erdvė gyvenimui būste buvo pervadinta žaliava žmonių, daiktų, automobilių garažams. Aprūpinimas gyvenamuoju plotu reiškia kubinius metrus, kuriuose patalpinami gyventojai. Toks būstas jiems planuojamas, pastatomas ir apstatomas baldais. Teisė bent minimaliai gyventi nuosavame būste yra specialios privilegijos rezultatas: tik turtingieji gali perkelti duris iš vienos vietos į kitą arba į sieną įkalti vinį. Tad namudinę gyvenamąją erdvę pakeitė vienarūšė garažo erdvė. Vienodai atrodo gyvenvietės, keliaujant iš Taivano į Ohają, iš Limos į Pekiną. Visur rasite tą patį garažą žmogui – lentynas darbo jėgai laikyti per naktį, patogias darbo jėgos transportavimui į darbo vietas. Gyventojai įsikūrę savo erdvėse (inhabitants), virto kitos rūšies gyventojais (residents), kuriuos priglaudė jiems specialiai pastatyti statiniai, kuriuose pagal įstatymus jie įregistruoti kaip nuomininkai ar saugomo būsto vartotojai. Būti apgyvendintam dauguma visuomenių laiko kančios ženklu: našlaitis priglaudžiamas, piligrimas apnakvyndinamas, nuteistas žmogus įkalinamas, vergas uždaromas nakčiai, o kareiviai, tiesa, tik nuo XVIII a., atsiduria kareivinių barakuose. Iki tol net kariuomenė turėjo apsirūpinti savo stovyklaviete. Vien industrinė visuomenė stengiasi kiekvieną pilietį paversti jam specialiai pastatyto būsto gyventoju, tuo jis atleidžiamas nuo socialinės ir bendruomeninės veiklos, kurią vadinu gyvenimu būste. Tie, kurie reikalauja laisvės gyventi savarankiškai, yra arba labai turtingi, arba traktuojami kaip turintys polinkių į nukrypimą. Tai galioja ir tiems, kuriems vadinamoji „plėtra“ dar neužgesino noro būstuose gyventi savarankiškai, ir tiems, kurie ieško naujų gyvensenos formų, kad industrinis kraštovaizdis taptų tinkamas gyventi, turėtų kokių nors įtrūkimų ir silpnųjų vietų. Tiek nemodernūs, tiek postmodernūs žmonės priešinasi visuomenės draudimui įsitvirtinti erdvėje, tad jiems tenka susidurti su policija dėl keliamų nepatogumų. Jie vadinami įsibrovėliais, nelegalais, anarchistais, triukšmadariais – tai priklauso nuo aplinkybių, kokiomis jie teigia savo laisvę gyventi. Indėnai įsilaužia ir apsigyvena laikinai nenaudojamuose kvartaluose Limoje. Rio de Žaneire favellados grįžta apsigyventi ant kalvos šlaito, iš kur ką tik buvo išgrūsti policijos, nors 40 metų gyveno toje vietovėje. Studentai išdrįsta savo būstu paversti griuvėsius nutriušusiame Berlyno Kreuzberge. Puertorikiečiai grįžta į Niujorko Pietų Bronksą, į užmūrytus ir sudegintus pastatus, kuriuose anksčiau gyveno. Visi išvaromi ne tiek dėl žalos, kurią jie daro tos vietos savininkui, ne dėl to, kad kelia grėsmę kaimynų ramybei ar sveikatai, bet dėl iššūkio socialinei aksiomai, apibrėžiančiai žmogų kaip mašiną, kuriai būtinas standartinis garažas.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama