RRimantas GUČAS KOKS VILNIUS BE BAROKO VARGONŲ? (2)

RRimantas GUČAS KOKS VILNIUS BE BAROKO VARGONŲ? (2)...Šv. Kotrynos vargonai XIX–XX a. sandūroje buvo perstatyti, vietoj barokinio instrumento į senąją spintą įstatyta paprasta stačiakampė spinta su gerais romantiniais vieno manualo vargonais. Jie, išskyrus didžiąją vamzdyno dalį, yra išlikę. Atkuriant barokinį Scheelio - Klimavičiaus instrumentą, vėlyvąją spintą reikėtų ištraukti lauk. Ją būtų labai gaila išmesti, nes visi išlikę įrengimai turi neabejotiną meninę išliekamąją vertę. Šiuos vargonus galima be vargo sutvarkyti. Tai būtų savotiškos išvaizdos instrumentas – paprasta stačiakampė spinta su žaliuzių durelėmis, tačiau muzikiniu atžvilgiu tai skambūs romantiniai vargonai. Geriausia, nors ir nelengva, jiem rasti vietą Šv. Kotrynos bažnyčioje, gal net ant choro. Klausytojams būtų įdomu palyginti skirtingus instrumentus. Šv. Teresės bažnyčia yra viena pagrindinių Vilniuje, ji traukia maldininkus iš tolimų kraštų. Ypatingos svarbos jai suteikia šalia esantys Aušros vartai. Todėl ir vargonai privalo harmoningai susilieti su aplinka, su istorija, kad būtų verti tokios reprezentatyvios vietos. 1633–1650 m. buvo pastatyta pirmoji mūrinė bažnyčia, 1760 m. ji sudegė, po gaisro atstatyta. Tuomet joje buvo vieno manualo, apie 12 registrų vargonai. Jų spinta su barokiniu prospektu beveik tokia pati kaip Šv. Kotrynos bažnyčioje – Vilniaus stalių-drožėjų cecho meistrų dirbinys. Kadangi Šv. Kotrynos vargonus (instrumentą) padirbo Scheelis ir Klimavičius, kai kas tvirtina, kad ir Šv. Teresės instrumentas yra jų gamybos. Tačiau galėjo būti ir kitas meistras – paprastai bažnyčia pasistatydavo spintą su prospektu, derančiu prie interjero, o jau po to kviesdavosi vargondirbį. 1859 m. šiuos vargonus taisė ir papildė pedalais Mackevičius. Pedalų vamzdynui sutalpinti senasis barokinis 5 laukelių prospektas į abi puses praplėstas tuo pačiu barokiniu stiliumi. Vargonai buvo vieno manualo (12 registrų) su stipriais pedalais (6 registrai). Į senąją barokinę spintą naujus, pneumatinius dviejų manualų gana kuklius (18 registrų) vargonus, atsietus nuo spintos struktūros, 1932 m. įstatė Biernackis. Pneumatinę šių vargonų traktūrą vilnietis E. Alekna apie 1975–1980 m. perdirbo į elektrinę, prie altoriaus pastatė antrą griežyklą, o vamzdyną kiek pakeitė. Namudinio darbo elektrinė traktūra buvo nepatikima, veikė netiksliai, o prieš porą metų per mišias iš vargonų pradėjo virsti dūmai... Šiuos vargonus kelis kartus yra tekę apžiūrinėti su žinovais. Jiems, taipogi 2006 m. konferencijos dalyviams, atrodė, kad vargonus teks daryti naujus. Buvo aišku, kad dėl dispozicijos, konstrukcijos, komponavimo, kitų techninių dalykų dar teks pasukti galvą prityrusiems profesionalams. Dalis manualo, spintos prospekto vamzdžių, kai kurie vamzdžiai viduje yra išlikę nuo XVIII a., juos būtina išsaugoti. Dabar jau dvejus metus vyksta kažkokie darbai. Kas ir ką daro, kas iš to išeis, nežinia. Jokios informacijos rasti nepavyko. Turint omenyje šios šventovės, o ir kultūros paminklo svarbą, darbas turėtų būti patikėtas meistrui, kuris visuomenės teismui jau pateikė tinkamos kokybės darbų ir įrodė neabejotiną savo profesionalumą. Apie Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios vargonus medžiagos yra, ko gero, daugiau, negu apie bet kuriuos kitus Vilniaus, net Lietuvos vargonus. Jų atkūrimas nuolat minimas jau 30 metų. Dar sovietmečiu, kai negalėjo būti net minties apie bažnyčios grąžinimą vienuoliams, planų restauruoti vargonus būta. Dabartinė barokinė spinta XVIII a. padaryta Mikalojaus Jansono vargonams. Atrodo, anuomet vargonai stovėjo ant specialaus choro rytiniame bažnyčios gale už altoriaus – erdvė ten kaip mažoje bažnyčioje. Tai vietos vienuoliams. Didysis choras vakariniame bažnyčios gale virš centrinio įėjimo skirtas vienuolėms. XIX a. caro valdžiai uždarius vienuolynus, vargonai perkelti ant choro virš centrinio įėjimo. Vilniaus meistras Juozapas Rudavičius XIX a. pabaigoje ar XX pradžioje Jansono instrumentą pakeitė nauju, padirbęs jį pagal to meto skambesio idealą ir techninius pasiekimus. Instrumentas daugeliu atžvilgių labai panašus į vargonus, anuomet pastatytus Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Kad instrumentas tilptų, spinta su prospektu buvo kiek praplėsta į šonus. Sovietmečiu bažnyčios pastatas atiduotas Dailės institutui. Metalo vamzdžiai išnešioti (pasakojama, kad juos naudojo vitražistai), tačiau apie 1970 m. bendra būklė dar buvusi pusėtina. Būta kalbų apie bažnyčios ir vargonų restauravimą. Svarstytos galimybės atkurti instrumentą pagal Jansoną. Ir vėliau tartasi su užsienio firmomis, kad atkurtų Jansono vargonus. Po Kovo 11-osios grąžinus bažnyčią vienuoliams, būta įvairių svarstymų. Pranciškonai manė (o gal ir tebemano), kad vargonai apskritai nereikalingi, ypač toje vietoje, kur yra dabar – ant vakarinio choro virš centrinio įėjimo. Į langą už vargonų jie įdėjo vitražą. Vykstant darbams, su vargonais elgtasi apgailėtinai nepagarbiai, senajam instrumentui padaryta nemažai žalos. Per kelis dešimtmečius, kai nuolat svarstomi vargonų atkūrimo variantai, nusistovėjo požiūris, kad vargonai turėtų likti toje vietoje, kur jie yra nuo XIX a. vidurio – ant vakarinio choro. O instrumentas turi būti restauruojamas tas, kurio dalys, laimei, yra išlikusios – Rudavičiaus vargonai. Ypatingo dėmesio ir atsakomybės reikalauja prospekto restauravimas. Atrodo, ketinama šį darbą netrukus pradėti, bet pirmiausia turėtų būti sudaryta bendra visų vargonų programa. Restauruojant prospektą, reikėtų remtis 1856 m. inventoriaus nuoroda, kad puikaus dažytojų-drožėjų darbo prospektas padarytas iš uosio, matyt, vargonai sudarė bendrą komplektą su altoriais ir kitais architektūros elementais. Nederėtų pasielgti taip, kaip neseniai padaryta su Casparinio vargonais, kai rūpestingai, metodiškai restauruotas prospektas buvo perdažytas šviesiais vandeniniais dažais, kad būtų gražiau. Visų Šventųjų bažnyčioje yra darnių proporcijų vargonų spinta su barokiniu prospektu, kuris tvarkingai restauruotas prieš 50 metų. Šie vargonai, pastatyti XVIII a. antrojoje pusėje, turėjo vieną, bet galingą manualą su 8 pėdų principalu. XX a. pradžioje senasis instrumentas pakeistas nauju, pneumatiniu, tačiau sovietmečiu jis ištampytas. Pastaraisiais dešimtmečiais liekanas dar bandyta keliskart tvarkyti, bet dabar švaistyti lėšas priežiūrai nebeverta. Prasmingiau būtų pagal XVIII a. antrosios pusės pavyzdžius sukurti naujus vargonus su mechanine vieno manualo traktūra, galbūt pridėjus pedalus. Kol kas, atrodo, tenkinamasi elektroniniu instrumentu, kaip ir daugelyje Lietuvos bažnyčių. Tai nedžiugina, vienintelis privalumas – tokie „vargonai“ santykinai pigūs, tačiau išliekamosios vertės neturi, tarnauja vos kelis, geriausiu atveju keliolika metų. Tikrieji vargonai statomi ne vienai kartai, laikui bėgant, jų vertė kyla. Svarbiausia tai, kad istoriniai vargonai, apie kokius dabar kalbame, yra svarbi šalies dvasinės kultūros dalis. Apie Šv. Kazimiero vargonus jau minėtame straipsnyje Martinas Rostas rašė: „Vilniaus baroko vargonų paveldas turi ypatingą vertę. Juo reikia atsakingai rūpintis, kad išliktų ateities kartoms. Todėl pirkti ir montuoti Vakarų Europoje išmestus, prastesnės kokybės ir meninės vertės instrumentus, kaip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, tikrai nėra tinkamas būdas kurti gyvą, savarankišką, lietuvių tradicijomis pagrįstą vargonų kultūrą. Ten esančių Oberlingerio vargonų, 1968 m. perkeltų iš Karlsrūhės-Durlacho, kokybė gerokai prastesnė net už du maždaug to paties amžiaus Schuke’s instrumentus Katedroje ir Filharmonijoje. Juos lyginti su išlikusiais istoriniais Vilniaus instrumentais yra apgailėtina, o Stummo barokinių vargonų spintos kopija (originalas liko Karlsrūhėje-Durlache) netinka nei bažnyčios architektūrai, nei instrumento skambesiui.“ Tiesa, dėl sumanaus koncertinės veiklos organizavimo šie vargonai sostinės muzikiniam gyvenimui daug svarbesni už kitus. Vilniuje 1555 m. buvo pastatyta pirmoji Evangelikų liuteronų bažnyčia. Dabartinės bažnyčios kertinis akmuo padėtas 1739 m. Vieno manualo, 9 registrų vargonus 1755 m. pastatė Zelle. Jų, kaip ir kitų to meto vargonų spinta buvo su puošniu barokiniu prospektu. Ją į šonus praplėtė ir naujus vargonus 1888 m. pastatė Rudavičius. 1944 m. bažnyčia sudegė, vargonus prarijo liepsnos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo atkurta Vilniaus evangelikų liuteronų parapija, restauruota bažnyčia ir barokinis jos interjeras. Pradėta rūpintis ir vargonais – 1995 m. jau buvo atkurta vargonų spinta su barokiniu prospektu. Tikslinant bažnyčios vertingąsias savybes, jų sąraše atsirado ir „vargonų prospekto architektūros ir puošybos tipas pagal išlikusią ikonografinę medžiagą.“ Tačiau maždaug tuo metu viena Vokietijos įmonė įsisiūlė pastatyti naujus savo gamybos vargonus. Barokinis prospektas jiems netiko, pasiūlytas naujas, modernus, ironiškai tariant, vadinamojo IKEA stiliaus. Kaip tik tuo metu konferencijoje Vokietijoje skaičiau referatą apie Vilniaus ir Karaliaučiaus baroko vargonus. Po vaizdų su senaisiais barokiniais evangelikų vargonais pamačiusi tai, ką dabar siūloma statyti, salė suūžė, kai kas pradėjo piktintis, kai kas juoktis. 2008 m. barokinė spinta, už kurią valstybė sumokėjusi 85 000 litų, buvo išmesta, o pastatyta tai, ką Literatūra ir menas pavadino „nauji, bet – istoriniai!“ Užuot rekonstravus istorinį instrumentą, atsirado daiktas, kokių tūkstančiai yra Europoje, Korėjoje, Australijoje, Meksikoje... Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų (Pranciškonų) bažnyčia – vienas seniausių miesto statinių, jos istorija siekia XIV a. Gotikinė bažnyčia XVIII a. kiek perstatyta. Tuo metu buvo dveji vargonai. Vieni stovėjo ant pagrindinio choro virš įėjimo. Bažnyčia ir vienuolynas 1864 m. buvo uždaryti. Mažieji vargonai perduoti Vilniaus Šv. Jonų bažnyčiai (1979 m. spinta su prospektu perkelta į Vilniaus universiteto aulą). Didesnieji atsidūrė Daugų bažnyčioje, kur stovi iki šiol. Išlikęs autentiškas barokinis prospektas, tačiau XX a. pradžioje instrumentas pakeistas, išlikusi tik dalis senųjų vamzdžių. Lietuvos Respublikos vyriausybė po Kovo 11-osios Vilniaus Pranciškonų bažnyčią, o 2017 m. ir vienuolyno pastatus perdavė Gdansko pranciškonų konventualų ordinui. Greta daugelio kitų bažnyčioje vykdomų darbų, nutarta atkurti ir vargonus. Tam pakviestos dvi įmonės – latvių Ugāles ērģeļbūves darbnīca, lenkų Budowa Organów Szymon Lech Januszkiewicz. Pirmosios vadovas Janis Kalninis turi daugiau kaip 30 metų vargondirbystės ir istorinių vargonų restauravimo patirtį. Yra nemažai nuveikęs ir Lietuvoje. Szymonas Januszkiewiczius vargonų restauravimo mokėsi Kalninio dirbtuvėje. Vargonų atkūrimo projektą parengė Kalninis. Pusė darbų atlikta Ugalėje, kita pusė Gdanske. Kalninis vargonus intonavo. Naujieji Pranciškonų vargonai turi du manualus, 29 registrus. Jų skambesys kiek skiriasi nuo įprastinių naujų instrumentų, klausytojams, girdėjusiems senųjų Lietuvos ir Kuršo instrumentų skambesį, yra atpažįstamas, artimas. Amato atžvilgiu Pranciškonų vargonai yra nepriekaištingi, o meninėmis skambesio savybėmis net pranoksta vokiečių didžiųjų įmonių fabrikatus. Dabar tai vieni „koncertiškiausių“ Vilniaus vargonų. Prospektas yra istorinio originalo, likusio Dauguose, kopija. Karalius Dovydas su arfa nukopijuotas gana tiksliai, bet angelų skulptūros kažkodėl dvigubai didesnės už Dovydą. Du angelai trimituoja (vienas sėdėdamas). Kiti du griežia styginiais – smuikininkas sėdėdamas, o violončelininkas... stovėdamas. Abu styginiai instrumentai tikri (!). Prospektas nudažytas aitriai mėlynais dažais... *** Visi šie samprotavimai tėra gairės, ką ir kaip turėtume puoselėti. Reikia parengti bendrą planą. Nieko gero neišeis, jei vargonų valdytojai veiks pavieniui – pasiduos abejotinos reputacijos vargondirbių įtikinėjimams ir pažadams, pasikliaus prekeivių elektriniais instrumentais reklamomis. Sovietmečiu klebonai slapčiomis susitardavo su meistrais, dažnai šarlatanais, darbus vykdydavo vengdami viešumos. Tai viena iš priežasčių, kodėl vargonų paveldas toks suniokotas. Neturėtų būti taip, kad meistras pats nusistato, ką darys, o klebonas pasiūlymą priima, pasikliaudamas vien meistro žodžiais. Užsakovams pirmiausia reikia turėti bendrą planą, programą, tik tada rinktis meistrus, geriausia surengiant kvalifikuotus ir sąžiningus viešuosius pirkimus. Vakaruose tai įprasta. Suprantama, Kultūros paveldo departamentas vienas to organizuoti nepajėgs. Būtina sudaryti patyrusių, tarptautiniu mastu pripažintų ekspertų grupę, kuri pateiktų restauravimo programas. (Tarp ekspertų negali būti vargondirbių-praktikų, nes jie yra suinteresuotoji pusė.) Lietuvoje tokio rango profesionalų kaip ir nėra, tačiau nesunku rasti „artimajame užsienyje“. Turint omenyje visokeriopą kultūrinę naudą, tai būtų tikrai pigiau, negu dabartiniai klaidžiojimai. Turėkime vilties, kad Vilnius vis dėlto bus vargonų miestas, kuriame jų įvairovė atspindės miesto istoriją ir kultūrines tradicijas. 1 Vargonų paminklosauga ir Adam Gottlob CASPARINI und die Orgeldenkmalpflege. Sudarė Rimantas Gučas. Vilnius, 2013. 2 Martin ROST. Orgelbarock in Vilnius / Ars Organi 55, Jahrgang Heft, 2 Juni 2007. 3 Rimantas GUČAS. Vilniaus katedros vargonai. Kultūros barai. 2022, nr. 5. 4 Rimantas GUČAS. Didžiausi Lietuvos vargonai. Kultūros barai. 2022, nr. 3.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama