SUMEDŽIOTI ANGLĄ! arba POSTMONGOLO MAIŠTAS LONDONO KLOZETE (2)

SUMEDŽIOTI ANGLĄ! arba POSTMONGOLO MAIŠTAS LONDONO KLOZETE (2)...Nuo kapinėse pasirodžiusios policijos sprukdami painiomis didmiesčio gatvėmis, klaidžiais griaunamų daugiaaukščių labirintais (esame ne kartą matę šį klasikinį, vidutiniškų filmų nuvalkiotą epizodą), „atletai“ išsiaiškina, kad abu yra dvigubi agentai: Benas turėjo sekti Vandalą, nes Anglijoje planuojama stambi mašinų vagystė, o Vandalui nurodyta „užversti“ Beną, tą mentą (p. 75). Kodėl jis to nepadaro, nors visą drebantį prisiveja ir net užsimoja? „Karoče, jeigu ką, tu lavonas. Ir čia yra tavo kapas. Jeigu kartais kitaip nuspręstum, žinok, kad abiem mum pizda. Tirpsim sieros rūgšty, suglaudę nukirstas galvas“, – perspėja Vandalas (p. 77). Kažkodėl, nepaklusdamas elementariai logikai, neįvykdo užduoties, komplikuodamas savo paties gyvenimą, nors ką tik kinematografišku kadru įtikinėta, kad į žmogaus gyvybę jam nusispjaut: „Opelio savininkas spėjo prišokti prie savo startuojančio laužo su stoge įtaisyta atvira bagažine – vargšas į ją įsikibo ir pirmus šimtą metrų, Vandalui vis didinant greitį, skrido iš paskos kaip aitvaras“ (p. 24). Tiesa, Beno Ivanovo nužudyti negalima, nes pastarasis turi vykdyti autoriaus skirtą misiją: būti ne kartą iškeltas, o po to nusviestas į pragaro gelmes, patirti visą asortimentą pažeminimų, kuriuos miesto valkatoms gali pasiūlyti Londonas, viską stebintis savo Akimi, Kleopatros adata ir tilto sfinksais. Šiame romane tai reiškia triskart numirti (pasiekti Temzės dugną, požemį, mirusiųjų karalystę) ir triskart prisikelti, ištvėrus „nežmoniškų“ kančių, susitikimų ir išsiskyrimų, vilčių ir pakartotinių „žlugimų“ girliandą. Tačiau bėda ta, kad miegojimas po tiltu kartono dėžėje, užkandžiavimas maistu out of date, rastu šiukšlių konteineriuose, dvasinis sukrėtimas, sužinojus, kad Fredis Merkuris, kuriuo taip žavėjosi, buvo žydras (šią informaciją atskleidusios Olgos vos nenužudo: „– Nachui! – Benas pašoko, griebė nuo grindų plejerį, paspaudė „eject“, atidarė, pamatė „A Night in the Opera“ ir tada smogė – uždarė. Kaip užtrenkdamas karstą. – „Ilsėkis ramybėj, Iškrypėli!“ – šūkauja p. 198), skaitytojui, dar gerai atsimenančiam, kokias golgotas nuėjo lietuviai Sibire, visi Beno sukrėtimai ir kančios atrodys tevertos kabučių. Vis dėlto akivaizdu, kad Ivaškevičius kuria kultūrinio herojaus mitą. Epo didvyriui reikia aiškiai įvardyto priešo. Juo tampa anglas. Štai vieną dieną krantinėje su alaus skardine rankoje (juk anglas be alaus ar viskio nežengia nė žingsnio) užpuola kartono dėžėje taikiai miegantį Beną: „It‘s all mine, bloody Polish!“ – smūgis koja į galvą. „All mine, fucking alien!“ – šuolis abiem kojom į orą ir viską triuškinantis nusileidimas ant neapsaugotos Bošo krūtinės. – „Speak English, you bastard! It‘s England!“ (p. 106–107). Kiek toks nacionalistinis protrūkis būdingas anglams, įkūnijantiems sveiką protą ir džentelmeniškumą ne tik savo šalies, bet ir pasaulio mastu, nesiimu spręsti, bet romane šis niekšas sukuria herojų – Ivanovas pasiryžta kovoti už visų teises. Išvarymą (akcentuojama biblinė šio žodžio reikšmė) iš kartono dėžės patyrusio benamio, apmokyto „reikalui esant žudyti“ (p. 104), tolesnė egzistencija tampa subordinuota konkrečiam tikslui – „sumedžioti anglą“. „Gyvam nudraskys tą ramų, geranorišką veidą, kol iš po jo pasirodys kaukolė, ir visa tai darys rankomis – rankomis ir nagais...“ (p. 107). Dalis, pavadinta „Kerštas“, formuosis palaipsniui. Prieš ją – Beno gyvenimo etapas, pavadintas „Anarchija“. Išsilaižęs anglo padarytas žaizdas, gulėdamas giliausiame laivo triume (čia jį priėmė ir slaugė atsitiktinai sutiktas „busiuko“ bendrakeleivis Edis), girdėdamas, kaip triukšmingai miestas viršuje pasitinka naująjį tūkstantmetį, Benas kyla (iš mirusiųjų), „subrendęs iššauti“ (p. 122). Tam mitologizuojamam prisikėlimui, fiziniam ir dvasiniam, likimas suteikia šansą konkrečiu („vertikaliu“) pasiūlymu – Edžio klausimas „Rusę pakeltum?“ virsta mintyse kartojamu leitmotyvu, pasirengimu žygdarbiui: „Jis praleido savo likimo vartus ir dabar bandys antrą kartą. Kai rusė išskris ant jo rankų, Beno likimo aplinkkelis baigsis“ (p. 132). Tai Heraklio darbas, nes iškelti rusę reikia taip aukštai, kad ji įlįstų per apleisto namo langą ir atrakintų duris iš vidaus. Rusė Olga ir latvis Karlis – anarchistai, turintys vertybių kodeksą: dirbti, kažką kurti nevalia, nes jų tikslas griauti, laužyti įstatymus, atlikti kitus kilnius darbus. „Imsim namą po namo ir visiems išdalinsim“, – paaiškina Olga. Kiek tų namų paimama, skaitytojai nesužino, bet viename, užimtame po tos „iškėlimo“ akcijos, Benas apsigyveno ir toliau ruošėsi didžiajam tikslui. Kasdien nueidamas maždaug trisdešimt mylių, „šukavo“ Londoną rajonas po rajono, o ausinėse „griaudintis Fredis koncentruodavo Beno dėmesį ir didino keršto troškimą“ (p. 166). Viename košmariškame sapne jiedu su Fredžiu kartu daužo tą „pragaro padarą“, tą Ramiaveidį anglą (p. 190–191). Užsipumpavęs keršto idėja, Benas „kiekvieną naktį užmigdavo tik su šia mintimi. Dienomis jį medžiojo, o naktį draskė jo veidą“ (p. 205). Tartum koks džihadistų teroristas savo medžioklę vadina „gyvenimo pašaukimu“ (p. 205). Tačiau (tą suvokia ir Ivaškevičius) romano herojui, kad taptų teroristu, trūksta religinio ir ideologinio konteksto. Kol kas (pirmojoje trilogijos dalyje) tai nėra iki galo atskleista, nors užuominų netrūksta, mat autorius nori skirti savo Benui dar vieną išbandymų ratą – „kad Londonas jį dar kartą persmeigtų“ (p. 261). Pjesė, pagal kurią rašoma ši trilogija, leidžia numanyti, kaip asmeninė nuoskauda išaugs į globalų konfliktą. Benas užsuka į prostitučių skelbimais mirgantį Soho rajoną, čia sutiktas transvestitas pasiūlo jam platinti reklamas. Tą darydamas, atleidžia Fredžiui Merkuriui jo iškrypimus, nes jau anksčiau supratęs, kad roko karalius – toks pats atvykėlis, pietietis Farukas, žodžiu, „babajus“, kokių Londone netrūksta. Net padarys išvadą, kad jis, Benas, ir kiti Rytų europiečiai, kuriems, anot autoriaus, būdinga, beveik privaloma rasinė neapykanta (p. 84), yra mongolų palikuonys. Tad jie kartu su Fredžiu yra vienoje barikadų pusėje, o kitoje – baltaodžiai krikščionys: „Aš bliat esu visas Žalgiris! Viskas, kas ten stovėjo ir lupo tą Kristaus ordą, subėgo paskui mane – ruskiai, lietuviai, mongolai...“ (p. 38). Ivaškevičius įžiūri Londone tektoninių plokščių (mongoloidų ir europidų) „amžiną“ susidūrimą, nulėmusį skirtingus būvius ir skirtingas mąstymo trajektorijas. Vakaruose išeiviai iš Rytų verčiasi nelegaliais „monkės“ bizniais, merginos – prostitucija (Eglės istorija). Atkaklusis Benas atlieka netgi antgamtinį bandymą įsilieti į vakarietišką bendruomenę, bando pajusti gyvenimo pagal įstatymus prasmę (mentas tampa anglų kopu), bet laukinė, mongoliška prigimtis, pasirodo, neįveikiama, neperauklėjama, užkoduotas barbaro genas išsiveržia. Finalinė kūrinio išvada – viskas beprasmiška, mūsų pastangos tapti Vakarais (neva tokie niekada nebuvome) bergždžios, pasmerktos, nulemtos dangiškųjų galių. Mūsų kelias – Rytai, mūsų broliai Rytuose, mūsų ateitis bendra su Rytais. Vakarai mūsų nepriima, mus išvaro, „suvaro“. Tokia istorijos koncepcija galėtų likti nesveikas nusikalbėjimas, o romanas – blanki laikraštinių stereotipų iliustracija, nuotykinė (N14) ir pusiau didaktinė literatūra (prieš šimtmetį nuo emigracijos stengėsi atbaidyti Žemaitė ir Petras Cvirka), jei ne „metafiziniai“ uždaviniai, kuriuos genialiai kala į galvą Oskaro Koršunovo spektaklis „Išvarymas“, tapęs ilgamečiu Vilniaus teatro hitu (bilietai šiuo metu kainuoja 80 eurų). Čia kur kas geriau nei romane paaiškėja, kodėl kūrėjams reikalingi mažai ką su realybe turintys kauniečiai – primityvūs „morozai“ ir emigrantai (daugmaž tie patys kauniečiai) – nevykėliai, kurie nedrįsta grįžti nieko nepešę ir taikstosi su amžina pažemintųjų ir nuskriaustųjų dalia, geriausiu atveju pardavinėja savo kūną, dirba kokį nors šunišką darbą (spektaklyje toks veikėjas loja kaip šuo; romane Vandalas persikūnija į šunį, matyt, ne be Ričardo Gavelio „pagalbos“). Tokie tipai „užkrauna“, „užveda“ vilniečius – jiems reikalingas kaunietiškasis primityvas, jiems svetima emigranto patirtis, jie „dėjo“ ir ant Vakarų, kur gerą gyvenimą nieko nevertiems kvailiams sukūrė buvusios kolonijos. Mes – aukščiau visko! Kas tie mes, net patys gerai nesuvokia, tad reikalingas jų būtį pagrindžiantis istorinis epas. Dar 2018 m. Paulius Kukis rašė: Vilniui turėtų būti gėda, kad „Išvarymas“ vis dar rodomas, nes pjesė „neteisinga iš esmės“, ji „paprasčiausiai meluoja“ („Šimtą kartų išvaryti ir vis dar varomi“, Šiaurės Atėnai, 2018-07-06). Bet sėkla, toliau sėjama nuo teatro scenos (vadinčiau tai Vilniaus adata), duoda vaisių: po krepšinio arenas tarp „ultrų“ tarytum virusas plinta patologinės neapykantos pritvinkusios skanduotės, nejaukiai primenančios revanšistinę rudmarškinių neštą žinią apie istorijos korekciją. Taip jau sutapo, kad buvusios LDK pietuose kaip tik dabar (jau trečius metus) vienas istorikas mėgėjas krauju rašo „teisingą“ istoriją, atstatinėja „teisingą“ imperiją, „gelbsti“ ukrainiečius nuo Vakarų. Todėl, dėkodamas romano autoriui už tokią atvirą savo nuostatų ir žinių eksplikaciją, tiesiog viešą apsinuoginimą, šią recenziją baigiu viešu kreipimusi: „Viešpatie (t. y. Mariau), apsaugok lietuvių literatūrą ir savo vardą nuo tokios trilogijos. Tu tai gali. Dar gali.“

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama