Almantas SAMALAVIČIUS. BETONO PARADOKSAI (1)

Almantas SAMALAVIČIUS. BETONO PARADOKSAI (1)...Almantas SAMALAVIČIUS BETONO PARADOKSAI Esė apie kultūros paveldą ir eštetiką Š iuolaikinė architektūra iš naujų statybinių medžiagų ir jų gamybos technologijų bene gausiausiai naudoja betoną. Jis tapo itin populiarus moderniaisiais laikais, ypač XIX–XX a. Atsiradus Portlando cemento gamybos technologijai, betonas iš pradžių taikytas individualioms, vėliau ir industrinėms statyboms įvairiose pasaulio šalyse. Portlando cementui nurungus skiedinius, anksčiau naudotus plytų, betono blokų, kitų medžiagų surišimui, kasmet jo pagaminama 30 milijardų tonų. Tačiau tyrimai rodo, kad tai rimta aplinkosaugos problema – gamybos procese į aplinką išmetama nuo 8 iki 10 procentų viso anglies dvideginio, teršiančio pasaulį.1 Dėl nesaikingo naudojimo ir savo ypatybių betonas kelia nemenką galvos skausmą tiems, kurie įsikuria gyvenamųjų namų kompleksuose, iš šios medžiagos pastatytuose dažniausiai industriniu būdu. Pastaraisiais dešimtmečiais betonas, gelžbetonis pasitelkiamas ir stulbinančio aukščio išskirtinės estetikos objektams įvairiuose pasaulio megalopoliuose. Be paliovos varžomasi, kas pastatys dar aukštesnį dangoraižį. Garsus miestų istorikas, architektūros kritikas Lewisas Mumfordas jau kadaise rašė, kad nežabotas urbanistinis augimas, koncentravimasis į dydį ir plotį yra ne civilizacijos pasiekimas, ne urbanistinės kultūros aukšto lygio išraiška, bet krizės ir nuosmukio ženklas... O betono architektūra, jos estetika būtent ir siejama su moderniosios epochos Zeitgeist (laiko dvasia). Aukščiausiu pasaulyje nuo 2009 m. pripažįstamas 829 metrų aukščio dangoraižis Burj Khalifa Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Šis impozantiškas statinys, nurungęs dangoraižį Taipėjus 101, anksčiau laikytą aukščiausiu pasaulyje, dažnai pristatomas kaip šiuolaikinių statybos technologijų triumfas. Didžioji Dubajaus giganto dalis yra iš gelžbetonio, kuris pakankamai patvarus, kad išlaikytų milžinišką konstrukciją. Burj Khalifa priklauso didžiuliam urbanistiniam kompleksui su spiečium kitų dangoraižių, ten telpa daugiau kaip trisdešimt tūkstančių butų, devyni viešbučiai, devynių hektarų ploto ežeras ir galybė kitų objektų. Nors dangoraižių tipologiją laikau vienu atgrasiausių architektūros reiškinių, nemenką įspūdį man padarė Kuala Lumpūro bokštai-dvyniai, nusistebėtinai gerai pritapę prie aplinkos – puikiai atitinkantys estetinį Malaizijos sostinės, persiėmusios futurologine dvasia, kontekstą. Kad ir kaip stengiamasi aukštinti šiuolaikinių technologijų galias, tačiau betonas nėra moderniųjų laikų išradimas. Ši statybinė medžiaga buvo sėkmingai naudojama jau senovės Romos imperijoje. Romėnai betoną taikė saikingai, suvokdami ne tik jo privalumus, bet ir trūkumus. Dažniausiai pasitelkdavo statyti tiltams, kupolų arkoms ar jūros bangas sulaikančių molų konstrukcijoms. Dabartinėje Izraelio teritorijoje tebėra įspūdingo romėnų uostamiesčio Caesarea Maritima liekanos. Viduržemio jūros rytinėje dalyje tai buvo didžiausias uostas, pastatytas IX amžiuje prieš Kristaus gimimą. Du molai, saugantys nuo bangų, įrengti skirtingai – trumpesnysis suformuotas, kalant į žemę baslius ir tarp jų pilant betoną. Ilgesniam molui betono luitai buvo gaminami ant kranto, vėliau kraunami į baržas ir išverčiami arba kartu su jomis nuskandinami parinktoje jūros vietoje. Anuomet rezultatas džiugino, deja, vėliau dėl įvairių priežasčių (nepakankamai stipraus betono skiedinio, jūros bangų šėlsmo, žemės plutos poslinkių ir kt.) šie molai suiro, todėl Caesarea Maritima neatlaikė laiko išbandymų, virto griuvėsiais, priešingai negu kai kurie kiti romėnų architektūros paveldo objektai, iki šiol verčiantys žavėtis jų patvarumu. Didelių apimčių struktūras konstruoti iš betono sūriame jūros vandenyje romėnams ne visuomet sekėsi, tačiau sausumoje jie pastatė daug kvapą gniaužiančių kūrinių, puikiai išsilaikiusių iki šiol. Beje, pasitelkė betoną ir sienoms, supusioms imperijos sostinę, tačiau tai nebuvo taikoma masiškai.2 Kad romėnai gebėjo kurti ilgaamžiškus pastatus, naudodami betoną, galima įsitikinti, apsilankius Romos Panteone, kuris garsėja bene tobuliausiu natūralaus apšvietimo pritaikymu. Jo kupole, išlietame iš betono, palikta atvira apvali ertmė, leidžianti į vidų patekti ir tolygiai pasklisti dienos šviesai, kuri išryškina interjero architektūrą, suteikia gyvumo skulptūroms, iškaltoms iš akmens. Panteono išskirtinumu mane kadaise sudomino danų architekto ir architektūros teoretiko Steeno Eilerio Rasmusseno knyga „Architektūros patyrimas“, kurią kelis kartus perskaičiau, rekomenduoju ją savo studentams ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Rasmussenas, aptaręs neįtikėtinas Panteono apšvietimo ypatybes, kitame knygos skyriuje atkreipė dėmesį, kokie yra betono, moderniaisiais laikais itin gausiai naudojamo statyboms, esminiai estetikos trūkumai. Autorius pabrėžė, kad geras architektas gali perprasti ir subtiliai pritaikyti kiekvienos medžiagos ypatybes, tačiau modernistai elgiasi pernelyg mechaniškai, nesistengia išvengti monotonijos. Iš esmės „Architektūros patyrimas“ perteikia supratimą, kaip galima šiuolaikinei architektūrai pritaikyti įvairių medžiagų ypatybes, suvaldyti net ir tokius kontrolei, regis, nepasiduodančius reiškinius, kaip natūralus apšvietimas, kintantis daug kartų per dieną... Rasmussenas rašė: „prastos tekstūros medžiagą pagerina gilus reljefas, o aukštos kokybės medžiagas galima sėkmingai naudoti, formuojant lygų paviršių, tiesą sakant, jos pranašesnės be reljefo arba ornamentų.“ Be to, neretai „sunku atskirti faktūros ir spalvos įspūdžius. Pavyzdžiui, baltas betonas patrauklesnis už pilką, bet ši medžiaga geriausiai atrodo, kai suteikiamas struktūrinis pobūdis, naudojant reljefines formas arba liejant į klojinius iš grubių lentų. Viena gražiausių betoninių konstrukcijų Danijoje yra vandens bokštas šalia Kopenhagos, jį 1928 m. suprojektavo lbas Lundingas. Sienos buvo išlietos klojiniuose iš grubių metro ilgio lentų, palikti įspaudai sudaro neaukštą reljefą per visą konstrukciją, o horizontalūs betono lipdiniai metro atstumu vienas nuo kito paslepia sujungimus. Iš tolo matomi tik didžiuliai išsikišę šonkauliai, bet priartėjus pilkas cemento paviršius atgyja.“3 Vis dėlto estetinės betono galimybės visais laikais, nuo Romos imperijos iki šių dienų, buvo ir tebėra itin kuklios. Tais atvejais, kai į estetiką išvis nusispjaunama, jis virsta nepakenčiamai atgrasia medžiaga. Neatsitiktinai būtent betoninės sienos Rytų Berlyno zoną kadaise skyrė nuo Vakarų. Kalėjimų architektūrai betonas irgi ne šiaip sau naudojamas – tai ypač tinkama medžiaga tokio pobūdžio objektams... Nors romėnai betono nelaikė statybų panacėja, ypač estetiniu atžvilgiu, moderniaisiais laikais į ribotas šios medžiagos galimybes nekreipta dėmesio. Masiškai naudoti betoną modernioji architektūra ėmė dėl utilitarių priežasčių – paprasta gamybos technologija, nedideli šios medžiagos parengimo industrinėms statyboms kaštai. Betonas, ypač gelžbetonis, pasitelkiamas ne tik tiltams, pastatų karkasams ar kitoms aukštas apkrovas atlaikančioms struktūroms formuoti, bet ir industriniu būdu statomiems objektams, ypač fabrikams, gamykloms, sandėliams, net ir gyvenamiesiems masinės gamybos namams. Ėmus pataikauti statybos industrijai, gaunama daug pelningų užsakymų, todėl architektai veržte veržėsi projektuoti tokius statinius iš pradžių Vakaruose, o netrukus visame pasaulyje. Betono architektūra iš didmiesčių ėmė plisti ir į mažesnius miestus – vietoj ištisus šimtmečius, netgi tūkstantmečius statytų ir puoselėtų tradicinių namų ėmė dygti pigios, masiškai tiražuojamos, niūriai atgrasios betoninės struktūros. Urbanistinė kultūra visame pasaulyje suvienodėjo, tapusi nepriklausoma nei nuo klimato, nei nuo geografijos, juo labiau vietinių šalies medžiagų ir tradicijų. Betono architektūrą imta vadinti brutalistine, tačiau jos plėtra buvo vertinama kaip neišvengiamas technologinės pažangos ir modernizacijos rezultatas. Betonu ypač susidomėta po Antrojo pasaulinio karo, kilus būtinybei kuo skubiau atstatyti sugriautą Europos, kai kurių kitų kontinentų infrastruktūrą, aprūpinti gyventojus būstais. Šį faktą urbanistikos istorikai neretai pasitelkia tam, kad paaiškintų, kodėl pokario dešimtmečiais Anglijoje, kontinentinėje Vakarų Europoje, o netrukus ir kitur pridygo gausybė akivaizdžiai industrinės estetikos pastatų. Tvirtinta, esą tai buvę neišvengiama. Tačiau nutylima, kad žmonės, priversti gyventi betoniniuose kvartaluose, protestavo prieš tokią atgrasią aplinką. JAV, Misūrio valstijoje, Sent Luiso kvartalas Pruitt-Igoe, neradus kitos išeities, buvo paprasčiausiai išsprogdintas. Su panašiomis problemomis susidūrė daugybė pasaulio miestų, tačiau ekonominiais sumetimais atsisakė imtis tokių radikalių veiksmų. Keisčiausia, kad užuot kūrus jaukesnę, priimtinesnę aplinką, pasaulio didmiesčiuose toliau plėtojama betoninė architektūra. Urbanistikos problemas gvildenantis anglas Johnas Grindrodas knygoje „Betono utopija“ pateikė įdomių svarstymų, kaip Anglija, Antrojo pasaulinio karo metais labai nukentėjusi nuo priešo antskrydžių, tapo naujųjų statybų poligonu, todėl urbanistinis šalies veidas pokario dešimtmečiais iš esmės pasikeitė.4 Nenuostabu, kad siekiant išspręsti būstų stokos krizę, buvo pasitelkta modernioji architektūra, siūlanti iš pirmo žvilgsnio funkcionalius, nesudėtingus, svarbiausia – masinio pobūdžio sprendimus, kuriuos lengva pritaikyti karštligiškai atstatomiems per karą apgriautų, net sugriautų miestų kvartalams. Šiuos ir kitus skubotų pokario statybų aspektus galima suprasti, tačiau nereikia jų teisinti, juo labiau kartoti. Kaip rodo kai kurių Europos miestų, ypač Romos, patirtis, buvo daug rimtesnių alternatyvų. Remiantis Ebenezerio Howardo sukurtais ir propaguotais miesto-sodo principais, Romoje dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatyta keletas kvartalų, taikant tradicinės architektūros stilistiką ir priemones.5 Šie kvartalai estetiškai ir psichologiškai daug pranašesni, be to, nereikalauja nuolatinio remonto, todėl įgijo didelę vertę nekilnojamojo turto rinkoje.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama