SUMEDŽIOTI ANGLĄ! arba POSTMONGOLO MAIŠTAS LONDONO KLOZETE

SUMEDŽIOTI ANGLĄ! arba POSTMONGOLO MAIŠTAS LONDONO KLOZETE...Eugenijus ŽMUIDA SUMEDŽIOTI ANGLĄ! arba POSTMONGOLO MAIŠTAS LONDONO KLOZETE Marius Ivaškevičius. Išvarymas. Londono adata. Neringa: Laisvės media group. 2024. 264 p. Pirmasis knygos „Išvarymas. Londono adata“ impulsas vizualinis – išties puikų viršelį sukūrė dailininkas Emilis Domarkas. Išradingai pritaikęs Hieronymo Boscho „Malonumų sodą“, šiuolaikiškai interpretavo pragarą, afišuodamas romano įvaizdžius ir idėjas. Marius Ivaškevičius savo ruožtu stipriai „kala“ per galvą skaitytojams, apversdamas jų įsivaizdavimus ir spėliones. Pirma, pavadinime nurodyta „adata“ neturi nieko bendro su narkotikų švirkštu. Antra, jei iki šiol manėme, kad lietuviai vyksta į Angliją užsidirbti, sukaupti pinigų verslui ar nekilnojamajam turtui, žodžiu, bando palengvinti savo ir artimųjų buitį, tai klydome. Anot Ivaškevičiaus, lietuviai ten vyksta, kad gyventų blogiau – materialiai, o ypač psichologiškai. Kyla klausimas, ar tikrai? Ar neprasilenkiama su tiesa? Kodėl lietuviai taip elgiasi, kodėl leidžiasi žeminami, patiria neišgydomas traumas, negaudami jokių dividendų, romane neatskleidžiama, nes autoriaus tikslas – subrandinti tokį frustracijos ir nesėkmių koncentratą, kad jis virstų totaliu kaltinimu, reikalautų sprogdinančios iškrovos, kruvino katarsio. Jei manėme, kad žodis išvarymas pretenduoja į politinę reikšmę kaip kaltinimas politikams, nesugebėjusiems integruoti lietuvių į laisvą Lietuvą ir taip juos išstūmusiems, tai klystame, nes romanas tokios intencijos neturi. Tačiau (dėmesio!) dėl politinės, rasinės, socialinės diskriminacijos vienareikšmiškai kaltina arogantiškus, supuvusius, išsigimusius Vakarus. „Išvarymas“ turi ir žymiai konkretesnę, galima sakyti, tiesioginę reikšmę. Tai skubus išvažiavimas, bėgimas, ką nors vejantis ar nuo ko nors slapstantis. Svarbiausi personažai (Benas ir Vandalas) yra toli gražu ne ekonominiai migrantai, netgi atvirkščiai. Jie puikiai prisitaikę prie kriminalinio, korumpuoto Lietuvos sociumo XX a. paskutiniuoju dešimtmečiu, klesti, yra savo „specialybės“ elitiniai kadrai, o į Londoną „varo“ tęsti sėkmingos karjeros. 2012 m. išleistos pjesės „Išvarymas“ siužeto pagrindu sukurto romano „Išvarymas. Londono adata“ autorius antrąsyk pardavinėja tą pačią karvę. Ir ne bet kaip, o sumaniai, t. y. dalimis. Ivaškevičiui, įkvėptam neblėstančios Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio sėkmės, matyt, pjesės turinys atrodo toks kondensuotas, kad jo pakaks trilogijai (trys pjesės veiksmai perrašomi į tris romanus). Tokios epochinės knygos, įsitikinęs autorius, trokšta visa Rytų Europa – pjesė rodyta Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Rumunijoje. Po susitikimų su žiūrovais rašytojas neslepia išgirdęs pačios istorijos kvietimą tapti išvarytųjų generacijos balsu. Be jokios abejonės, tokia generacija egzistuoja, tai platus socialinis reiškinys, palietęs beveik kiekvieną šeimą ir ne vieną šalį, nemalonus politikams, vengiamas sociologų. Bet ar Ivaškevičius, atmetantis lietuvių nacionalinius mitus, gali būti adekvatus metraštininkas, kokiu jaučiasi tampąs? Autorius pripažįsta nebuvęs emigrantas, niekada negyvenęs Londone, tačiau įdirbis, jo galva, esąs pakankamas – specialiai vykęs pabendrauti su ten atsidūrusiais lietuviais, vaikščiojęs nelaimingųjų takais, pažinęs gatves ir tiltus, išvydęs gyvenimo sąlygas, klausęsis gyvų liudytojų atsivėrimų. Ar jų išpažintys, atliktos prie Smirnoff butelio, vertesnės už barono Miunchauzeno nuoširdžius patikinimus, klausimas lieka atviras. Koks atitikmuo tarp tiesos, tikrovės ir prasimanymų, „Išvarymo“ dramaturgas klausiamas dažnai, todėl romano pratarmėje, pavadintoje „Padėka ir pažadas“, jis nuodugniai paaiškina: „O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas. Literatūrinis pasakojimas privalo būti intensyvesnis už realybę, todėl mano užduotis buvo sukoncentruoti išgirstas istorijas į vieną. [...] Šiame pasakojime nėra nė vieno „gryno“ personažo, tai yra nurašyto nuo vieno realaus žmogaus, visi jie yra koliažai. [...] Taigi pasakojimo siūlai sintetiniai, bet tai, kas jais susiūta – tiesa, personažai fikciniai, bet jų mėsa ir kraujas – tikri“ (p. 11). Tokie žodžiai pranašauja galingą epą – tokio, tarkime, reikalauja emigracijos reiškinys. Tačiau paaiškėja, kad pjesės kalba ne taip lengvai išverčiama į romano kalbą. Skaitytojas, skirtingai nuo teatro žiūrovo, nėra svaiginamas spartaus veiksmo, išradingo montažo, vulgarių sekso scenų, triukšmingos muzikos, riksmų, šviesų, plakatų ir kitų siurprizų. Jis gali atsitraukti, apmąstyti, įvertinti. Kūrinio tekstas, teatre uždarytas suflerio būdelėje, romane išeina į pirmą planą ir stoja teisman į kitų tekstų gretą, o čia atsiveria autoriaus pažeidžiamumas: visa herojų bravūra gali pasirodyti neskoninga, daugybė dalykų psichologiškai nemotyvuoti, veikėjų paveikslai klišiniai, situacijos atsitiktinės ir trafaretinės, autoriaus idėjos įtartinos. Knygą vadinti romanu sunku – tai vieno personažo kronika, be žanrui privalomos „atsineštinės“ ar „tęstinės“ meilės linijos (yra trys staigūs seksualiniai potraukiai ir dar ūmesni, isteriški išsiskyrimai). Nuo pirmo iki paskutinio puslapio „važiuojama“ viena gaida – jokio šviesesnio jausmo, lakesnio sąmojo, romantiškesnio polėkio (nebent juo pretenduotų tapti židinio kūrenimas, sulaužius antikvarinę kėdę ir klausantis Andriaus Mamontovo dainos „Laužo liepsna“). Nejaučiama net nostalgijos. Vien purvas, įsiūtis, vagystės, plėšimai, prostitucija, antagonizmas, pagal džiunglių įstatymą legalizuotos žudynės. Skaitytojai verčiami kęsti keiksmažodžių lavinas (nė vieno dialogo nėra be jų), riksmus, smarvę (vėmalų, prakaito, šiukšlių konteinerių ir t. t.), kunkuliuojančią neapykantą, agresiją, muštynes. Žmogiškumo ir brutalumo susidūrimas galėtų sukrėsti, sujaudinti, jei kūrinio herojus būtų jautrus, subtilus, tada skaitytojai norėtų su juo tapatintis ar jaustų jam simpatiją. Yra atvirkščiai, nes pagrindinis personažas – atstumiantis tuščiaviduris primityvas. Jis kaunietis (žinome, kad kauniečių emigravo daugiausia), bet pavardė rusiška – Ivanovas. Rusiškos kilmės šis veikėjas nesikrato, vienoje iš trijų romano istorijų bendraujama vien rusiškai (su anarchistais – ruse Olga ir latviu Karliu). Tačiau kiek mes žinome rusų, vardu Benas? Šį vardą autorius suteikia personažui, norėdamas sukelti simbolinių sąšaukų su Londono bokšto laikrodžiu, kuris vadinamas Didžiuoju Benu. Semantiškai prisodrinti tekstą, žaidžiant asociacijomis su miesto laikrodžiu, neva vis traukiančiu savęsp, su Kleopatros adata (akmeniniu obelisku iš Egipto), su Londono tiltą puošiančiais sfinksais, nepavyksta – tai tik dekoracijos. Tikriausiai jos būtų funkcionalios teatro erdvėje, tačiau romane tėra topografinės nuorodos. Grįžtant prie Beno Ivanovo – ar galite įsivaizduoti daugmaž 1970-ųjų gimimo kaunietį, kuris iki atvykimo į Londoną nebūtų girdėjęs roko grupės The Queen? Grupės The Doors? Nieko nežinotų apie Fredį Merkurį, net apie Izoaką Niutoną („Jis anglas?“ – stebimasi p. 127) ir „obuolio“ dėsnį? Visiškai nesuprastų angliškai („Sori! Tai buvo vienintelis žodis, kurį jis maždaug žinojo“, p. 84), nebūtų girdėjęs, kad eismas čia priešingas negu kontinentinėje Europoje? O jo šeimos tradicija – pagarba antpečiams („Visada, kiek save tik prisimena, jis norėjo būti su antpečiais. Tai buvo šeimos tikėjimas“, p. 31). Aš tokio kauniečio, prisipažinsiu, neįsivaizduoju. Maža to, jis dar „paragavęs“ ir Vilniaus – ketverius metus gyveno jau nepriklausomos valstybės sostinėje, mokėsi, ir ne bet kur, o policijos akademijoje, ruošėsi būti ne eilinis policininkas, bet slaptasis agentas, kuris iš vidaus sugriaus Kauno mafiją (p. 31). Kad skaitytojai lengviau įsivaizduotų, su kuo turi reikalą, autorius detaliai aprašo personažo, save vadinančio mongolu ir prisiskiriančio karių kastai, išvaizdą: „metro aštuoniasdešimt devynių centimetrų korpusas plaukiko pečiais, gatvių mūšiuose išpūstos blauzdos ir bicepsai“ (p. 23). Pratarmės burtažodžiu „čia viskas yra tiesa“ imi abejoti nuo pirmos scenos mikroautobuse, kuriame tarp susigrūdusių likimo brolių sėdi ir du svarbiausi romano personažai, besikeikiantys, besiginčijantys, susimušantys, prisigeriantys, apsivemiantys. Veiksmo laikas nurodytas pabrėžtinai tiksliai – 1999 metai, mat norėta, kad naująjį tūkstantmetį atvykėliai sutiktų Londone. Toks „papuošalas“ ne itin reikalingas siužetui, tačiau data rodo, kad tuo metu Lietuva dar nebuvo ES narė, darbo jėga negalėjo laisvai judėti, vadinasi, įvažiavimas į Angliją buvo komplikuotas, o dirbti nelegalams apskritai draudžiama. Kiek žinau, lietuviai ten važiuodavo dideliais autobusais neva susipažinti su šalimi, tačiau nemažai „turistų“ pasilikdavo ir ieškodavo darbo, nepaisydami rizikos. Ne vienas šimtas, gal ir tūkstantis buvo jėga deportuoti – tai iš tiesų sukrečiančios istorijos, traumavusios daugelį. Tačiau Ivaškevičiui veikiausiai niekas apie tai nepapasakojo, tad romano personažai nė sekundei nesusimąsto, kaip savo atvykimą motyvuos pasienio kontrolei, kuo įrodys finansinį pajėgumą, kur apsistos ir panašiai. Pasienyje viską stebuklingai sutvarko vairuotojai. Rūkytų dešrų ir sodo įrankių (net dalgis yra) prikimštas, dujomis varomas autobusiukas be problemų įvažiuoja į patį Londono centrą, atvykėliai čia pat įdarbinami apleistose kapinėse. Vairuotojai, surinkę keleivių pasus, tuoj pat dingsta. Kam jiems tie pasai, kai važiavusieji matė mašinos numerius ir turi vairavusiųjų kontaktus, neaišku. Suprask – kad būtų „žiauriau“.

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama