Oriana FALLACI „PENELOPĖ KARE“ (2)

Oriana FALLACI „PENELOPĖ KARE“ (2)...– Mielai, – pritarė Džiovana. Abi nepakentė picos. – Italija labai graži šalis, – pasakė Florensa. – Dievinu, tiesiog dievinu jūsų Romą. Tokia vaizdinga, tokia saulėta. – Man labiau patinka Niujorkas, – paprieštaravo Džiovana. – Ir niujorkiečiai, – šyptelėjo Florensa. – Bet suprantu jus. Italai nepakenčiamai elgiasi su moterimis. Gatvėje visada švilpia joms pavymui. Kiek žinau, tik italai gatvėje švilpia moterims. – Amerikiečiai dar geriau švilpia, ponia. Kai išsilaipino sąjungininkai, mūsų gatvės virto koncertų vieta. Jie taip smagiai susikišdavo į burną du pirštus ir sušvilpdavo. Čia ir vėl tai pamačiau. Tik Ričardas nešvilpia. Jis nešvilpė ir tada, kai su Džozefu slėpėsi mūsų namuose. – Beje, brangioji, dėkoju, kad priglaudėt mano sūnų, išties labai malonu iš jūsų pusės. Tikiuosi, jums nesukėlė didelių rūpesčių, – ištarė Florensa tokiu balsu, kokiu dėkojama namų šeimininkui, kad paklojo ant sofos draugui, negavusiam vietos viešbutyje. – Nėra už ką, jokių rūpesčių. Jo viešnagė mūsų namuose buvo labai maloni, – tokiu pat balsu atsakė Džiovana. Paskui abi tylomis kibo į picą, suprasdamos, kad negali atskleisti žodžių tikrosios prasmės. Pirmas raundas buvo silpnas, tą irgi puikiai suprato, tačiau laukė antrasis, žūtbūtinis. Grobis sėdėjo čia pat, nuščiuvęs, pasirengęs atitekti nugalėtojai. Joms reikėjo pailsėti, pasistiprinti pora kąsnių. Po trečiojo abi pasigalando snapus ir nagus, nusišypsojo. Nuo šios akimirkos bet koks gailestis nepriimtinas, bet kokia niekšybė leistina. – Kitąmet vėl vyksiu į Romą. Tikiuosi pasimatyti, brangioji Džio. – O aš tikiuosi pasimatyti Niujorke, ponia, nes ir kitąmet būsiu čia. – Mieliau pasimatyčiau Romoje. – Norėjot pasakyti Niujorke. – Pasakiau Romoje. – Mamyte! – nustebęs šūktelėjo Ričardas. – Sūnau, man be Džio nebus taip smagu! Jei Džio būtų Romoje, palydėtų mane pas popiežių. Neabejoju, kad ji to irgi trokšta. – Tikrai netrokštu, ponia. Popiežius man visai nerūpi, ponia. – Džio! – suglumęs įsiterpė Ričardas. Paskui atskubėjo jai į pagalbą iš užmirštų vyro, jaučiančio pareigą ginti savo moterį, užkaborių. – Mamyte, Džio galvoja kaip aš. Mudu sutariam ir šiuo klausimu. – Branguti, maniau, kad ji katalikė. – Tik formaliai, ponia. Katalikams nejaučiu palankumo. – O aš esu tikra katalikė, tad jūsų žodžiai mane žeidžia, – sušnypštė Florensa ir pasmeigė šakute salotų lapą su tokiu nuožmiu džiugesiu, su kokiu būtų įsmeigusi ją Džiovanai į galvą. Taiklus smūgis. Džiovana pajuto, kaip šakutė sminga gilyn, jai net pasidingojo, kad per sprandą ritasi kraujo lašas. Tačiau ten buvo ne kraujas, o prakaitas. – Fultonas Šynas pakerėjo mamytę, – paaiškino Ričardas. – Tėčiui taip ir nepavyko priversti jos išsižadėti anglikonų tikėjimo, o Fultonas Šynas iš televizoriaus padarė tai per du mėnesius. Fultonas Šynas labai dailus vyriškis. Daug gražesnis už tėtį. – Ričardai, draudžiu! – riktelėjo Florensa, bet iškart susitvardė. – Ričardas visai išprotėjęs, brangioji. Mėgsta juokauti apie rimčiausius dalykus. Ar jūsų draugai italai tokie pat išprotėję kaip Ričardas? – Kartais. Bet Ričardas linksmesnis. – Ar esat su kuriuo nors iš jų susižadėjusi? – Ne, ponia! – Ištekėjusi? – Ne! – Išsiskyrusi? – Italijoje nebūna skyrybų, ponia. Ir nėra išsiskyrusių moterų, kurios gyvena iš buvusio vyro alimentų. Tarp visų ydų šita yra pagirtina dorybė. Nemanot? – Tikrai? – Florensos balsas suskambo meiliai, labai meiliai. – Brangioji, aš dukart išsiskyrusi. Pirmą kartą su Ričardo tėvu, kuris netrukus po to mirė, vargšelis. O antrąkart su savo antruoju vyru, iš kurio alimentų dabar gyvenu. Ir nemanau, kad nedora gyventi iš palikimo ar alimentų, brangioji. Klystu? Šįkart Džiovana pajuto kirtį į akį, toji aptemo, tarsi paplūdusi krauju. Instinktyviai perbraukė ją ranka, tačiau ir ten buvo ne kraujas, o prakaitas. Prakaitu permirkę drabužiai lipo prie kūno lyg būtų rugpjūtis, ją apėmė begalinis snaudulys. Pažvelgė į Ričardą lyg sakydama, kad sudeda ginklus, pripažįsta pralaimėjusi. Bet Ričardas ir vėl ištiesė jai pagalbos ranką. – Mamyte, Džio nelaiko tavęs nedora. Ji kalba kaip moteris, rimtai vertinanti santuoką. – Brangučiai, jūs ketinate susituokti? – nusijuokė Florensa. – Galbūt, mamyte, jei tik Džio manęs nori. – Žinoma, noriu, ponia, – ištarė Džiovana, pakeldama galvą. – Ak, brangučiai, kokie jūs mieli! Tada man teks įteikti jums dovaną. Ką pasakytumėt apie nuostabų shelter ? – Sunerimstu vien pagalvojusi, ponia. – Jūs nepritariat Civilinės saugos komiteto potvarkiams? Nepripažįstat, kad amerikiečiai turėtų gintis? Norėtumėt, kad mano Ričardas žūtų? – Nenoriu, kad kas nors žūtų, ponia. Nenoriu net galvoti apie mirtį, ponia. O ypač nenorėčiau susieti savo gyvenimo su atominės slėptuvės kapu. Aš jau mačiau karą, ponia, kai jūs ramiai gyvenote čia, Niujorke. Ir visai netrokštu vėl jį pamatyti, ponia, nes karas yra visai ne toks kaip jums atrodo. Jis ne... Kaip sakė Bilas? – ...ne beisbolo rungtynės. Paklauskite savo sūnaus, ponia. Dabar nagai susmigo tiesiai Florensai į krūtinę, šįkart apsičiupinėjo ji, lyg visos gražiosios plunksnos būtų nupešiotos, o sparnas karotų, atsiskyręs nuo kūno. Florensa skubiai pasitraukė į priedangą ir pakėlusi dailiąsias rankas prie smilkinių suvaitojo: – Brangučiai! Ak, brangučiai! Man siaubingai paskaudo galvą. Bet gal tai ne galva, gal širdis. Juk žinot, mano širdis nesveika. Ak, kaip skauda! Aš dūstu, dūstu! Greičiau paduokit mano vaistus, vandens! Ak, kur mano vaistai? O Dieve, jie namie! Namie. Greičiau vežkit mane namo. Man bloga! Man blogaaa! Jie skubiai apmokėjo sąskaitą. Iškvietė taksi ir išvažiavo namo, Ričardas išblyškęs, Džiovana suakmenėjusi. Taksi automobilyje Florensa atsisėdo tarp jos ir Ričardo, juos išskirdama, ir dabar švokštė, padėjusi galvą sūnui ant krūtinės. Užsimerkusi. Turėjo dviese ją prilaikyti, kad užvestų laiptais. – Manau, mamytei manęs reikia, – prieš atrakindamas duris ištarė Ričardas, o jo žodžiai nuskambėjo kažkaip priešiškai. – Ar galėtum grįžti namo viena? – Žinoma. – Tuomet iki. – Ričardai! Juk tu... Juk tu ant manęs nepyksti? – Pasakiau, iki. – Ričardai, paklausyk... – Ar nematai, kad mamytė tuoj nualps? – Puiku, tegu alpsta! – išrėkė Džiovana. Paskui kreipėsi į Florensą. – Sudie, ponia Balin. Prašau, nenualpkit. – Sudie, brangioji. Geros kelionės ir palikit man savo adresą Romoje, – sušnabždėjo Florensa. Džiovana dar pastoviniavo, žiūrėdama į Ričardą, kuris po motinos našta vargo rakindamas duris, ir nepamatė, kaip Florensos Balin akių vokai pakyla, atidengdami rudas triumfuojančias jos akis. Išvertė Inga TULIŠEVSKAITĖ

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama