Eilėraščiai

Eilėraščiai...Julius KELERAS Kalėdų rytui ežeras, apyaušris, gelžkelio bėgiai aš, dar vaikas, einu jais ir tu, visai maža dar, iš mažo miestelio eini manęs link, mylimoji praeis dešimtmečiai pusiaukelėje susitiksim du tie balandžiai ant saulės nušviesto kuoro, mąstantys apie begalybę, tavo ir mano, kada jie užmigs, širdie, kada Užupis vargani baltiniai nejudėdami džiūsta prie griuvenos ant kalvos džiūsta prie griuvenos ant kalvos liemenėlėje įstrigęs griausmas liemenėlėje įstrigęs griausmas kaip juodam graffiti kryžius kaip juodam graffiti kryžius vyras užmiega vienas praradęs sapnus laukymė aš renkuosi tik tavo rankas, jeigu negandos rūkas artėja jeigu negandos rūkas artėja ir jei kūną suvysto kaip lėlę ir jei kūną suvysto kaip lėlę, kai ketina gedėti manęs kai ketina gedėti manęs, aš renkuosi tik tavo rankas mylimoji, tai tu – ta laukymė ten tiesiai mano balčiausioji per šlapdribą, per lijundrą jūra išskalavo, tave išskalavo man, vienintelę, kuri nesišaukei kranto bridau ilgai, kol tavo balsas sustabdė, laukiau ilgai, nepakeliamus šviesmečius jūra tave išskalavo, prigludusią prie bevardės kalvos, mylimoji, baltais, balčiausiais drabužiais ilgai laukiau, kol prabilai, neprijaukinta laukų gėlė o tada mums vėl atsivėrė vasara dovana tu man esi dovana mėlynoj mėnulio dėžutėj mėlynoj mėnulio dėžutėj pačiam giliausiam dugne pačiam giliausiam dugne laukiu tavęs su rugiagėle tačiau tu vis tiek nesutinki išbrist iš putojančios jūros pokalbis pabudus o tu? kur buvai šitą naktį? kai mūzų šnabždesiai tave išblaškė? kai mūzų šnabždesiai tave išblaškė, liko tik pėdsakas – balta plaštakė liko tik pėdsakas – balta plaštakė, ką palietei pirštu – bekraštė siela ką palietei pirštu – bekraštė siela, vanduo plaus beviltiškai šaltą gėlą vanduo plaus beviltiškai šaltą gėlą ir liksime tik mudu – aš ir tu prieš audrą negyvos žuvys mėtosi pakrantėj paukščių būriai nesustabdomai suka ratus senka šviesa gelsvos sagutės trumpam praskiria debesis moterys skubiai renka išdžiaustytus skalbinius lyg išdalytą Komuniją visa tai prieš pat griaudžiant mylimoji bučiuoja mane netyčia nužerdama visus žvaigždynus Biblinė istorija tik verk žydrai ir niekas nesakys, kad obuolys nukrito, nepalietęs skruosto tai Ievai, kuri liko laukt nakties, o ji dar nieko ligi šiol nėra apklosčius, tik save, tiktai beviltiškai pabėgusią save giliai ten pasislėpusią tarp vyšnių tamsiam, pradingusiam sode, kurio nėra, nebuvo ir nebus – ištryškęs šaltinis irgi verks žydrai ir nieko nesakys, bet tu tylėk lyg būtumei negimus laukiu tavęs taip atsiskleidžia miestas: žiedlapis po žiedlapio – iki pirmosios perkūnijos, iki pirmosios Komunijos, iki ribos, paskutinės, kur Leonardas vis dar tapo „Jaunos moters su kadagiu portretą“ tikiuosi, baigs iki mums susitinkant šiąnakt, mylimoji perskaityti tave paliesti pirštų galiukais atsargiai kaip mažą barokinį angelą, atokioj bažnytėlėj, visai greta Nemuno, kur niekad nelyja, bet visada sninga baltais svaiginančiais žiedlapiais perskaityti tave kaip žodį, skaudų ir tyrą, šaukiantį, vaitojantį, gedintį, jis yra dėl to, kad mes esam, mieloji, kad esam, susiėmę pirštų galiukais mėta žolele, atėjusi iš Antikos, iš Tukidido, svyruojanti tarp gelžgalių, lendančių iš mėšlinos dirvos, senų laivų griaučių, per jėgą prišvartuotų archyvuose, apirusių marmuro luitų, einanti per galvas palaidotų prieš tūkstantmečius, per žiemoti skrendančių gandrų nugaras ir, žinoma, pro tas varles prūduose, laukte laukiančias nesulaukiamo pavasario venera ertmė prasiveria ir lieka tik dangus, o praeitis? ji liks nesužalota, nes paliesta jos pirštų nebylių, gėlių, kadaise nuskintų iš to kitiems užginto sodo, pavasariais užgniaužiantį skaisčias padanges nelytėtas niekad žiemos paslaptis ta žiemos paslaptis, mylimoji... ji ištars mus kaip vardą kad taria švenčiausią, jį girdim širdim, nes įsiveda mus į namus, ji nuolat artėja ir semia kaip upė, o mes kaip žuvis tvenkiny pirmą sykį pamačius žvaigždynus, tegalim pajusti, kad sergame meile, o ji kaip žiemos paslaptis mus ištars ir išlaisvins nesapnas moteris, kai nelieka joje mergaitės, darosi panaši į apdegusią apleistą butaforinę pilį, ten kadaise rinktinė profesionalų komanda filmavo įstabią pasaką apie nykštukus ir tuo tarpu laimingą princesę *** ranka užrašau tavo vardą ant mažyčio balto lapelio vos prabudęs iš sapno tu laistei jurginus ten, prie močiutės trobelės, sodely, ką tik išaušus *** pamenu, pozavai Botičelio, „Veneros gimimui“ pavyduliavau, kaip visuomet, nes mylėjau tu sakei, dar tik 1485-ieji, dar ne tavo laikas, tačiau jau žinojau esu upelis, bėgantis per akmenuotą daubą ir tai mano laikas, tai mūsų laikas atėjau ir tave išsivedžiau

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama