Oriana FALLACI „PENELOPĖ KARE“ (1)

Oriana FALLACI „PENELOPĖ KARE“ (1)...Apie autorę: Garsi italų žurnalistė, rašytoja Oriana Fallaci (1929–2006) dirbo savaitraščio L’Europeo karo korespondente įvairiuose pasaulio kraštuose – Vietname, Pietų Amerikoje, Vidurio Rytuose, aprašė Indijos ir Pakistano konfliktą, svarbiausius įvykius Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje, Graikijoje. Didelio atgarsio sulaukė pirmoji Fallaci reportažų knyga (1961) „Nenaudinga lytis. Kelionė aplink moterį“ (Il sesso inutile – Viaggio intorno alla donna), aptarianti moterų padėtį pasaulyje, ypač Rytuose. Jos pokalbiai su didžiaisiais politikais sudėti į knygą „Interviu su istorija“ (Intervista con la storia), išleistą 1974 m. (papildytas leidimas pasirodė 1977 m.). Iš santykių su Alexandrosu Panagulisu, pasipriešinimo Graikijos pulkininkų režimui vadovu, atsirado pasaulinį garsą pelnęs romanas „Laiškas niekada negimusiam kūdikiui“ (Lettera a un bambino mai nato), išleistas 1975 m. Tai vienintelė Orianos Fallaci knyga lietuviškai (vertė Eglė Cibitytė, Vaga, 2014). Romanas „Insciallah“ (1990) pasakoja apie pilietinio karo Libane 1982 m. tragediją. Jungtinės Tautos 1983 m. ten įvedė taikos palaikymo pajėgas, dalyvavo ir Italijos kariai. Po 2001 m. rugsėjo 11-osios Fallaci daug rašė apie Vakarų nepajėgumą pasipriešinti islamo fundamentalizmui. 2001–2004 m. išleista jos trilogija „Įniršis ir išdidumas“ (La rabbia e l’orgoglio), „Proto galia“ (La forza della ragione) ir „Orianos Fallaci interviu su pačia savimi – Apokalipsė“ (Oriana Fallaci intervista se stessa – L’Apocalisse). Čia pateikiama ištrauka iš pirmojo Orianos Fallaci romano „Penelopė kare“ (Penelope alla guerra), išleisto 1962 m. Veiksmas vyksta XX a. 6-ajame dešimtmetyje Niujorke, kur Italijos kino studijos siuntimu nuvykusi jauna scenaristė pamato tikrąjį savo svajonių šalies veidą. Vertėja Oriana FALLACI „PENELOPĖ KARE“ Romano ištrauka – Blogai, – bambėjo Martina, žingsniuodama pirmyn atgal po miegamąjį. – Labai blogai. Nemaniau, kad tas reikalas šitiek pažengęs. Kodėl, Džio? Vėl pamatai vaiduoklį, suguli su juo, įsimyli, o dabar sutinki susitikti su jo motina? Ar nutuoki, ką Ričardui Balinui reiškia tave pristatyti savo motinai? Ar apskritai žinai, kas tas Ričardas Balinas? Džiovana ramiai gūžtelėjo pečiais: – Martina, ką bandai man pasakyti? Kad jis amerikietis be skatiko? Žinau. Kad jis silpnas, be to, neurastenikas? Žinau. Kad net kačiuko nepajėgtų apginti? Žinau. Ir kas? Aš jo noriu. – Kristianai Diorai! – baltas rankas Martina iškėlė į dangų, melsdama šventųjų su arkangelais liudyti jos pasipiktinimą. – Kaip gali žmonės rimtai į tave žiūrėti? Kur tavo protas? Ar tu jo turi? Sakyk, ar tikrai turi? – Kaip mokė Džeinė Ostin, protinga moteris stengiasi tokia neatrodyti. Gal aš laikausi Džeinės Ostin patarimų. – Nekamuok manęs citatomis! Vis tiek esi buka. Kristianai Diorai, tik paklausyk jos! Moteris, kurią lydi sėkmė, kuri tikrai galėtų kuo nors tapti, susideda su Ričardu Balinu! O Frančeskas, ką darysi su juo? – Frančeskas viską žino, suprato anksčiau negu aš. Ir ne tau mane smerkti dėl Frančesko. Argi ne tu jį pametei? O dėl sėkmės, Martina, gerai manęs paklausyk – sėkmė nepateisina gyvenimo. Teko nugyventi dvidešimt šešerius metus, kad tai suprasčiau, tačiau dabar, dievaži, suprantu. Jei gimsti moterimi, vienintelis būdas kuo nors tapti – mylėti vyrą. Esu normali. Trokštu to paties, ko trokšta normalios moterys – vyro ir vaikų. – Ir nori jų nuo Ričardo Balino? – Martinos balsas pavirto isterišku klyksmu. – Noriu jų nuo Ričardo Balino. – Pupa... Martina lyg ketino kažką sakyti, bet nutylėjo, tik prisėdo ant lovos krašto ir prisidegė cigaretę. – Pupa, yra milijonas geresnių už jį. – Ir kas? Yra milijonas geresnių už mane. Bet aš nepažįstu geresnių už jį, nesiruošiu švaistyti gyvenimo, kad juos pažinčiau. Jei ieškotume tobulybės, mylėtume ne vyrus, bet šventuosius. Šventieji mirę, o aš nesigulu į lovą su kalendoriumi. – Chérie, tobulybė čia niekuo dėta. Kaip ir tai, kad Ričardas Balinas yra blogiausia, ką Amerika gali tau pasiūlyti. Mažasis fotografas, įsikibęs motinos sijono, ir... Tiek to. Svarbiausia, kad jis tau nieko neduoda ir niekada neduos, nes tavęs nemyli. – Iš kur tu žinai? – Lažinuosi iš visų savo papuošalų, kad tie atgiję raudoni griaučiai tavęs nemyli. – Martina, nebūk bjauri. Tačiau tai visai nesvarbu, nes aš jį myliu. – Kristianai Diorai! – Martina vėl iškėlė rankas į dangų. – Džio, vienpusės meilės negana. Svaičioji kaip mazochistė. Negalima dovanoti savo širdies tam, kuris tau nepadovanoja savosios. Kas nedalija dovanų, pats jų nevertina. Tu ieškai dievo žemėje, o kad jį prasimanytum, esi pasirengusi net melui. Bet Dievo negalima prasimanyti kaip ir meilės. Meilė yra dialogas, ne monologas. – Martina, ką tu išmanai? Niekada nieko nemylėjai, keiti vyrus kaip kojines. Aš tavęs nesmerkiu, Martina, tu man patinki. Bet sakyk, ar kada nors bandei priklausyti vyrui, kurį dėkinga priimi tik todėl, kad jis egzistuoja, o tu jį myli? Ar kada nors pagalvojai, kad meilė yra nemokama, o ne prekių mainai? Martina jau kėlė prie lūpų cigaretę, bet numetė ją, akys nuožmiai sužaibavo, o plaštakos įsitempė lyg ketintų skelti antausį. Pašokusi vėl leidosi žingsniuoti pirmyn atgal, oro gūsiams plaikstant nėrinių chalatą. Paskui klestelėjo ant lovos ir prabilo labai liūdnu balsu. – Džio, paklausyk. Manai, kolekcionuoju meilužius ir papuošalus? Vargšele Džio, jei nekataloguotum žmonių pagal nuvalkiotas schemas, suprastum, kad ir aš turėjau savąjį Ričardą Baliną. Dievas mato, kaip jį mylėjau, nes ir man reikėjo prasimanyti dievą žemėje, net jeigu juo taptų mažasis vyras. Džio, paklausyk: ar įsivaizduoji Martiną, lyginančią marškinius ir gaminančią vakarienę? Ar įsivaizduoji Martiną, norinčią vaikų nuo mažojo vyro, kad jis jai padovanotų daug dievukų? Bet aš viską pakenčiau, nes moteris, galvojau, turi būti ištikima ir nuolanki. Koks mulkis pirmas tą pasakė? Mes turime dvi rankas, dvi kojas, nosį, smegenis kaip ir vyrai. Bet mums nuo vaikystės kartoja, kad privalome juos gerbti, jiems paklusti. Vos gimę jie gali daryti ką užsimanę, o mus iki šešiasdešimties metų tikina, kad skaistybė yra brangiausias turtas, kurį moteris gali padovanoti vyrui. Kodėl? Ji vėl prisidegė cigaretę, įnirtingai patraukė dūmą, nurijo į burną srūvančias ašaras. – Praradau savo mažąjį vyrą. Ir praradau savo dievuką. Buvo Velykos, klinika stovėjo priešais bažnyčią, kurios varpai skambėjo, skambėjo, skambėjo. Įėjo saulėje įrudęs senis, mačiau ant jo rankų išpampusias gyslas, jis pasakė: „Aš chirurgas, eikš, brangioji. Tik mažas pjūvis, po mėnesio jau bus užgijęs.“ Vilkėjau rožinę pižamą. Išlipau iš lovos su ta rožine pižama, jis nusivedė mane į kambarį, kuriame buvo dar trys vyrai su marlinėmis kaukėmis ant veidų. Mane pririšo prie stalo už riešų ir čiurnų. Viršuje švietė lempa, akinanti, chromuota. Priėjo kaukėtas vyras su švirkštu rankoje. Prisimenu jo žydras akis, virš to švirkšto ir kaukės mačiau tik tas žydras akis, bet jos buvo nebylios. Įsmeigė adatą man į ranką, pajutau neįveikiamą snaudulį, po to lyg numiriau. Chirurgas dirbo prie mano pilvo dvi valandas keturiasdešimt penkias minutes. Pabudau su baisiu skausmu, su begaline tuštuma pilve. Skambėjo varpai, nes buvo Velykos. Atėjęs chirurgas pranešė, kaip puikiai viskas pavyko, pjūvis toks mažas, kad galėsiu vilkėti bikinį, gal net šokti striptizą, jei esu šokėja. Atsakiau ne, nesu striptizo šokėja. Paskui įėjo slaugė, žema ir stora, rankoje ji laikė stiklainį su spiritu, kuriame plūduriavo gabalėlis mėsos. Tai buvo mano kūdikis. Paklausė: „Norite jį pamatyti?“ Atsakiau ne. Tada ji pasakė, kad esu kvaila, bent iš smalsumo turiu jį pamatyti. Priėjusi parodė man stiklainį su mėsos gabalėliu. Martina užsimerkė, nugurkė ašaras. – Jis tikrai atrodė kaip gabalėlis mėsos su bareljefu per vidurį. Turėjo akis ir burną, rankas ir kojas, rankos prieš akis, kojos prieš burną, ir tai buvo mano kūdikis. Skambėjo Velykų varpai, o aš galvojau, kad tai mano kūdikis ir jau niekada nebegalėsiu jo turėti. Kiti turėjo kūdikį, bet gimusį, ir pasakodavo krūvas istorijų: mano kūdikis ištarė pirmą žodį, mano kūdikiui išdygo pirmasis dantukas, mano kūdikis žengė pirmą žingsnį, mano kūdikis pradėjo lankyti mokyklą, mano kūdikis užsiaugino barzdą, mano kūdikis įsimylėjo, mano kūdikis veda, mano kūdikis laukiasi kūdikio. Jaučiausi lyg mirčiau iš nevilties. Bet iš nevilties nemirštama, patikėk. Su neviltimi valgoma, geriama, miegama, o vieną rytą atsikėlusi supranti, kad nevilties neliko. Nebematyti net rando, tikrai galėsiu vilkėti bikinį. Gali net ištekėti už kito vyro, kuris nepadovanos dievukų, bet galės duoti daug brangesnių ir patogesnių kūdikių, kurie neauga, neserga, neina kariauti, netampa vyrais ir moterimis, kad kankintų vieni kitus, kurie niekada nemirs. Mano brangieji, mylimieji papuošalai. Dievinu tą kūdikį ant savo piršto, neišsižadėsiu jo dėl nieko, mano indėlis į klaidingą tikslą jau atiduotas. Mylėti be atsako yra mirtina nuodėmė, chérie, o kam nors save padovanoti – nusikaltimas. Jei nori tuo įsitikinti, griebk savo Ričardą Baliną. Bet jei nenori pernelyg anksti nukentėti, nesusitik su jo motina. Ji labai artima su... – Labai artima su kuo, Martina? – Velniop! Daryk, ką nori! – pasikūkčiodama išrėkė Martina. Ir užsirakino vonios kambaryje. * * * Kartą senelio studijoje Džiovana matė papūgos ir beždžionėlės kovą. Beždžionėlė buvo jauna ir žavi, papūga sena ir nuostabiai graži. Abi mylėjo senelį, todėl nekentė viena kitos. Jų neapykanta buvo tokia beribė, kad ištisus mėnesius kiūtodavo kiekviena savam kampe, vengdamos suartėti. Bet kartą senelis, kuris tikėjosi jas sutaikyti, pastatė papūgą šalia beždžionėlės. Iškart prasidėjo kautynės. Augintinės įsistebeilijo viena į kitą, paskui papūga kirto snapu beždžionėlei į dešinę akį. Atsakydama beždžionėlė įkando papūgai į galvą ir, seneliui nespėjus įsikišti, beždžionėlė su papūga susiliejo į vieną daiktą, kuris raičiojosi ant grindų, nusprendęs susinaikinti. Virė žiauri kova, negailestingas susirėmimas. Beždžionėlė nerėkavo, papūga neklykavo. Jos naikino viena kitą be triukšmo, girdėjosi tik sparnų plakimas ir kimus šnopavimas. Grūmėsi atkakliai, pagarbiai, kol abi krito leisgyvės: papūga su vienu sparnu, nupeštomis gražiosiomis plunksnomis, beždžionėlė pasruvusi krauju, pusiau nudirta oda. Džiovana nebeprisiminė, kuri iš dviejų nustipo, ar net abi, o gal suluošintos gyveno toliau. Bet puikiai prisiminė tą pagarbią neapykantą, su kuria jos viena kitą dorojo. Tokia pati neapykanta švietė Florensos Balin akyse ir žiebėsi Džio žvilgsnyje, kai ši antrąkart, dabar jau ramiai, žiūrėjo į tuos prakaulius skruostus, valdingą nosį, plonas ryškiai raudonai nudažytas lūpas, į veidą, kuriame viskas buvo gražu, o tuo pat metu atgrasu, panašiai kaip kerintis auksinio vabalo švytėjimas neleidžia užmiršti, kad auksinis gražuolis yra vabzdys. – Brangioji, tikiuosi, šis restoranas jums patinka, – ištarė Florensa, pakeldama išpuoselėtą baltą plaštaką, ir gardenijos kvapas akimirkai užgožė pomidorų ir ančiuvių dvoką. – Jūsų rinktinis skonis, ponia, – atsakė Džiovana. – Dėkoju. Ar mudvi nesame anksčiau susitikusios? – Ne, ponia. Tikrai ne. – Kaip keista. Nusistebėtina. – Išties kaip keista. Nusistebėtina. – Brangioji, jūs ką tik šlubčiojot. Kas nors atsitiko? – Tokia mano eisena, ponia. Abi įtariai nusišypsojo viena kitai. Ričardas apsimetė tyrinėjantis meniu. – Valgysim picą? Taip, valgysim picą! – Mielai, – tarė Florensa.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama