Vidas POŠKUS. FORMATAS, SIUŽETAS, ANTRAS PLANAS

Vidas POŠKUS. FORMATAS, SIUŽETAS, ANTRAS PLANAS...Vidas POŠKUS FORMATAS, SIUŽETAS, ANTRAS PLANAS Giedriaus Kazimierėno ,,Amžinojo sugrįžimo istorija“ Būsiu nekuklus, bet prisipažinsiu, kad parodos (kuratorė – Aistė Gabrielė Černiūtė) Molėtų dailės galerijoje pavadinimą ,,Amžinojo sugrįžimo istorija“ sugalvojau aš. Pateiksiu (per daug savęs nekarpydamas ir nesiteisindamas), ką jau rašiau a priori ir a posteriori: ,,Teatleidžia mums Mircea Eliade, žymus religijos ir mitų tyrinėtojas, kad lietuvių tapytojo, beveik klasiko Giedriaus Kazimierėno parodos pavadinimas yra „pavogtas“ ar „nusižiūrėtas“ nuo šio rumunų filosofo veikalo „Amžinojo sugrįžimo mitas“ (Le mythe de l’éternel retour. Archétypes et répétitions, 1949). Kiek pakoreguota forma tai padaryta dėl keleto labai rimtų priežasčių.“ Jas ir bandysiu paaiškinti. Pirma, Kazimierėnas nuolat gilinasi į universalius religijos ir mitologijos, literatūros ir dailės fenomenus, reiškinius, klausimus ir problemas. Jis pats asmeniškai nuolatos grįžta prie temų, be kurių neįmanomas nei kultūros, nei civilizacijos egzistavimas. Jam rūpi taika ir karas, išvykimas ir (natūralu) sugrįžimas, esamasis laikas ir amžinybė, kūryba ir nykimas. Antra, kūrėjas tam pasitelkia visą savo žinojimo tezaurą, gebėjimų arsenalą. Jis cituoja ir pasakoja, rečituoja ir dainuoja (panašiai kaip Odisėjo sirenos). Žinoma, tam pasitelkia tapybos priemones. Kazimierėnas yra klasikinio „sukirpimo“ autorius (vien dėl to jį galima vadinti klasiku), jo tapybos šaknys (tarsi kokio Atėnų Akropolyje tūkstantmetį augančio alyvmedžio) yra įsikirtusios į kūrybinį Akademijos podirvį. Kazimierėnas akademiškas, nes jam nesvetimas ir platoniškasis idėjų pasaulis (šio padebesiuose tapytojas skraidžioja lengvai ir virtuoziškai, tarsi Dedalas su savo sukonstruotais sparnais ar Helijas su auksine karieta). Jam vis dar aktuali Renesanso laikais išpuoselėta objektyviojo grožio samprata, įkūnijama sintezuojant simetriškas kompozicijas, idealizuotas figūras, daugiaplanes struktūras, simbolinius ir alegorinius pasakojimus, derinant dailės, muzikos ir literatūros principus. Būtina pabrėžti, kad tapytojui nepaprastai įdomi, inspiruojanti yra Lietuvos istorija, kurią suvokia kaip integralią Vakarų praeities ir dabarties dalį. Kazimierėnas ją interpretuoja, remdamasis giliomis žiniomis apie sinkretinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, egzistencinį šios jau išnykusios kultūros (savotiškos Atlantidos, darančios įtaką nūdienai, darysiančios ir ateičiai) pobūdį, nulemtą buvimo tarp Rytų ir Vakarų, tarp pagonybės ir krikščionybės. Taigi, parodos pavadinime žodį „mitas“, irgi nesikertantį su esminiais dailininko postulatais, pakeitėme „istorijos“ sąvoka, nes idėjos ir vaizdinio sankirta yra toji kibirkštis, kuri įžiebia ne tik intrigą, bet ir nušviečia pačią paveikslų esmę. Išdėsčiau, ką tame įžvelgiu. Dar pasigirsiu, kad, man regisi, kaip dailės kritikas beveik pataikiau į centrą. Juk vis mokausi iš Charles’io Baudelaire’o ir AA (dar pono Atkinsono), kaip rašyti tekstus apie tapybą. Tiesiog reikia žiūrėti (išryškinta mano – V. P.) ir pajausti! Mintyse rašydamas šį tekstą (vėl giriuosi!), vaikštau po Luvrą. Man čia daug kas patinka. Ypač dievinu egiptiečius ir graikus. Jie menui suteikė Amžinybės idėją. O tai ne kas kita, kaip amžinojo sugrįžimo mitas. Mes visi nuolat grįžtame į namus, kuriuos yra pastačiusios mūsų patirtys – asmeninės, šeimyninės, kultūrinės, socialinės, ekonominės, net politinės. Politikos ir ideologijos nekenčiu lygiai taip, kaip milžiniškų tapybos formatų. Štai Luvre vienoje laiptinėje ar kažkokioje pereinamoje svetainėje gigantiškas savo drobes eksponuoja Tuymansas. Kitoje – Kieferis. Stebiu, bet nesuprantu, argi tiems paveikslams reikėjo šitokių plotų? O Rubenso salėje net nusipurtau – vienodi, dideli formatai baisiuose rėmuose. Kieferį iš dalies suprantu – jis yra estetinis chuliganas, mėgsta užlipti ant altoriaus Luvruose ir Dožų rūmuose... Didelį formatą reikia pateisinti. Vis prisimenu Rimvido Jankausko-Kampo žodžius: ,,...bent jau formatu buvo pasisakyta...“ (prieiga internete https://www.youtube.com/watch?v=OoFffJSvH90, tų žodžių ieškokite pirmos minutės penktą sekundę). Nedrįstu Kampo lyginti su Kazimierėnu. Tai skirtingos salos meno jūroje. Visiškai priešingi tapymo būdai ir charakteriai. Vienas tarsi barbaras, kitas – lyg ir klasikas. Vienas pankas, kitas – aristokratas. Tačiau, mano įsitikinimu, tarp valkatos ir grafo esama ne tiek jau daug skirtumų... Žinau, kad daug ką papiktinsiu, vis dėlto deklaruoju – tarp jų esama kažkokių panašumų. Bent jau dėl formato abu teisūs. Esmė ta, kad Giedrius pateisina pasirinktą formatą. Jo didelės drobės manifestuoja, veikia, daro įtaką. Matau ir viduramžišką pamaldumą (kiti vadina tai tikėjimu), įsikūnijusį tapyboje, skulptūrose, manuskriptuose, audiniuose, pasak istorikų, tiesiogiai susijusį su rašto kultūra. Kazimierėnas vizualiai ir labai įtaigiai pasakoja istorijas – matyti puikiai surežisuota visuma, bet neprapuola ir detalės. Akimis tiksliai išmatuoti ir „sukarpyti“ visumą sugeba ne kiekvienas dailininkas. Tapybos jėga čia pasireiškia tuo, kad žaidžiama, grojama, rečituojama ne tik spalvomis ar siluetais, bet ir pasakojimais. Didelis formatas reikalingas, kai autorius turi ką pasakyti. Man regis, Kazimierėnas ne tik turi ką, bet ir žino, kaip tą išreikšti, nes naratyvas (nelabai mėgstu šį nuvalkiotą žodį, bet šiuo atveju jis tinka semantiškai ir net semiotiškai) yra pagrįstas klasikiniais tekstais, parašytais Homero ir Dante’s, susijęs su Lietuvos ir konkrečių asmenų istorija. Giedančios sirenos ar Kęstučio žūtis dideliuose paveiksluose tampa galingais epais, monumentaliomis epopėjomis. Minėtame reportaže Kampas kalbėjo ir apie metafizinį dugną, atsiveriantį antrame plane (trečia minutė, keturiasdešimt sekundžių). Tapyboje jis privalo būti. Giedrius tą dugną įkūnija pačia tapyba. Juslingai malonu stebėti jo nutapytas detales, net kokį nors tariamai antrarūšį personažą ar antrą planą apskritai. Vienur užtepta stipriau ir storiau, kitur žaidžiama lesūromis, pabrėžiamas skaidrumas. Pažvelgę į piešinį kaip struktūrinį tapybos elementą (Akademijoje iki šiol mokoma tapant piešti, o piešiant tapyti), įsitikinsime, kad tarsi nereikšminga detalė – plaukų sruoga, lūpos linkis, galvos pasukimas – išreiškia esminius dalykus. Tame ir slypi tos metafizikos esmė. Dar, žiūrint į Kazimierėno kompozicijų struktūras, jo potėpius – tuos čaižius, kampuotus (sic!) gestus, būtina prisiminti, kad tapybą jis studijavo, diplominį darbą kūrė Antano Gudaičio studijoje. Profesoriaus tapybos poveikis, net polinkis į literatūriškumą, siužetiškumą čia akivaizdus. Viename neilgame tekste, kalbėdamas apie konkretų menininką, paminėjau labai daug jo kolegų vardų. Giedriaus Kazimierėno atveju tai neišvengiama, nes šis kūrėjas nuolat atsigręžia į kultūrą kaip amžinojo sugrįžimo (aplankant daugybę salų, pamatant miriadus skirtingų personažų) vietą. Giedriaus Kazimierėno paroda Molėtų dailės galerijoje veiks iki vasario 4 dienos.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama