Almantas SAMALAVIČIUS. BETONO PARADOKSAI (2)

Almantas SAMALAVIČIUS. BETONO PARADOKSAI (2)...Kiek sunkiau paaiškinti, kodėl tokia nužmoginta politika, ignoruojanti miestiečių poreikius ir supratimą apie normalų gyvenimą urbanistinėje aplinkoje, tapo svarbiausia mąstymo paradigma, ilgam užvaldžiusia Vakarų urbanistų ir modernizmo principus sureikšminusių architektų vaizduotę. Ši patirtis eksportuojama ir į Trečiojo pasaulio šalis. Ne paslaptis, kad 7-uoju, iš dalies ir 8-uoju dešimtmečiu tiek Vakarai, tiek komunistinio bloko šalys entuziastingai eksploatavo betoną ir gelžbetonį. Buvo visuotinai peršama „brutalizmo“ estetika, sukurta ir propaguojama anglų architektų. Esminės brutalizmo architektūros ypatybės – betono naudojimas fasadams, geležies, stiklo, retais atvejais akmens eksponavimas, paprastumas, puošybos vengimas, pabrėžtinai tiesios statinio ir jo dalių linijos, menkai arba išvis neapdoroti paviršiai, sunkaus, nepaslankaus objekto vaizdinys. Nors brutalizmas pokariu pirmiausia įsigalėjo Jungtinėje Karalystėje, šią architektūros stilistiką propagavo įvairių šalių modernistai – šveicarų kilmės prancūzas Le Corbusier, anglas Deny’s Lasdunas, ispanas Ricardas Bofillis, japonas Kenzo Tange’as ir gausybė kitų šios estetikos gerbėjų. Ne išimtis ir sovietinė Lietuva, kur broliai Nasvyčiai, atidžiai susipažinę su Bostono merijos architektūra, anuomet garsėjusia tarptautiniu mastu, beveik paraidžiui suprojektavo LSSR Aukščiausiosios Tarybos pastatą, dabar tai Lietuvos parlamento rūmų kompleksas. Brutalizmo architektūra sukėlė ištisų kartų nusivylimą įvairiose pasaulio šalyse. 1999 m. atvykęs dėstyti į Ilinojaus universitetą Čikagoje, atsidūriau brutalizmo estetikos apsuptyje: tiek aukštybiniai, tiek mažesni universiteto miestelio statiniai buvo iš blankaus, negyvo betono plokščių. Tai priminė urbanistinę dykvietę iš distopinių romanų ar jais pagrįstų kino filmų. Nenuostabu, kad praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio garsųjį „Mechaninį apelsiną“, sukurtą pagal Anthony’o Burgheso distopiją, Stanley’s Kubrickas nufilmavo anglų brutalizmo architektūros fone. Aukštybiniai pastatai, industriniu būdu renčiami iš standartinių gelžbetonio plokščių, drastiškai pakeitė ne tik Vakarų, bet ir socialistinio lagerio šalių miestovaizdžius. Tiesa, jau XX a. pradžioje buvo iškalbingų pavyzdžių, kad talentingi architektai net ir iš šios menkai gyvastingos medžiagos išgauna puikius estetinius rezultatus. Antonio Gaudi’s 1905 m. itin išradingai panaudojo betoną, kurdamas Casa Mila gyvenamųjų namų kvartalą Barselonoje. Frankas Lloydas Wrightas šiai medžiagai suteikė įspūdingų estetinių efektų, 1906 m. projektuodamas Vienybės šventyklą Čikagoje. Tačiau tai veikiau išimtys negu taisyklė. Visame pasaulyje, ypač po Antrojo pasaulinio karo, kai šią pigią medžiagą architektūrai ėmė gausiai naudoti ne tik Vakarai, bet ir šalys, išsivadavusios iš kolonializmo, ji tapo negyvos, gniuždančios, atgrasios urbanistinės aplinkos sinonimu. Tiesa, retsykiais vis dar pasitaiko stulbinančių išimčių. Tuo įsitikinau, ketvirtą sykį apsilankęs Japonijoje. Praėjusiais metais intelektualinių ir akademinių interesų maršrutas nuvedė mane į Kanadzavos miestą, garsėjantį vienu geriausiai šalyje įrengtų viešųjų japoniško stiliaus sodų. Kanadzavoje 2011 m. buvo atidarytas Daisetzo Teitaro Suzuki’o (1870–1966) muziejus. Vienas iškiliausių XX a. japonų filosofų pirmasis išsamiai supažindino Vakarų visuomenę su zenbudizmo tradicija. Jo paskaitos Jungtinėse Valstijose, kitose šalyse ir knygos (vien anglų kalba jų išleista per šimtą) daugybei Vakarų filosofų, intelektualų, rašytojų, kitų menininkų padėjo suvokti zeną, tai žinių šaltinis ir apie kitas budizmo tradicijas. Japonų architektas Yoshio Taniguchi’s sukūrė paprastą, taupų, tačiau itin išraiškingą, su zenbudizmo filosofija glaudžiai susijusį muziejaus projektą. Iš akinamai balto betono blokų sukonstruotą nedidelį asketišką statinį iš kelių pusių supa itin žemo reljefo baseinas. Dugnas išklotas balto granito plokštėmis, o seklus vanduo tarsi veidrodis atspindi pastato siluetą. Prisėdęs prie baseino, grožėjausi santūria, elegantiška muziejaus estetika, pastato formų atspindžiais vandenyje, kuris tyliai čiurlendamas atiteka iš išorės. Muziejaus viduje įrengta Apmąstymų erdvė – keturkampė, apytuštė patalpa su keturiais grindis siekiančiais durų dydžio langais. Per juos galima gėrėtis aplinkos vaizdais, ramiu vandens paviršiumi, tyloje apmąstyti tiek zenbudizmo principus, tiek Suzuki’o pastangas juos perteikti visam pasauliui... Ši ramybės ir tylos erdvė nuteikia ilgai kontempliacijai, leidžia patirti būsenas, primenančias meditaciją. Stulbinanti betono transformacija atskleidžia grožį ten, kur jo mažiausiai tikimasi. Įžvalgus, budizmo tradiciją pažįstantis architektas įstengė sukurti beveik neįmanomą dalyką – vandens apsuptam betonui suteikė poetinį skambesį. 1 Simeon Wilkie and Thomas Dyer. „Mortar and Concrete: Precursors oto modern Materials“, International Journal of Architectural Heritage, Vol 18, No 9, p. 1440. 2 Adam Sharr. Modern Architecture: A Very Short Introduction, Oxford: Oxford University Press, 2018, p. 50. 3 Steen Eiler Rasmussen. Experiencing Architecture. Cambridge, Mass. The MIT Press, p. 170. 4 John Grindrod. Concretopia: A Journey Around the Rebuilding of Postwar Britain. Brecon: Old Street Publishing, p. 130. 5 Apie tai rašiau vienoje iš ankstesnių šio ciklo esė. Plačiau žr. Ettore Maria Mazzola. Tvarus miestas yra įmanomas. Vilnius: Kultūros barai. 2022.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama