Rimantas GUČAS KOKS VILNIUS BE BAROKO VARGONŲ?

Rimantas GUČAS KOKS VILNIUS BE BAROKO VARGONŲ?...Rimantas GUČAS KOKS VILNIUS BE BAROKO VARGONŲ? Šis rašinėlis pradėtas prieš gerą dešimtmetį, tačiau anuomet nerado sau vietos. Dabar teko jį prisiminti – 2023 m. pavasarį užsukęs į sostinės Šv. Teresės bažnyčią, išvydau, kad žiojėja tuščia vargonų spinta. Instrumentas išimtas, matyt, kažkokiems rimtiems darbams. Praėjo pusantrų metų, bet vaizdas šį rudenį buvo nė kiek nepasikeitęs. Sakytum, kažkas kažką vis dirba. Tačiau kas ir ką daro? Šv. Teresės bažnyčia su Aušros vartais – vieta tokia svarbi, bažnyčia tokia vertinga, vargonų prospektas toks puikus, kad visas miestas, atrodytų, turėtų (ar galėtų) žinoti, laukti restauravimo pabaigos... V ažiuojant Vilniaus gatvėmis, gražu žvelgti į Senamiesčio panoramą su bažnyčių bokštais ir kupolais. Tačiau miestas ne vien sienos ir stogai – senųjų pastatų viduje išlikę istorijos pėdsakai ne mažiau vertingi ir svarbūs. Dažnas pagalvoja, kad baroko bažnyčiose turėtų būti išlikę ir istorinių vargonų, atspindinčių istoriją ir kultūrines tradicijas. Vilnius yra valstybės krikščioniškojoje Europoje sostinė, jo Senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Neleistina, kad tokiame mieste istoriniai vargonai būtų apleisti, jų spintos ilgai stovėtų tuščios, o vietoj vargonų skambesio klausą ir skonį gadintų elektroniniai pakaitalai. Anksčiau ar vėliau ateis laikas, kai visi Vilniaus vargonai turės būti sutvarkyti, tačiau tai sudėtingas ir atsakingas uždavinys. Tam rengtis reikia iš anksto, vengiant skubotų, neapmąstytų žingsnių. Reikia gerai ištirti esamus instrumentus, jų istoriją, būklę. Tokie dalykai nedaromi pripuolamai, vienu pribėgimu. Sprendimai turi būti gerai apsvarstyti, pasveriant visus argumentus, atsižvelgiant į Bažnyčios, liturgijos poreikius, miesto kultūrinę atmosferą, patrauklumą turistams (nors pastarasis aspektas galėtų likti paskutinėje vietoje). Prieš keliolika metų buvo padaryta šiokia tokia pradžia – surengta keletas tarptautinių seminarų, kuriuose savo samprotavimus, kaip tvarkyti Vilniaus baroko vargonų paveldą išsakė pripažinti specialistai. Sostinėje yra trylika barokinių vargonų. Tiksliau, vargonai vieneri – Šventosios Dvasios bažnyčioje, kiti dvylika yra senų vargonų spintos su barokiniais prospektais. Instrumentai vėlesniais laikais buvo pakeisti, o sovietmečiu likę uždarytose bažnyčiose – iškelti kitur arba tiesiog ištampyti. Kad instrumentai buvo barokiniai, galima spręsti iš ženklų prospektuose, kai kurių dalių, išlikusių viduje, iš istorinės medžiagos. Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčios Adamo Gottlobo Casparinio vargonai yra pasaulinės reikšmės meno kūrinys ir paminklas. Restauruoti juos pradėta apie 1994 m., o 2000 m. drauge su Geteborgo universiteto vargonų meno centru baigti tyrimai ir restauravimo darbai. Projektas atvėrė duris plačiam tarptautiniam bendradarbiavimui, dalyvavo pripažinti autoritetai – Luigi’s Ferdinandas Tagliavini’s, Haraldas Vogelis, Ludgeris Lohmannas, dr. Axelis Unnerbäckas, žinomi Švedijos vargonų restauratoriai ir paveldosaugininkai. Apie tai jau ne kartą rašyta. Casparinio vargonų restauravimo projektas buvo įdomus, sudėtingas, Lietuvoje naujas, todėl nutarta su juo supažindinti Lietuvos vargonininkus, restauratorius, paminklosaugininkus. 2001 m. sausio 14 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo surengtas seminaras. Kalbėta apie pagrindinius, atrodytų, elementarius dalykus – kas yra restauravimas, koks turi būti vargonininko santykis su vargonais, kas tas Casparinis ir pan. Seminaro medžiaga išleista.1 2004 m. gegužės 14–17 d. įvyko tarptautinė konferencija „Vargonų meistras Adamas Gottlobas Casparinis“. Lietuvos atstovai skaitė pranešimus apie mūsų šalies vargonų paveldą, XVIII a. muzikos kultūrą. Svečiai iš Švedijos, Jungtinių Amerikos Valstijų daugiau aptarinėjo Šventosios Dvasios bažnyčios vargonų ypatybes – buvo kilusi mintis šių vargonų kopiją pastatyti Ročesterio (JAV) katedroje. Tuo metu instrumento techninės dalies restauravimas Vilniuje buvo jau tiek pažengęs, kad keturiais kiek patvarkytais ir įstatytais registrais sėkmingai buvo vargonuojama, net įrašyti keli kūriniai į CD, išleistą Vokietijoje. Tačiau apie 2019 m. dėl nežinomų priežasčių, pažeidžiant esminius restauravimo principus, vargonai iš dalies išardyti, išgabenti į VšĮ Vargonų paveldo centras dirbtuvę. Nors būta viltingų kalbų apie bendradarbiavimą su užsienio meistrais, kol kas už vargonų prospekto – tuštuma. Negana to, 2024 m. gruodžio 3 d. Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba nutarė vargonams kaip savarankiškam kultūros objektui panaikinti apsaugą, nes jie „tapo Vilniaus dominikonų vienuolyno statinių ansamblio Šventosios Dvasios bažnyčios vertingąja savybe“ (?!). 2005 m. gegužės 20–22 d. Vilniuje buvo surengta konferencija „Istorinių vargonų atkūrimo keliai“, kurioje pranešimus, be lietuvių, skaitė žinomi specialistai iš Vokietijos, Švedijos, Italijos, Latvijos. Broliai pranciškonai maloniai leido šią konferenciją surengti Bernardinų bažnyčios Trijų Karalių koplyčioje. Vienas iš įdomiausių pastarosios konferencijos objektų buvo Mikalojaus Jansono vargonai Bernardinų bažnyčioje. Tiksliau, jų liekanos. 2006 m. rudenį vėl surengtas simpoziumas „Vilniaus baroko vargonų atkūrimo keliai“. Jame dalyvavo 15 svečių iš Vokietijos, Švedijos, Latvijos, Čekijos, aplankyta dauguma Vilniaus barokinių vargonų, vyko karštos diskusijos. Dalyvavo ir Martinas Rostas iš Štralzundo – geras, plačios erudicijos vargonininkas, Šiaurės Rytų Vokietijos (Pomeranijos) vargonų paveldosaugos ekspertas, prieš kelis metus įkūręs Baltijos vargonų centrą (Baltisches Orgel Centrum e.V.). Šis centras turi ambicijų pasirūpinti senaisiais vokiečių vargonais Baltijos regione. Jau realizavo keleto senųjų vargonų, likusių lenkiškojoje Rytų Prūsijos dalyje, restauravimo programas. Rostas yra įrašęs kelias kompaktines plokšteles, grodamas istoriniais Baltijos šalių, taigi ir Lietuvos, vargonais. Apie Vilniaus baroko vargonus Rostas parašė straipsnį į Ars organi,2 pateikdamas pagrindines žinias, atkūrimo rekomendacijas, trumpus savo įspūdžius. Rimto profesionalo žvilgsnis iš šalies yra ne tik vertingas, bet ir įdomus. Mažiausiai rūpesčių kelia tie instrumentai, kurie įstatyti į barokines spintas ir yra santykinai tvarkingi. Pirmiausia tai Katedros instrumentas, pagamintas Potsdamo dirbtuvės Alexander Schuke. Jis tikrai geras, funkcionalus.3 Katedros didieji vargonai skamba jau šeštą dešimtmetį, 1969 m. korektiškai įstatyti į XVIII–XIX a. spintą su prabangiu barokiniu prospektu. Sukurti pagal vokiškojo Orgelbewegung tradicijas, jie jau įgavo paminklinę vertę. Ar Katedros vargonai bus įtraukti į kultūros paveldo registrą, ar ne, vis tiek reikia juos saugoti ir išlaikyti tokius, kokie yra dabar. Prieš kelerius metus kažkam pasirodė, neva jie per menki, reikėtų juos išplėsti, prikišti elektronikos ir t. t. Laimei, iš tų siūlymų liko vienos eilutės faktelis šių vargonų istorijoje... Vilniaus universiteto treji vargonai (Šv. Jono bažnyčioje didieji,4 Oginskių koplyčioje ir Auloje) yra nauji instrumentai senose spintose su barokiniais prospektais. Padirbti pagal istorinius pavyzdžius, turėtų tokie ir likti. Savo funkciją jie atlieka. Šv. Kryžiaus bažnyčios (Kalvarijų g. 225 Vilniaus Jeruzalėje) senieji vargonai, pastatyti apie 1770 m., buvo 11 registrų. Juozapas Rudavičius 1887 m. padirbo naują instrumentą tik 6 registrų, tačiau su stipriu pagrindiniu tonu (dauguma registrų turėjo 8 pėdas). Todėl senoji barokinė spinta užkelta ant aukšto cokolio. Nors instrumentas neturi nieko bendro su baroko tradicijomis, turėtų būti saugomas toks, koks yra, kaip istorijos paminklas ir kaip skambus, bažnyčios reikmėms tinkamas instrumentas. Panašiai yra Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Dailioje spintoje 1 manualo su pedalais, 8 registrų instrumentą sumontavo Vaclavo Biernackio Vargonų dirbtuvė Vilniuje. Šioje bažnyčioje pamaldos jau XX a. pradžioje vyko lietuvių kalba, tad meistro žalvarinė lentelė su lietuvišku užrašu yra iškalbinga. Vargonai funkcionalūs, gerai išsilaikę, reikia tik saugoti ir deramai prižiūrėti. Šv. Jurgio bažnyčios vargonai tyli jau nuo karo, tačiau, atsidūrę ten buvusioje (ir esančioje) knygų saugykloje, liko neišdraskyti. 1749 m. per vieną didžiųjų Vilniaus gaisrų ši bažnyčia sudegė, 1750–1755 m. buvo atstatyta. 1810 m. ant chorų stovėję dideli drožinėti, baltai dažyti vargonai. 1814 m. vargonai iš Šv. Jurgio bažnyčios buvo perkelti į Šv. Kazimiero bažnyčią. O 1861 m. rašoma, kad vargonus iš caro valdžios uždarytos Šv. Kazimiero bažnyčios teko perkelti į Šv. Jurgio bažnyčią. Jie buvę vidutinio dydžio, su dviejomis keturių oktavų klaviatūromis, 20 balsų. Ar tai tie patys vargonai, „grįžę namo“, nežinoma. Jų spinta su gražiu prospektu Šv. Jurgio bažnyčioje stovi ir dabar. Apie 1932–1938 m. instrumentą iš pagrindų perstatė Vaclavas Biernackis. Yra išlikusios kelios senųjų vargonų vamzdžių eilės. Šv. Jurgio bažnyčios vargonus, santykinai gerai išsilaikiusį Vilniaus meistro Vaclavo Biernackio dirbinį, vienintelį Lietuvos vėlyvojo romantizmo pneumatinį instrumentą Vilniuje, reikia išsaugoti originalios būklės ir atsakingai restauruoti. Konceptualių sprendimų reikalauja Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo, Šv. Kotrynos, Šv. Teresės, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų), Visų Šventųjų bažnyčių vargonai. Dabartinė Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia pastatyta 1722 m. Apie vargonus žinių išlikę nedaug. 1753 m. būta pozityvo, kurį tuomet taisė plačiai žinomas Vilniaus meistras Gerhardas Arendas Zelle. XVIII a. rusų kariuomenė bažnyčią smarkiai apgriovė, bet 1797 m. šventovė jau buvo suremontuota. Gali būti, kad tuo metu, pačioje XVIII a. pabaigoje, ir pastatyti dabartiniai vieno manualo vargonai, pedalų nebuvo. 1804 m. ir 1820 m. inventoriuose minima, kad jie turėję 11 registrų. Tų vargonų spinta su barokiniu prospektu yra išlikusi ir tebestovi ant bažnyčios vargonų choro. XIX a. pabaigoje į senąją barokinę spintą įstatytas naujas vieno manualo instrumentas, bet jau su pedalais. Darbą greičiausiai atliko tuo metu žinomiausias Vilniaus meistras Juozapas Rudavičius arba kas nors iš jo aplinkos. Vargonai turėjo 10 registrų manuale ir 4 registrus pedaluose. Sovietmečiu vargonai išplėšti – dingo dumplės, vamzdynas, sulaužyta traktūra. Tačiau išliko, nors ir aplaužyta, vargonų spinta su drožybos likučiais bei oro skirstymo dėžėmis. Sovietmečiu uždarytoje bažnyčioje buvo laikomas Operos ir baleto teatro rekvizitas bei visokie rakandai. Vėliau ketinta bažnyčią restauruoti ir pritaikyti koncertams, parodoms. Būta pavedimo teikti pasiūlymus dėl vargonų. Pirma mintis – visą spintą pakelti kiek aukštyn ir kaip nors prikombinuoti antrą manualą, nes dauguma vargonininkų vieno manualo vargonus laikė netinkamais koncertuoti. Pasitaikė proga pasitarti su Potsdamo įmonės Alexander Schuke meistrais – vyriausiuoju konstruktorium F. W. Stendeliu ir intonuotoju R. Nehmu. Jų nuomone, vargonų nereikia judinti, jie įkomponuoti labai gerai, o tai, kas juose yra, privalo būti išsaugota, nieko nekeičiant. 2006 m. konferencijos dalyvių nuomonė buvo tokia pati – atkuriant vargonus, visos išlikusios dalys turi būti rūpestingai restauruotos. Jos ir padiktuos naują vargonų koncepciją. Būtų vienas manualas su pedalais, dispozicija turėtų remtis Vilniaus tradicija. Vargonininkai nori groti vadinamaisiais „koncertiniais“ instrumentais bent su 3–4 manualais, su keliasdešimčia registrų. Stengiamasi aprėpti skirtingas tradicijas, ypač vokiečių ir prancūzų. Neseniai buvo pasklidusios kalbos, kad Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios senuosius vargonus reikėtų išmesti ir pastatyti naują didelį (per 50 registrų), modernų instrumentą, orientuotą į prancūzų romantinį repertuarą. Paveldosauga, atrodo, užkirto tam kelią. Įdomiausias uždavinys būtų atkurti instrumentą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Šį darbą atlikus tinkamai, Vilniaus vargonų panorama reikšmingai praturtėtų. Iš šių vargonų likę du labai svarbūs dalykai – vargonų spinta su gražiu barokiniu, skulptūromis puoštu prospektu ir archyviniai dokumentai, iš kurių žinome, kad Šv. Kotrynos vargonus pastatė meistrai vilniečiai – Friedrichas Joachimas Scheelis ir Liudvikas Klimavičius. Rasta ir dispozicija – būta vieno manualo, 11 registrų. Pagal kai kurias išlikusias detales (prospekto vamzdžių laikiklius ir tiltelius) žinomi principalo vamzdžių skersmenys ir tai, kad vargonai turėję trumpąją oktavą, t. y. didžioji oktava buvusi be pustonių (C, D, E, F, G, A, B, H). Šv. Kotrynos bažnyčia priklausė bernardinėms, kurių regula draudė kontaktus su pasauliečiais. Vienuolės meldėsi ant vargonų choro, jų suolai buvę abipus vargonų. Vargonininkė irgi, matyt, buvo vienuolė. Klaviatūra buvusi priešingoje pusėje negu prospektas. Tokių vargonų Lietuvoje likę nedaug, gal treji. Registrų rankenos įtaisytos vertikaliomis eilėmis. Suprantama, dumti dumplių pačioms vienuolėms nepritiko, o dumpliaminiui (kalkantui) ant choro būti nederėjo. Todėl Šv. Kotrynos bažnyčioje vargonų dumplių įrenginys greičiausiai stovėjo apačioje, po vargonais, kažkur šalia centrinio įėjimo – grindyse po vargonais tebėra skliaute išlikusi ortakio anga. Būtų netikėtas, atraktyvus dalykas, atkūrus vargonus, dumples vėl pastatyti apačioje. Dumplės yra gana įspūdingas, gražus įrenginys, kurį kiekvienam lankytojui, tiek nuoširdžiam maldininkui, tiek smalsiam turistui būtų įdomu ir naudinga pamatyti. Jau kelis dešimtmečius Lietuvos bažnyčiose oras pučiamas elektra, tačiau daugelis vyresnių žmonių su ilgesiu ir pasididžiavimu prisimena patys dūmę dumples savo gimtosios parapijos bažnyčioje. Be to, šiais laikais grojant istoriniais vargonais, autentiškumo labui, kai tik yra galimybė, dumia ne elektrinis pūstuvas, o dumpliaminys. Nors minėtas pūstuvas irgi turėtų būti.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama