M. Ivaškevičius apie antrą „Išvarymo“ romano dalį: „Ačiū Dievui, ištrūkome iš to posovietinio žmogaus“

Vilniaus knygų mugėje pristatytas rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Išvarymas. Kristus ir Čingischanas“ (išleido „Laisvės media group“). Tai yra antroji autoriaus trilogijos dalis, pasakojanti apie ankstyvosios nepriklausomybės lietuvių likimą, kai daugelis turėjo palikti tėvynę ir ieškoti naujo gyvenimo svetur.

Šis kūrinys paremtas garsiąja M. Ivaškevičiaus pjese „Išvarymas“, kurią dar 2011-aisiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) režisavo Oskaras Koršunovas.

„Knygoje emigracija tėra fonas. Taip pat kaip ir dešimtas dešimtmetis – ten istorija tik prasideda. Tai knyga apie tam tikrą žmonių būvį ir norą jį pakeisti“, – Vilniaus knygų mugėje pristatydamas romaną kalbėjo rašytojas.

Knygos viršelis

Giliau nei duobutės skruostuose

Jeigu reikėtų palyginti pjesę ir romaną, antroji trilogijos dalis galėtų būti antrasis spektaklio veiksmas: kai pagrindinis veikėjas Benas jau siekia ne išgyventi Didžiosios Britanijos sostinėje, o atsistoti ant kojų ir įsilieti į naują visuomenę – tapti anglu.

„Benas stebi anglus, mato fizionominius jų skirtumus ir suvokia, kad jie neturi tos agresyvaus vilko išvaizdos – žmogaus, iškentusio badą ir skurdą. Jį stebina net jų veidai – duobutės skruostuose. Iš pradžių jis bando pats jas įgauti – žandus prikąsti naktimis, traumuoti gleivinę, kol galiausiai supranta, kad tai yra kur kas giliau nei duobutės – tai požiūris į pasaulį“, – pasakojo M. Ivaškevičius.

Ieškodamas būdų įsilieti į aplinką, pagrindinis veikėjas pradeda vaikščioti į pirmąsias futbolo rungtynes, išsirenka mėgstamiausią komandą, skaito klasikinę anglų literatūrą ir atranda garsiuosius miuziklus.

Kaip ir spektaklyje, romane išlieka jau žinomi veikėjai – Eglė, Vandalas. Tačiau atsiranda ir naujų negirdėtų vardų, pavyzdžiui, Karolina. Jos istorija turėjo tapti ir spektaklio dalimi, tačiau prieš premjerą teko to atsisakyti. „Kitaip spektaklis būtų trukęs devynias valandas“, – kalbėjo rašytojas.

Karolina lyg iš Pigmaliono mito bando sau nulipdyti patinkančią Beno versiją: skatina jį skaityti Charlesą Dickensą originalo kalba, Jonathano Swifto „Guliverio nuotykius“, Rudyardo Kiplingo kūrybą.

„Dėl Karolinos knygoje atsiranda daugiau Londono. Karolina yra be proto įsimylėjusi šį miestą ir tarsi pati tampa jo įsikūnijimu. Šia prasme ne Karolina, o pats Londonas bando prisijaukinti Beną ir padaryti jį savo dalimi“, – aiškino autorius.

Marius Ivaškevičius, „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Ištrūkome iš posovietinio žmogaus praeities

Šiandienos akimis, Beno noras bet kokia kaina tapti anglu gali atrodyti perteklinis. Vis dėlto, pasak autoriaus, tai – ankstyvosios nepriklausomybės laikotarpio patirtis: „Prisimenu, kaip mes žiūrėdavome į čia atvykusius vakariečius, juokdavomės iš jų elgesio, kol patys vaikščiodavome rimtais veidais. Bet kai nuvykdavome į Europos šalis, mums nuolat sakydavo, kad mes – rusai. Tad atsirado noras šį rusą iš savęs kokiu nors būdu išstumti.“

Jis prisiminė žmonos istoriją, kai „Išvarymą“ ši žiūrėjo pirmą kartą dar 2011-aisiais. „Ji pasakojo, kaip tuo metu ją žeidė šis spektaklis – atrodė, kad taip mes prisistatome pasauliui – kaip neįgalūs, baisūs žmonės. Tačiau antrą kartą žiūrėdama „Išvarymą“ žmona jautėsi visiškai kitaip – noro įsižeisti nebeliko“, – skirtingas patirtis palygino rašytojas.

„Šia prasme tu užsiaugini savivertę ir dabar su šypsena gali žiūrėti į save iš praeities – tarsi suvokdamas ir priimdamas, kad taip, tada buvome tokie. Bet tai padaryti gali tik tada, kai iš to išeini. Tad, ačiū Dievui, mes ištrūkome iš to posovietinio žmogaus“, – reziumavo M. Ivaškevičius.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama