Andrej KUREYČIK ĮŽEISTIEJI. BALTARUSIJA (IR AŠ) (1)

Andrej KUREYČIK ĮŽEISTIEJI. BALTARUSIJA (IR AŠ) (1)...Drama VEIKIANTIEJI ASMENYS: 1. SENASIS; 2. JAUNASIS; 3. NAUJOJI; 4. POZITYVIOJI; 5. PAUKŠTIS; 6. MIRUOLIS; 7. PEDAGOGĖ I VEIKSMAS 1 scena SENASIS. Nemėgstu teatro. Teatras iš prigimties manęs netraukia. Kvailystė kažkokia. Šiukšlynas. Na, patys pamąstykit blaiviai, kokia iš jo nauda? Kas tai – pramoga? Suaugę žmonės kraiposi, maivosi, užpakalius rodo, juokiasi, neaišku kodėl. Chi – chi, cha – cha. Nejau protingas žmogus gali taip elgtis? Ir nė lašo tiesos. Teisybės tai nėra. Vienos kvailystės. Ir dykinėjimas. O kaktos štai kokios! Rankos – peiliai! Tokiom rankom žemę art galima. Prie traktoriaus vairo tokį pasodink, tai jis dešimt hektarų suartų per dieną. Gal net daugiau. Arba tos moterys – „gimdyti nenoriu“. Barščius virk! Štai kas valstybę palaikys. Va čia tai nauda. O kokia nauda iš to, kad ji išsidažiusi, išsipudravusi scenoje uodega pavizgins? (Pauzė.) Pūliniai ten. Ką čia daugiau pasakysi. Pūliniai. Ir puvėsiai visokie. Išdavikai. Iš rankos maitinasi ir į tą ranką kanda... Todėl kaime ir nėra teatro. Kaimas negali pakęsti šito purvo. Valstietis jis gi nuo žemės. Švarus. Jo neapgausi. Ir meno galerijų kaime nėra! Nes už lango grožis toks, kad nereikia jokių paveikslų. Na, argi tai paveikslai? Teplionė! Šagalas-Šmagalas. Trisdešimt milijonų dolerių, keturiasdešimt, nors šimtas – teplionė! Mūsų kaime už lango augo obelys. Už jų – pieva, kur kolūkio arkliai ganomi. Štai kur kilnus gyvulys. Pats nežinau kodėl, bet mane visą gyvenimą traukė prie arklių. Pavyzdžiui, kumelė yra tyli, paklusni. Traukia plūgą, kol nenudvesia. Nieko neprašo. Na, pasitaiko ir užsispyrusių, tai suduodi botagu per nugarą ir šilkinė tampa... O jeigu dar akidangčius uždėsi, tai nors į ugnį, nors į vandenį. Ištikima... Tokia ir šalis turėtų būti. Sunkiai dirbanti. Ištikima. Iš rankų ėda, akių nei balso nekelia. Kartais net pasvajoju, gera būtų šalis – „Kumelė“! Mes su ja greitai bendrą kalbą rastume. Jei ne avižos, tai botagas pagelbėtų - trauktų plūgą ir mylėtų mane... 2 scena POZITYVIOJI. Viską galima pakeisti! Absoliučiai viską! Reikia tik panorėti ir viskas pasikeis į gera. Tai mano šūkis ir žinutė. Žinutė, suprantate, tai lyg pranešimas. Toks piu, piu! Mano pranešimas Visatai. Man patinka siųsti jai pranešimus, todėl, kad Visata atsako. Ji tokia šaunuolė! Lenočka, galėtum nuskęsti dėl pozityvo, še tau, Lenočka, kiek tik nori pozityvių dalykų! Štai aš iš Grodno. Grodnas yra, galima sakyti, Baltarusijos Vakarai. Baltarusiška Europa. Šiaip tai iki karo ten gyveno lenkai. Ir anksčiau mūsų miestas buvo gražus, bet susenęs. Viskas apgriuvę, nuniokota. O dabar net lenkai atvažiuoja ir žavisi mūsų Gardinu. Panorėjome padaryti ir padarėme! Arba štai čia manikiūras, anksčiau darydavau perlamutrinį, nedrįsau rinktis ryškių spalvų. O dabar paėmiau ir tiesiog taip: raudona, balta, raudona. Gražus derinys. Raudona. Balta. Raudona. Madinga. Mūsų nacionalinė vėliava. Beje, šis manikiūras vestuvių proga. Cha-cha, pagalvojote, kad mano vestuvių? Ne, aš dar laisva jauna moteris. Laukiu pasiūlymų. Darau kastingą. Juokauju. Išteka Mariška, sesuo. Jai jau galima, jai dvidešimt vieneri. Rimta madam. Kaip aš džiaugiuosi už ją! Visata, tu mus myli! Numatėme rugpjūčio 9-ą, sekmadienį – super diena! Jos vaikinas šaunus, iš Ukrainos. Dviejų metrų ūgio, sportininkas, kiekvieną dieną bėgioja. Na ir gražus, žinoma. Čia tai aš šiek tiek užpavydėjau. Iš Ukrainos – juk tai ugnis! Lvovas – man kaip gimtasis, viskas ten patinka! Ir kava, ir šokoladas! Net garsiausiuose restoranuose „Kriivka“ ir „Mazoch“ man buvo visai nebaisu. O kad visas pasaulis būtų kaip Lvovas! Dėl vestuvių 9-ą aš net savo skyriaus paprašiau, kad mane išleistų. Susitariau su kita mergina stebėtoja, ji pastovės. Mūsų į vidų vis tiek neįleido, sako, korona virusas – negalima. Stebėtojams negalima. Visiems galima, o stebėtojams – ne! Na tai mes iš išorės žiūrime. Jie, tiesa, langus popieriumi užklijavo! Labai juokinga, visi langai kaip langai, tiktai komisijos popieriumi užklijuoti! Na, juokinga juk. Tai mes tada tik rinkėjus skaičiuojame. Kiek jų įėjo. Baltos apyrankės – permainų ženklas. Kol kas galai nesueina. Pagal mus užėjo trisdešimt, o jie rašo – šimtas dvidešimt šeši. Bet juk tai kvailystė. Klaida. Nejaugi galima šitaip meluoti? 3 scena MIRUOLIS. Čempionu tapo BATE! BATE – čempionas! Miestuose tai žino! Ir kiekvienam name! Mes, gerbėjai-chuliganai, įvarom baimės! Che, po velnių, traiškai? Atplėškite jį nuo kojos! Sorinas truputį persistengė. Tai jau po rungtynių. Geros, sąžiningos rungtynės, kaip suprantu – tai premija ypač gerbiamiems futbolo komandos sirgaliams. Matote nosį? Sulaužyta dukart. Štai čia randas, tada dinamiečiai mane vėliavos stiebu užbadė. Trylika siūlių. Kraujo klanas... Ir kaip mes su jais po to gėrėm! Oi broleliai! Jūs kieti! Myliu jus! Priešininką reikia gerbti... Nori kovoti, kovok! Bet kovok dorai. Mažamečių negalima mušti. Bobų neliesk. Du ar trys prieš vieną – netinka. Ir policininkų čia nepainiok! Svarbiausia, jei gavai į snukį, neverkšlenk po to... O šiaip kulkis, kol skruostikauliai sutrupės. (Pauzė.) Ne taip, kaip šitas mūsų ūsuotasis... Na, nori tu parodyti, kad esi stipresnis, kokios problemos? Kaukis, šunsnuki, sąžiningai! Pats agituoji, nuo televizijos bokšto nenulipi, visus savo palaižūnus verti ditirambus giedoti, tai ir kitiems duok! O po to mesk ant stalo tuos balsus, va, op, homikai, masonai, skaičiuokite, kiek už mane. Skaičiuokite ir užsičiaupkite. Už kiekvieną balsą atsakau! Tai ne, tyli žiurkė pasislėpusi. Jei kas prieš jį, kas tik galvą pakelia, iš karto bylą rezga ir nusikaltėlį iš jo padaro. Pas mus visi juokiasi: per 26-erius metus nė vienas, stojęs prieš jį, švarus neišėjo, visi, tipo chuliganai, vagys ir nusikaltėliai. Štai ką aš padariau! Sąžiningai, aš padariau! Dvidešimt šešerius metus valdo... Lygiai tiek, kiek gyvenu. Diena dienon. Kiek gyvenu, futbolą myliu, o šitos tamsos nekenčiu. 4 scena JAUNASIS. Anksčiau buvau įklimpęs į tą Counter Strike. Nu, kaip įklimpęs. Man kaip ir negalima buvo ilgai, bet aš naktimis po antklode planšetę pasiimdavau ir žaisdavau. Bet po to man nebereikėjo. Turiu omeny Counter Strike. Tada įstrigau į Dota. Bet po to tėvas įsakė atimti iš manęs planšetę. Velnias. Paskutinis Europos diktatorius, kad jį kur. Visi normalūs vaikai žaidžia, ir nieko. O jis toks: nori būt kaip jie? Kaip tie? Kuo tavo galva prikimšta? Velnias... Tėvas! Bet kitiems gi galima! Ir kad pradės įgrisusią nuobodžią dainelę giedoti, atseit jaunimas anksčiau buvo paklusnus. Ir apie komjaunuolius, apie statybinius būrius, apie tai, kaip mėgo vaikščiot išsirikiavę, kaip Afganistane kaimus gynė, kaip karvę melžė, šiltą pieną gėrė... Aš tokio pieno nevirškinu, šunim atsiduoda, iškart viduriuot pradedu. Ir tų jo pasakų negaliu pakęst. Apie Sovietų Sąjungą! Negyvenau joje nė dienos! Man šešiolika metų! Ten nieko įdomaus nebuvo. Interneto nebuvo! Išmaniųjų telefonų! Planšetinių kompiuterių. Filmų normalių nerodė. Tik karves melžė ir degtinę maukė. Bet aš kompiuteriu vis tiek žaidžiu! Vasia padėjo suveikt. Patyliukais žaidžiu. Iš pykčio. Vasia – mano vienintelis draugas. Jam greitai trisdešimt dveji metai bus. Jis triušiui peiliu tiesiai į akį gali pataikyt iš dešimties metrų atstumo. Jis kietas. Mane saugo. Apie tai net Žiurkė nežino. Žiurkė, Larisa Nikolajevna, prižiūri, kad mokslų neužmesčiau. Į mokyklą mane veždavo ir pasiimdavo. Nuoboda, skundikė, visur savo nosį kiša. Mano telefoną tikrina, tėvui ataskaitą padaro. Aš jai turiu namų darbus parodyti, tik tada į mokyklą galiu nešti. O ji jau mokytojams pasako, ką ir kaip vertinti. Pedagogė! Žiurkė Larisa. Kartą išgirdau, kaip jie kalbasi. Tėvas sako: reikia, kad moteris visada šalia būtų. Tipo berniukas mamos ilgisi. Tai tu, Larisa, ją pakeisk tam tikrose situacijose. Argi galima pakeist mamą? Kartais galvoju, ar myliu aš jį? Nugi sūnus. Privalau mylėti... Privalau. Jam visi skolingi. 5 scena PAUKŠTIS. Dulkinasi ji šiaip sau. Nu, tipo stengiasi, žinoma. Cypčioja, mojuoja… Bet vis tiek ne tas. Va, pas mus Luhanske mažulės buvo – išgręždavo tave kaip žvėrys! Šlapias visas išeidavau kaip iš pirties. Ledą ten dėdavau! Lūpos kaip dviračio padangos. Va, štai tokios! O Maška, nu tokia… Baltarusė. Jos visos šiek tiek per daug santūrios. Šiek tiek tu joms lyg ir skolingas. Bet graži. Dantys balti. Prisižiūrėjusi. Taip kad mano reikalai neužsistovėję. Viskas dirba, kaip priklauso. Jau…Buvo periodas, kai kažkas lyg ir ne taip. Tai stovi, tai nestovi. Pas mus karinio rengimo stovykloj felčeris buvo... Tai pasakė, kad čia nuo nervų. Nu, tai savaime suprantama. Kiek nervų tada buvo, sulaukus 14-os. Tokia tešla. Jau galvojau viskas, stogas važiuoja. Mažiausiai dešimt metų cypėj košę iš aliuminio bliūdelio valgysiu. Ir už ką? Už valstybės pamatų apsaugą! Už antifašizmą. Bet, ačiū Dievui, plonom stygom, tarp pirštų, ir mes su berniukais, literatūriškai šnekant, pasipustėm padus... Mūsų būrys buvo – ugnis. Žvėrys. Lechas, Grybas, Žalias, Pipiras, Žemas... Dalį po to į Kemerovą paėmė, dalį į Vladivostoką, keletą net į Maskvą, pareigūnus, nu, o dalį čia pasiuntė. Į sovietinę Baltarusiją. Į Europą. Čia kazino. Švaru. Moka normaliai. Ideologija! Iškart aišku, kas gerai, kas blogai! Kaip juodu ant balto. Ir teisingai. Nu, yra minusų. Dėl merginų jau pasakojau. (Pauzė.) Nelaiku ji vestuvių datą paskyrė! Rugpjūčio 9-ą. Paprašiau, kad mane atleistų, bet jaučia mano širdis… Bus ragas. Siurbia tiesiai po šaukšteliu. Ir šita, velniai rautų, erekcija dingsta. Man taip tik žiemą nutiko, kai keturiolikos buvau… Kijeve. Visi tada vaikščiojo šmaikštūs, drąsūs, pasipūtę. Maždaug, mes įveikėm nuosmukį. Riebi uodega benderiams. Prisivaikščiojo. Mes visus juos po vieną… Ir dabar jau skrenda iš Rusijos mums pagalba… Dešimt būrių. Januko Vova nemes. Bet jaučiau, kad galas jau arti. Ragas. Ir čia kažkas negerai. O manęs dar sušikta vestuvių naktis laukia… 6 scena NAUJOJI. Geruose maltiniuose, skaniuose, būtinai turi būti pakankamai riebalų. Jeigu naudosite tik raudoną mėsą, bus visai sausi. Aš taip darau: imu jautienos, kiaulienos faršą ir būtinai lašinių gabalą. Na, tokį maždaug dviejų šimtų gramų. Arba kiaulienos taukų. Ir viską per mėsmalę. Po to dedu svogūną, česnaką, prieskonių... Arba iškart prieskoninį svogūną. Seniai nedariau. Serioža labai mėgsta mano maltinius. Galėjo dešimt, taip, dešimt suvalgydavo vienu kartu. Na, ir vaikai taip pat. Sergejus... Būdavo, grįžta iš komandiruočių piktas baisiausiai, prifilmavęs ten visko – purvo šito, niekam tikusio valdymo, žmonių skausmo, jam gi kaip vlogeriui visi tiesą sakė, tokią, kokia yra, ir guodžiasi man: „Na, kaip šitaip galima!? Kiek šalyje melo! Meluoja ir meluoja! Meluoja ir meluoja! Per televiziją rodo vieną, o gyvenime yra visai kitaip!“ Na, aš maltinukus pastatau ir nukreipiu jo dėmesį. Dabar dažnai pati savęs klausiu... Atsisėdu priešais veidrodį, telefoną išjungiu, kad nebeplėšytų į gabalus, tai BBC, tai CNN, tai savi, įvairūs. Plaukus šukuoju, ilgai šukuoju, atrodo, visą amžinybę, o galvoje vienas klausimas: ką žmonės pasiryžę paaukoti dėl meilės? (Pauzė.) Anksčiau būtų sakę, kad viską. O dabar greičiausiai ne. Ne viską. Mirti? Na, galbūt kartais tai lengviausia. Numirei – ir nėra tavęs. Pasirinkimo nėra. Pasiaukojai. Gyvybę atidavei. Misiją atlikai. O jeigu nori gyventi? (Pauzė.) Tačiau dėl ko gyventi? Dėl jo? Dėl savęs? Dėl šalies? Vaikai dažnai klausia, kada tėtį paleis? Mama, juk tu dabar prezidentė, kodėl jo nepaleidi? Ką jiems atsakyti? Aš prezidentė. Bet nieko neturiu. Niekam nevadovauju. Net sau.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama