PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI 2

PAŽANGOS IDEOLOGIJA IR NAUJI JOS PAVIDALAI 2...Nepriklausomybės pradžioje imtasi institucijų modernizavimo, siekta jas nepertraukiamai aprūpinti naujausiomis technologijomis. Valdžia dėjo didžiules pastangas, kad kompiuteris ir internetas pasiektų atokiausius Lietuvos miestelius ir kaimus, mokyklas ir bibliotekas. Tai liudija gausybė reklamų, pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais sukurtų, pasinaudojant viešosiomis Lietuvos ir tikslinėmis Europos Sąjungos lėšomis. Tose reklamose buvo ypač akcentuojama, esą senjorai, pensinio amžiaus žmonės, masiškai naudojasi kompiuteriais ir internetu vietinėse bibliotekose. Nacionalinė žiniasklaida kiekviena tinkama ir netinkama proga pažerdavo statistikos, kaip sekasi į ES priimtai šaliai kompiuterizuoti visuomenę, aprūpinti internetu net pačių atokiausių vietovių gyventojus... Vėliau, gal išsekus tikslinėms ES lėšoms, o gal nutarus, kad interneto tinklais jau aprūpinti ne tik Lietuvos centrai, bet ir pakraščiai, tokio pobūdžio socialinės reklamos pamažu išnyko, tačiau technologinis patosas, posovietinės visuomenės kaitą siejantis su naujausių technologijų gausa ir įvaldymu, įgavo dar didesnį pagreitį. Technologijų svarba buvo akcentuojama, net svarstant su jomis visiškai nesusijusius klausimus. Antai diskutuojant dėl Valdovų rūmų atstatymo perspektyvų, pasipylė pasiūlymai, užuot investavus į praeities vaizdinių rekonstrukciją, verčiau skirti tas lėšas mokyklų aprūpinimui naujos kartos kompiuteriais. Plėtoti tokią strategiją anuomet televizijos laidose ragino iškilūs Lietuvos intelektualai, tarp jų Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, rašytojas Ričardas Gavelis... Taigi technologinis optimizmas giliai įleido šaknis ir į intelektualinę Lietuvos kultūrą, iš esmės išreikšdamas technokratinę laikotarpio dvasią. Sunku pasakyti, ar entuziastingi raginimai, ar nevisavertiškumo kompleksas lėmė, kad kai kurios naujosios technologijos Lietuvoje įsitvirtino gerokai anksčiau, negu tose Vakarų šalyse, kuriomis posovietinis mūsų kraštas nedvejodamas sekė. 1999 m. nuvykęs dėstyti į JAV Ilinojaus universitetą Čikagoje, apstulbau, kad šio už Vilnių nepalyginamai didesnio megalopolio gatvėse šnekančiųjų mobiliaisiais telefonais buvo vienetai, o Lietuva mobiliąją pasikalbėjimų įrangą laikė kone visuotinai privalomu elementaraus socialinio prestižo ženklu. Kalbėti gatvėje, prie ausies priglaudus anuomet fiziškai dar palyginti stambų įrenginį, simboliškai reiškė būti Europos ir visų civilizuotų Vakarų piliečiu. Tiesa, tuomet Lietuva dar nebuvo ES narė, bet noras kuo labiau supanašėti su Laisvuoju pasauliu, apie kurį svajota ištisus dešimtmečius, atrodė nenugalimas. Šiandien Lietuva yra ir Europos Sąjungos, ir NATO narė, tad iš esmės priklauso šioms bei kitoms svarbiausioms Vakarų organizacijoms. Šalies kompiuterizacija, regis, baigta – ir urbanistiniai centrai, ir kaimo vietovės yra įjungtos į pasaulinį interneto tinklą (Worldwide Web), o šalies valstybinės ir visuomeninės institucijos yra aprūpintos (kiek tas įmanoma) pačiais moderniausiais kompiuteriais, kita šiuolaikine komunikacijos įranga. 1999 ir 2002 m. dėstydamas JAV Ilinojaus universitete, stebėjausi, kad mano darbo kabinete esantis kompiuteris gerokai senesnis, lėčiau veikiantis negu tas, kuriuo naudojausi Lietuvoje. Tačiau, pastebėjus tokį įdomų paradoksą, vis dėlto nešovė į galvą mintis, kad Lietuva technologiškai pažangesnė už didžiąsias Vakarų valstybes, kurios ir anuomet, ir šiandien disponuoja nepalyginamai didesnėmis galimybėmis plėtoti naująsias technologijas. Tad galima daryti išvadą, kad visuotinis technologinis optimizmas tikrai neaplenkė Lietuvos. Čia galbūt su dar didesniu įkarščiu skubama bet kokia kaina įsisavinti visas naujausias technologijas (aišku, tas, kurios posovietinei erdvei yra finansiškai įkandamos). Mūsų šalį netrukus užpūdo ne tik kompiuteriai, mobilieji telefonai, bet ir iphon’ai, iphad’ai, galybė kitų naujosios kartos technologijų. Tuo pat metu įsitvirtino ir daugybė socialinių tinklų, kuriuos didelė dalis visuomenės laiko tiesiog egzistencine būtinybe, kad galėtų nedelsiant pareikšti savo nuomonę apie viską ir apie nieką. Tinkle Facebook, sulietuvinus Veidaknygėje, kasdien minios varžosi, kas šmaikščiau, atgrasiau ar dar kaip nors pakomentuos tiek reikšmingas, tiek visiškai nereikšmingas naujienas. Ten išdėstyto požiūrio ar atsainaus komentaro sėkmę lemia patiktukų / balsų skaičius – keistoka demokratijos išraiška. Prisipažinsiu, keletą metų ir pats priklausiau šiai virtualiai bendruomenei, tačiau, perpratęs jos esmę, nedvejodamas pasitraukiau, nors daugelis mano pažįstamų toliau su pavydėtina kantrybe dalyvauja virtualiuose socialiniuose ritualuose, kur yra verčiami (ar jaučiasi įsipareigoję), o galiausiai patys primygtinai ragina kitus pasisakyti visais toje erdvėje aptariamais klausimais, net ir (arba dažniausiai) tais, apie kuriuos neturi nė menkiausio supratimo. Aišku, pasitaiko ir žiniomis, bent minimalia kompetencija pagrįstų nuomonių. Kad Lietuvos visuomenė priklausoma nuo technologijų, bene aiškiausiai supratau prieš gerą dešimtmetį, sėdęs į atnaujintą, triukšmo beveik nekeliantį, raudonai dažytą traukinį, riedantį maršrutu Vilnius–Kaunas. Tuomet beveik atsitiktinai atkreipiau dėmesį, kad žmonių tarpusavio bendravimas yra iš esmės pakitęs. Visame vagone vos keletas žmonių dairėsi pro traukinio langus ar ieškojo anksčiau įprastos progos pabendrauti su bendrakeleiviais. Tai nebemadinga? Beveik visi buvo įsmeigę akis į mobiliuosius telefonus, spaudinėjo mygtukus ar pirštais braukė per anuomet dar nemenka naujove buvusių išmaniųjų telefonų ekranus, siųsdami žinutes savojo tinklo „draugams“ ar virtualiems pašnekovams. Laimei, tuo pačiu traukiniu į Kauną vyko ir pažįstamas VDU profesorius, su kuriuo, užuot maigę telefonų mygtukus, užmezgėme įdomų, prasmingą, visai nenuobodų pokalbį... Išlipdamas pastebėjau, kad didžiuma iki pat paskutinės akimirkos kažką įnirtingai skrebena miniatiūriniuose telefonų ekranuose. Vėliau panašūs vaizdai nustojo stebinę. Jie tapo tarsi natūralia įprastinės socialinės aplinkos dalimi. Tačiau įsivaizduotas natūralumas neretai apgaulingas – viskas atrodo suprantama, net neginčytina iki tol, kol iš pažiūros įprasti dalykai ima kelti abejones ir nerimą. Prieš kelis dešimtmečius nauji interneto socialiniai tinklai atrodė kone panacėja nuo įprastų, daugeliui įkyrėjusių bendravimo formų. Tačiau šiandien jau akivaizdu, kad vaistas tapo nuodu, žalojančiu visuomenę, ypač jaunesnius ar labiausiai pažeidžiamus asmenis. Nemaža dalis jaunimo ir paauglių tapo priklausomi nuo socialinių tinklų, juose platinamų vaizdų, peršamų nuomonių, mąstymo ir elgsenos stereotipų. Ten galima susikurti bet kokią norimą tapatybę, sutelkti bet kokio pobūdžio virtualią bendraminčių ir / ar sekėjų bendruomenę, bendravimui skirtą erdvę panaudoti bet kokiems egoistiniams, savanaudiškiems, netgi perversiškiems tikslams. Internete senjoras gali apsimesti jaunuoliu, nesunku pakeisti savo socialinę ar seksualinę tapatybę. Kai kuriems interneto vartotojams socialiniai tinklai tapo spąstais, nes pavertė tuos, ypač jaunus, žmones išnaudojimo objektais, įtraukė į kriminalinius nusikaltimus. Neretai tokie didžiulį nerimą keliantys dalykai lengva ranka nurašomi į neišvengiamus technologinės raidos nuostolius. Tačiau pastaruoju metu šiuos reiškinius pradėta vertinti rimčiau ir atsakingiau. Australija bene pirmoji ėmėsi sisteminių apribojimų naudotis socialiniais tinklais. Australijos parlamentas pernai lapkritį priėmė įstatymą, ribojantį jaunimo (iki šešiolikos metų amžiaus) prieigą prie socialinių tinklų. Į australų teisėkūros akiratį pakliuvo tokie globaliu mastu gerai žinomi ir masiškai naudojami tinklai kaip TikTok, Facebook, Snapchat, Reddit, X ir Instagram. Socialinių tinklų savininkams duotas metų laikotarpis, kad jie savanoriškai užtikrintų šio draudimo įgyvendinimą. Per šį laiką neradus visiems priimtino sprendimo, bus taikomos itin didelės finansinės baudos. Šis drąsus, beprecedentis žingsnis, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukė prieštaringų vertinimų. Kai kurie kritikai teigia, kad taikant draudimus niekados nepavyksta pasiekti numatytų tikslų; baiminamasi, kad kai kurios pažeidžiamos grupės bus dar labiau marginalizuojamos. Tačiau netrūksta ir priešingų požiūrių – nemažos dalies įstatymo šalininkų nuomone, tai reali galimybė apsaugoti vaikus nuo žalos, kurią daro nuolatos patiriami persekiojimai, mobingas, prievartos ir įvairaus pobūdžio smurto virtuali propaganda socialiniuose tinkluose. Antai paauglio, kuris nusižudė, patyręs seksualinį šantažą internete, tėvai nuoširdžiai sveikina šį savo šalies parlamento žingsnį.3 Suprantama, kol kas sunku įvertinti ilgalaikes socialines šio beprecendentiško socialinių tinklų suvaržymo pasekmes, tačiau aišku, kad jis priimtas dėl svarių priežasčių, veikiausiai net iš tragiškos būtinybės, galbūt net iš nevilties, matant, kad kosmetiniai sprendimai neduoda jokių apčiuopiamų rezultatų. Neabejoju, kad šis ryžtingas Australijos žingsnis bus atidžiai stebimas, vertinamas, komentuojamas. Veikiausiai, pasitelkiant įvairius pretekstus, šalies parlamentas bus verčiamas sprendimą atšaukti. Tačiau tai itin svarbios pastangos, pasitelkus juridinius svertus, išspręsti problemą, apie kurią iki šiol be perstojo kalbama, tačiau nesiimama jokių rimtesnių priemonių tą blogį ryžtingai užkardyti. Priklausomybė nuo socialinių tinklų ir naujų technologijų (kompiuterių, interneto, socialinių tinklų ir kt.) nė kiek ne mažiau aktuali ir Lietuvoje, tačiau, kad ir kaip keista, ši tema apeinama ir su dideliu ūpu nutylima. Mokyklinio amžiaus vaikų tėvus pastaruoju metu šiurpina faktai, kad internete dienas leidžiantys nepilnamečiai, nesulaukę net paauglystės, atsisako lankyti mokyklą, o psichologų ir socialinių darbuotojų pastangos išvaduoti juos iš internetinės priklausomybės lieka bevaisės. Tai nėra nei atsitiktiniai, nei juo labiau anekdotiniai atvejai, nors apie juos dėl įvairių priežasčių itin retai prabylama viešumoje. Lietuvos žiniasklaidai menkai rūpi (o gal net visai neįdomūs) klausimai, kokią žalą technologijos daro jaunų žmonių savivokai, gyvensenai, įpročiams ir ateities perspektyvoms. Didieji žiniasklaidos portalai somnambuliškai snaudžia, palikdami šias problemas nuošalyje, o įvairių kartų politikams, net ir tiems, kurie kiekviena proga ritualizuotai smerkia Rusijos agresiją, pavirtusią žiauriu karu prieš Ukrainą, ir putinizmo ideologiją, regis, nesvarbu, kokį poveikį technologijos ir jas skiepijančios neva neutralios techno-optimistinės vizijos daro Lietuvos gyventojų, ypač jaunosios kartos, mąstymui. Ne per seniausiai vaikų priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų susidomėjo portalas www.berdardinai.lt, paskelbęs žinomų psichologų, kai kurių buvusių politikų svarstymus apie tai, kokią nepataisomą žalą vaikams ir paaugliams daro kompiuterinės technologijos.4 Nors šioje publikacijoje daugiausia kalbėta apie kompiuterinių žaidimų poveikį jaunų žmonių kognityvinėms funkcijoms (nesvarstant šiuolaikinių technologijų galios ir sisteminio poveikio vartotojams), akivaizdu, kad problema gerokai rimtesnė, platesnė ir turėtų kelti bendresnius klausimus apie technologijų vietą ir vaidmenį visuomenės gyvenime, o taip pat apie galimybes ir perspektyvas kaip nors perimti socialinių-technologinių įrankių kontrolę. Tęsinys kitame numeryje 1 Almantas Samalavičius. „Kultūra technologijų gniaužtuose“. Kultūros barai. 2022 nr. 9, p. 11. 2 Almantas Samalavičius. XX amžiaus vizionieriai. Vilnius: Tyto alba. 1997. 3 Plačiau žr. htttps://www.npr.org/2024/australia-social-media-ban-children/ 4 htttp://www.bernardinai.lt/priklausomi-nuo-kompiuteriniu-zaidimu-vaikai-alfa-kartos-realybe/

Autorius: Kultūros barai

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama